E. Mildažytė kviečia į pirmąjį pasimatymą (6)

Gyvenimas Lietuvoje, pasak daugelio kraštiečių, toks blogas, kad prastesnio, regis, nebegali būti, vyksta nebe masinė emigracija, bet evakuacija, o žurnalistė, prodiuserė, laidų ir renginių vedėja Edita Mildažytė (45 m.) parašė antiemigracinę knygą „Pasimatymas su Lietuva“.

E. Mildažytė lyg perlų nuo valstybės karūnos pažėrė negirdėtų ar pamirštų faktų apie gimtinę, žymius jos žmones, priminė, kuo mūsų šalis įdomi ar net unikali, pamėgino įvardyti penkis pačius svarbiausius lietuvius. Pusiau juokais knygą galima pavadinti „Lietuva iš paukščio skrydžio“, tik šįkart mūsų tėvynės vaizdas iš aukštai, tai yra iš atstumo, be šiandienos rietenų, intrigų, skandalų, fiksuojamas ne fotoaparato akimi. Įžangos žodyje autorė teigia slapčia besivilianti „sužavėti Lietuva šios knygos skaitytojus it per pirmą pasimatymą, į kurį einama su amžinos meilės lūkesčiu“.

Istorija – hobis

„Šioje knygoje aš aprašiau tokią Lietuvą, kokią jaučiu. Iš tikrųjų didžiuojuosi, kad esu lietuvė ir labai myliu šitą kraštą. Norėčiau, kad ir jūs pajustumėte tą pasididžiavimą, kurio vedama rašiau“, – sako „Pasimatymo su Lietuva“ autorė. Edita prisipažįsta šį leidinį rašiusi pusantrų metų. Rašiusi šratinuku, nes su kompiuteriu nedraugauja. Per atostogas, kai vasarodavo sodyboje, tekstas guldavo ir ant nereikalingų tapetų ritinėlių, mat pritrūkdavo popieriaus. Žurnalistė sako labai norinti, kad knygą žmonės ne tik pavartytų ar padovanotų, bet ir paskaitytų, juk tai – ne albumas, kurio tekstas yra tik nuotraukų komentarai. Edita viliasi, kad šis leidinys pravers ir vaikams.

„Specialiai esu nusipirkusi vaikams skirtų istorinių knygų, – pasakoja žurnalistė. – Ir labai atsiprašau jas rašiusių mokslininkų istorikų ar istorijos mokytojų, bet tas knygas taip neįdomu skaityti... O tereikia pridėti visokių įdomybių, tam laikui būdingų detalių.“ E. Mildažytė sako, kad istorija jau daugybę metų yra jos hobis, o žymusis istorikas Alfredas Bumblauskas – geras bičiulis, tad visi jų susiėjimai baigiasi diskusijomis apie istoriją, nūdienos aktualijas.

Pakelti dvasią

Knyga rašyta pusantrų metų, netrukus pasirodys ir jos vertimas į anglų kalbą (vertėjas – žurnalistas Andrius Užkalnis). Galbūt todėl žinoma žurnalistė taip sėkmingai pasiekia savo tikslą, kad daro tik tai, kas jai pačiai įdomu? „Tai tiesa, – su šypsena pripažįsta publicistė. – Tačiau aš moku labai greitai susidomėti bet kuo. Net jei rašyčiau apie molekules, iš smalsumo galvą turbūt pamesčiau!“ Knygos autorė sako norėjusi pakelti Lietuvos žmonių dvasią, pasakyti: „Apsidairykim, esame civilizuota Europos tauta, puiki, nuostabi, iškentusi daugybę negandų, bet vis tiek išlikusi.“ Kur dingo mūsų tvirta dvasia?

Editą stebina šiandienis lietuvių nihilizmas. „Jei man kas nors nepatinka, bandau tai keisti. Visada sakau: „Jei tamsu, užuot dėl to dejavęs, uždek degtuką. Tegu vieną, bet uždek. Jei tai padarysime visi, tamsos neliks. Arba – kam reikia rėkaloti, kad Lietuvoje apleisti seneliai? Paimkim vieną ir prižiūrėkim. Kad ir savo tėvą. Baisiausiai stebina ir bambėjimas, pavyzdžiui, dėl to, kad sniegas nenukastas. Na, ar sunku atsikelti pusvalandžiu anksčiau ir nusikasti tą sniegą? Dar ir kaimynui palei automobilį nukasti? Taigi pasportuoji, paskui palendi po dušu, sėdi į švarų automobilį ir išvažiuoji. Ne, tai stumdosi po tuos sniegus, goželiai... Ir bamba, kad kelio jiems niekas nenuvalo“, – tautiečių neveiklumu piktinasi žurnalistė.

Tikinti tautos potencialu

„Visa mūsų istorija rodo – niekada negyvenome nei labai gerai, nei labai sočiai. Ir tokios sąlygos išugdė nepaprastą lietuvio kantrybę, darbštumą. Vakariečiai turėtų drebėti iš siaubo dėl mūsų atėjimo į rinką. Esame gabūs, alkani, gudrūs – mūsų tautos potencialas didžiulis.“ Anot Mildažytės, lieka laukti, kol išsikvėps sovietmečio užpaškudinta karta. „Dabartinė mūsų visuomenės tragedija – žmonės, kurie savo pareigą valstybei įsivaizduoja kaip galimybę prisikimšti kišenes. Ir paskui vis tiek nelaimingi, dar vis tiek visus nuodija tomis blogomis nuotaikomis! Manau, kad tas supuvęs kiaušinis jau parodė visą savo blogumą. Ateina jaunoji karta, turinti daug polėkio ir patriotizmo.“

„Pasimatymo su Lietuva“ autorė šypsosi: „Manau, kad šiam leidiniui labiausiai kenkia mano įvaizdis. Visi įsivaizduoja tetulę, sėdinčią „Bėdų turgaus“ krėsle ir klausančią išpažinčių. Ką ji išmano apie Lietuvos istoriją? Iš tikrųjų esu dariusi aibę visokių kitokių darbų, pavyzdžiui, rašiusi dainų švenčių atidarymo scenarijus ir t. t. Tas, kuris tai žino, nesistebi, kad parašiau tokią knygą.“ Na, o mes ne tiek stebimės, kiek žavimės – knygą sudaro net 424 puslapiai, ji gausiai iliustruota, pridėta dar ir kompaktinė plokštelė „Taip skamba Lietuva“ (šią sudarė muzikologas Viktoras Gerulaitis). Pasak autorės, leidinys „paramstytas profesionaliu protu“ – ją rengti padėjo Lietuvos ir Lenkijos muziejai, tam tikrų sričių – dailės, teatro, kalbos – specialistai.