Afganistane supratau, kokie mes, lietuviai, esame depresuoti (4)

Žurnalistė Eglė Digrytė (31 m.), kaip ir dera šios profesijos atstovei, yra bebaimė avantiūristė. Pradėjusi mokytis farsi kalbos, ji išmaišė karštąsias Azijos šalis, susikrovė įdomių žinių ir kvapą gniaužiančių nuotykių bagažą, o nuo kasdienės rutinos moteris ginasi skrajodama oro balionais. Neseniai Eglė grįžo iš Kabulo – ten beveik pusantrų metų dirbo Europos Sąjungos misijos Afganistane ryšių su visuomene atstove.

Trumpas dosjė

Gimė 1980 m. rugsėjo 17 d. Šiauliuose.

Išsilavinimas. Vilniaus universitete Eglė įgijo žurnalistikos magistro diplomą.

Dirbo dienraščio „Respublika“, naujienų agentūros ELTA, žurnalų „Ieva“, „Cosmopolitan“, portalo „delfi.lt“ redakcijose, ES misijos Afganistane ryšių su visuomene atstove. Šiuo metu – portalo „lzinios.lt“ redaktorė.

Credo: „Niekada nesakyk „niekada“.

Mėgsta klausytis muzikos, skaityti grožinę literatūrą, žiūrėti kino filmus, fotografuoti, keliauti, skraidyti oro balionais.

Šeima. „Esu netekėjusi. Gyvenu viena.“

Tabu: „Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum, kad tau darytų.“

Sunkiausia yra „rašyti apie mirtį, šnekėti su tuo, kuris neseniai palaidojo artimąjį; knaisiotis, kas su kuo miega; gvildenti su asmeniniais finansais susijusias bei skurdo temas“.

Labiausiai vertina žmonių nuovokumą, nuoširdumą, tiesumą.

Nemėgsta apsimestinio nuoširdumo, dviveidiškumo.

Profesinis mokytojas – BBC

Vienas žurnalistikos dėstytojas mums sakydavo: „Kol neperėjai minų lauko, neturi teisės vadintis žurnalistu.“ Taikos sąlygomis tas minų laukas gali būti pavojingos temos, tarkime, korupcijos, organizuoto nusikalstamumo... Kas yra Jūsų profesinis karo laukas?

Bandau prisiminti, ar esu parašiusi pasaulį drebinančių straipsnių. Tikrų sprogimų mano karjeros kelyje dar nebuvo, nebent nemalonūs pakutenimai. Minų laukas – nebūtinai aštri, tai gali būti asmeniškai nemaloni ar sudėtinga tema, kai reikia gilintis į tolimą, nežinomą sritį, surinkti duomenų, rasti pašnekovų. Pavyzdžiui, skandalai Lietuvos politikoje. Kad ir žaliaakės žurnalistės Rūtos provokacija. Supranti: tai yra visiškas popsas, bet susijęs su aukštu pareigūnu, politiku, valstybės pinigais, ir šį niekalą turi paversti rimtu tekstu. Labai sunkios yra jautrios temos: mirties, skurdo. Po Rugsėjo 11-osios atakų teko kalbėtis su pedagoge, kurios dukra dingo griuvėsiuose. Motina tikėjo, kad ji atsiras. Tokiais atvejais šneki taip, kad įkvėptum vilties, negali sakyti: „Atsipeikėkite.“

Koks kipšas nunešė Jus į Afganistaną? Pasąmonėje ieškote minų lauko?

Afganistane vaikščiojau po tikrą minų lauką. Na, jis buvo išminuotas, paskui paleista avių banda, kelios nelaimingosios galbūt išlėkė į orą, bet juk kiekvienos pėdos nepatikrinsi. Dabar ten – duobėti golfo laukai. Perėjau mokymus, kaip elgtis karštuosiuose pasaulio taškuose, nesaugiose situacijose. Buvo pateikta įvairių dirbtinių minų, teko išmokti jas atpažinti.

Į Afganistaną pirmą kartą nuvažiavau daugiau nei prieš porą metų. Lankiausi Čagčarane, Kabule ir Kandahare. Nežinau, kas ten mane pakerėjo, trenkė per smegenis. Privalėjau vaikščioti apsivilkusi neperšaunamą liemenę, bet bendrauti su vietos gyventojais nebijojau. Paragavau maisto, pasišnekėjau su afganais. Banalu, bet šią šalį įsimylėjau. Žinojau, kad grįšiu. Vos pasitaikė galimybė, ją ir čiupau.

