„Electric Ladies“ populiarumo siekia vengdamos skandalų (5)

Rožinis kvarcas, platina, perlamutras – tokiomis spalvomis žaižaruoja maestro Juozo Statkevičiaus suknelės, fotosesijos metu dengiančios lieknus, ištreniruotus grupės „Electric Ladies“ merginų kūnus. Susipažinkite: kerinčiu grožiu, įtaiga ir talentu apdovanota profesionalių smuikininkių trijulė – Viktorija Kukauskaitė, Danutė Kunigelytė, Gerda Garšvaitė.

Susitinkame likus kelioms dienoms iki grandiozinio naujojo „Electric Ladies“ albumo „Art of Life“ pristatymo koncerto. Sparčiai muzikos karjeros laiptais kylančios merginos žiūrovus žavi virtuozišku grojimu elektriniais smuikais, tobula choreografija ir, galima sakyti, telepatišku bendravimu. Jos pasakoja, kad naujasis albumas įrašytas Estijoje, kurtas su garsiais šios šalies prodiuseriais. „Art of Life“ pristatymo koncerto muzikines aranžuotes kūrė akademinės muzikos pasaulyje žinomas dirigentas Jonas Janulevičius.

Tik moterys supras

Pirmuosius žingsnius Lietuvos muzikos padangėje panelės žengė prieš šešerius metus. Iš karto išplaukė ir į tarptautinius vandenis. Įgimti gabumai, savidisciplina, santūrus kasdienis elgesys (jokių skandalų, pašėlusių vakarėlių), nuolatinės įtemptos repeticijos ir rafinuoti elektrinių smuikų šou. Trijulės prodiuserių pasirinkta taktika – neiti lengviausiu, pigiausiu keliu – pasirodė teisinga. „Tie skandalai gali padėti labai greitai iškilti, bet ir greitai nukristi. Kai prisimenu save prieš kokius šešerius metus, toks juokas suima... Galvodavau: „Kodėl mūsų nuotraukų nėra ant kiekvieno žurnalo viršelio, kodėl mūsų nerodo kiekvienoje televizijos laidoje?“ O dabar tuo labai džiaugiuosi“, – juokiasi Danutė Kunigelytė.

Plonutės lyg smilgos, trapios lyg stiklas merginos scenoje demonstruoja plieninę ištvermę ir valią. Groti elektriniu smuiku, judėti pagal muzikos ritmą, šokti avint batais žudikais ir vilkint ilgą prabangią suknelę nėra taip lengva, kaip atrodo. „Tik moterys gali tai suprasti“, – juokiasi merginos. Tai, kad nesimato įdėtų pastangų, – profesionalumo požymis.

...Žurnalo „Moteris“ viršelio fotosesija trunka nuo dvyliktos dienos iki penktos vakaro. Smalsiai stebiu, kaip mielos mergaitės stilistų, vizažistų dėka virsta fatališkomis gražuolėmis. Vis dėlto jos – tikros moterys. „Kuri liekniausia?“ – klausia mados redaktorė Justė, apglėbusi krūvą garsaus dizainerio drabužių. „Aš!“ „Ne, aš!“ – ima klegėti viena per kitą. „O kuri žemiausia?“ „Tu!“ „Ne, tu – taigi matavomės!“ – kikena. Kalbant rimtai, nė viena nerodo nė menkiausio kaprizo. Kol stilistė dėlioja plaukų sruogas, vizažistė tepa grimą, kantriai sėdi lyg įtemptos smuiko stygos. Koncertuodamos kartu, jos išmoko suprasti viena kitą be žodžių, žino menkiausias viena kitos silpnybes. Artimos lyg seserys.

Kita vertus, labai skirtingos. Šviesiaplaukė Viktorija Kukauskaitė – nuolat besišypsanti, Gerda Garšvaitė – dalykiška ir rimta, Danutė – pažiūrėti gležna, bet dvasiškai stipri lyg plienas. Prieš fotomenininkės Agnės objektyvą jos pozuoja lyg profesionalūs fotomodeliai. Vaizdas įspūdingas. „Jaučiatės esančios tikros žvaigždės?“ – juokais paklausiu. Tamsios, gilios Danutės akys žybteli: „Šita žvaigždė (rodo į save) netrukus keturioms valandoms kris į duobę... Orkestro duobę“, – nusišypso. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre ji griežia smuiku. Taigi Danutės diena, galima sakyti, dar tik prasideda – laukia ilga repeticija. „Orkestre griežiate antruoju smuiku, o kuriuo – grupėje „Electric Ladies“?“ – paklausiu pusiau rimtai. Plieninė valia, didelė profesinė patirtis galėtų padėti jai tapti lydere, tačiau panelės, matyt, pernelyg protingos, kad leistųsi į intrigas. „Nuolat pirmuoju smuiku negriežia nė viena. Keičiamės partijomis“, – ramiai atsako Viktorija.

Kai smuiko būna per daug

Daili tamsiaplaukė Danutė kilusi iš Ukmergės, tačiau ten augo tik iki dvylikos metų. Jos norui mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje pritarė ir tėvai – linkėjo dukrai įdomaus ir prasmingo gyvenimo. Taigi Danutė anksti išmoko būti savarankiška ir reikli sau. Kai nuo paauglystės gyveni dideliame mieste viena, greitai supranti, kad kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. „Juolab kai mokaisi menų mokykloje, – šypteli. – Visa kita tarsi nustoja egzistuoti, tiek turi įdėti darbo ir savęs atiduoti muzikai. Privalai dirbti nuolat.“ Baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, gabi panelė įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), smuiko specialybę . Kartu grojo įvairiuose Vokietijos orkestruose, galiausiai gavo darbą prestižiniame Vokietijos orkestre „Philharmonie der Nationen Justus Franz“. „Grojau tik klasikinę muziką. Šiame orkestre dirbau kokius ketverius metus, derinau su mokslais LMTA (menininkė čia įgijo magistro laipsnį – aut. past.) – grįždavau į Vilnių laikyti egzaminų. Gavau daug profesionalumo pamokų. Beprotiškas krūvis, kiekvieną dieną – kelionė arba lėktuvu, arba – traukiniu. Niekas neklausia, kiek miegojai: keturias ar šešias valandas... Gastrolės – tragiško sunkumo. Atvažiuoji koncertuoti ir neturi laiko net užkąsti, nes skubi į repeticiją.“