Beveik pusantrų metų dirbau Europos Sąjungos delegacijos atstove spaudai kartu su kolegomis iš kitų Europos Sąjungos šalių. Lietuvių buvo trys: ES misijos Afganistane vadovas Vygaudas Ušackas, finansinius reikalus kuruojanti mergina ir aš.

Ką veikdavote laisvu laiku?

Maniau, perskaitysiu krūvą grožinės literatūros knygų, bet įveikiau tik dvi su puse, tačiau perskaičiau labai daug su darbu, žiniasklaidos aktualijomis susijusių tekstų, analizavau žinių srautus. Šauni tradicija – vėlyvieji penktadienio pusryčiai su įvairių šalių kolegomis. Susirinkdavome kieme, atsinešdavome maisto, kalbėdavomės. Rengdavome vakarėlius. Beje, Kabule vyksta aktyvus naktinis gyvenimas. Šiame mieste gyvena penki milijonai žmonių, o gal ir daugiau – tikslaus skaičiaus niekas nežino.

Tik nesakykite, kad leisdavotės į pavojingus naktinius nuotykius –Afganistanas vis dar nėra saugi šalis!

Taip, ne pati saugiausia. Kai kam netinkama ir sveikatos požiūriu. Kabule sausa, dulkės, nelyja, žiemą beveik nesninga, miestas įsikūręs 1800 km aukštyje, trūksta deguonies, bet man ten buvo gera: oras tiko, patiko afganų maistas, natūralaus skonio vaisiai ir daržovės. Kai kurie importuojami iš Irano ar Pakistano. O kai kurie auginami pačioje šalyje. Pavyzdžiui, Goro provincijos gyventojai augina bulves, javus, kitų provincijų – pistacijas, migdolus, mandarinus. Pamėgau moliūgų, baklažanų, špinatų patiekalus, plovą, pudingą. Nerealaus skonio mangai, granatų sėklos...

O kaip patiko aguonų, iš kurių išgaunamas opijus, plantacijos?

Taip, daugiausiai opijaus į Rusiją ir Europos šalis atkeliauja iš Afganistano. Šis verslas afganams ypač pelningas, dėl jo vyksta žūtbūtinė kova.

Žydinčių laukų nemačiau – didžiąją laiko dalį leidau Kabule, o ten net medžių nedaug. Prie būstinės turėjome darželį, jame auginome bazilikus, kitas žoleles. Vienas už paramą žemės ūkiui atsakingas kolega prancūzas suorganizavo sėklų, užveisė daržą, juo rūpinosi, o mes tas žoleles naudojome maistui gaminti.

Ar vakariečių misija Afganistane pateisinama, ar pasiteisina?

Sunku įvertinti. Dėl istorijos yra tokia bėda: negali dviem takeliais visko paleisti ir pažiūrėti, kaip ten reikalai klostytųsi su vakariečiais ir be jų. Kas gali pasakyti, kaip būtų buvę, jei pirmiausia sovietai ir amerikiečiai nebūtų ten nosies kišę? Gal būtų buvę blogiau, o gal geriau? Žinoma, Europos šalių, Amerikos, Indijos, Kinijos pagalba Afganistanui akivaizdi. Kad ir pinigai sėkloms. Kaimo žmonės skatinami veisti šafranus, tačiau neturi lėšų sėkloms įsigyti, o štai aguonas auginti pigiau, paprasčiau, o ir pelnas didesnis. Šafranai atneša taip pat nemažai pinigų. Darbo daugiau, bet nauda akivaizdi.

Kaip manote, ar šis karas kada nors baigsis?

Jei tai, kas dabar vyksta, kada nors baigsis, tai laimės Afganistano gyventojai. Daugiau nei pusė žmonių nėra gyvenę taikos sąlygomis. Kai jie gimė, karas jau vyko. Jei viskas nurims, gyventojams nebebus baisu eiti į gatvę, jie galės važinėti nebūtinai šarvuotais automobiliais, sulauks turistų iš užsienio. Šie atneš pinigų, kas nors nuties daugiau kelių ir t. t. Jei tai kada nors įvyks, aš labai džiaugsiuosi dėl tų žmonių ir tos šalies. Tie, kurie smurtauja, nori, kad vakariečiai išsinešdintų. Sunku įvertinti, kaip būtų, jei vakariečiai išvyktų. Yra prieštaringų nuomonių. Visiems yra nusibodusi ši situacija – žudynės, sprogdinimai... Išeini į parduotuvę ir nežinai, ar grįši.