Trenerė ir kineziterapeutė Rima Naujokienė-Trayer (43 m.), daugeliui vis dar puikiai pažįstama kaip „robinzonė", prieš trejus metus ryžosi kardinalioms gyvenimo permainoms ir išvyko paskui mylimą vyrą į Ameriką. „Mano namai ten, kur yra mano vyras", - tvirtina sutuoktinį Thomą vis dar iki ausų įsimylėjusi laiminga moteris. Po trejų metų pertraukos Rima pirmą kartą vieši Lietuvoje ir maloniai sutiko duoti interviu portalui Moteris.lt.
Kokie gi vėjai kelioms savaitėms atpūtė Jus į gimtinę?
Susiruošėme į svečius. Atskridome į Lietuvą aplankyti namiškių, bičiulių, artimųjų, - labai visų pasiilgau. Liepos 28-ąją skrendame atgal. Lapkritį bus treji metai, kaip išvykau iš Lietuvos, čia lankausi pirmą kartą po to, kai išskridau.
Ką spėjote nuveikti, ką pamatėte, kur apsilankėte?
Vyras spėjo sudalyvauti šernų medžioklėje, tiesa, nepamatė nė vieno šerno (smagiai juokiasi). Sakė, ir saldainiais mėgino juos privilioti, tačiau nesėkmingai. Mano tėvuko gimtadienyje sudalyvavome, tapome krikšto tėvais - pakrikštijome mano draugės sūnų, aplankėme draugus Vilniuje, va, ir dabar ruošiamės į gimtadienį, vyksime į Rygą pasimatyti su draugais. Antradienį susitinkame su televizijos projekto „Robinzonai" dalyviais. Noriu kuo daugiau visko pamatyti - visus lankau kaip išprotėjusi, nes labai noriu pabendrauti su tais, kurių seniai nemačiau.
Kokia Jums pasirodė Lietuva po beveik trejų metų pertraukos?
Dabar čia labai fainas oras, man labai patinka. Vyrui tai per karšta (juokiasi). Labai išgražėjęs Vilnius ir Tauragė. Teko lankytis ir Kaune, bet didesnių pokyčių ten nepastebėjau.
Ar svajonių šalimi vadinama Amerika Jus priėmė svetingai? Nesunkiai ir iš karto pritapote Jums naujoje aplinkoje?
Oi, labai faina. Labai lengvai pritapome ir aš, ir dukra (į JAV Rima išskrido kartu su antrąja dukra Juta - aut. past.). Man ten jau namai. Amerikiečiai - labai šilti žmonės, aplink šaunūs kaimynai, puikūs bendradarbiai. Visi labai mandagūs, kultūringi.
Koks tas gyvenimas už Atlanto? Kuo užsiimate, kokiais džiaugsmais ir kokiomis nuotaikomis gyvenate?
Tik nuvykusi, pradėjau dirbti Amerikos lietuvio medicinos centre. Su šiuo žmogumi netikėtai susipažinau savo vestuvių dieną, jis buvo su mergina, kuri mane pažinojo. Taigi sulaukiau kvietimo dirbti gydytojo asistente, vėliau įsidarbinau sporto klube asmenine trenere. Jame dirbu pusę metų. Veiklos prisigalvoju įvairios: važinėju dviračiu, riedučiais, kuičiuosi po namus, tvarkau gėlynus. Noriai keliaujame ir patys priimame svečius: kai kurie draugai net po du kartus per metus atvyksta pasisvečiuoti. Dukra Viktorija buvo du kartus atskridusi.
Kokių kasdienių atradimų padovanojo naujasis gyvenimo etapas?
Mūsų namas Pacifikoje (Kalifornijos miestas netoli San Francisko, turintis apie 35 tūkst. gyventojų, - aut. past.) - ant kalvos 900 metrų atstumu nuo Ramiojo vandenyno. Turime ritualą: kiekvieną rytą sūkurinėje vonioje lauko terasoje gulime ir gurkšnojame pirmąją kavą. Tai tik mūsų dviejų laikas. Rytinę kavą kaičiame gana anksti, nes keliamės pusę penkių. Juokaujame: „Sleep in tomorrow, tomorrow we will sleep until five thirty" (vert. „išsimiegosime rytoj, kelsimės tik pusę šešių" - aut. past.). Tokie mūsų juokeliai (juokiasi). Tada greit dušas, pusryčiai - avižiniai dribsniai kas rytą - ir abu į darbus. Pirmasis klientas sporto klube pas mane atvyksta jau šeštą ryto - taigi darbą pradedu ir baigiu labai anksti. Kartais laisvą valandą per pietus grįžtu namo, nes sporto klubas - vos trys minutės kelio automobiliu. Antrą ar trečią po pietų jau būnu namuose, gaminu vakarienę, o pavakarieniavę veikiame kas ką - aš dažniausiai mezgu arba mokausi, nes noriu išsilaikyti egzaminus aukščiausiai trenerės kategorijai gauti. Jų yra penkios, po atostogų ruošiuosi kibti į mokslus trečiajai gauti. Nuolat mokausi.
Laimingai nutekėjusi į Ameriką lietuvė noriai rišasi prijuostę?
Aš visada mėgau gaminti. Amerikoje gaminu tą patį, ką ir Lietuvoje gamindavau, o lietuviškų patiekalų nedažnai ruošdavau ir gyvendama Lietuvoje, tad kugelio ar cepelinų nelabai ir pasigendame. Porą kartų teko kepti kugelį ir virti cepelinus, kartais šaltibarščių padarau. Vyrui labai patinka cepelinai, bet labai daug terlionės, tad šiuo patiekalu mėgaujamės retokai. Tiesa, dabar, viešėdama Lietuvoje, vien tik lietuviškos virtuvės patiekalus ir valgau, nes kažkaip jų jau pasiilgau (šypsosi).
Kalbos apie nesveiką amerikiečių virtuvę tėra mitas? Turite galimybių maitintis ir gyventi sveikai?
Mitybos įpročiai priklauso nuo kiekvienos šeimos. Yra greitąjį maistą mėgstančių žmonių, mes dažniausiai valgome daržoves, ryžius, žuvį. Žuvų labai daug valgome, nes patys žvejojame, tad mūsų šaldiklyje visuomet yra šių atsargų. Patys ir tunus konservuojame. Nesąmonė, kad Amerikoje neįmanoma maitintis sveikai: šioje šalyje apstu sveiko maisto parduotuvių, restoranų, įvairių kultūrų ir skonių maisto, tad kiekvienas gali maitintis pagal poreikius.
Kokius dar amerikietiško gyvenimo mitus ir stereotipus galite drąsiai paneigti?
Tiek daug sportuojančių žmonių, kaip Amerikoje, aš niekur nemačiau. Buvau girdėjusi kalbų, kad amerikiečiai tingūs storuliai. Tačiau bent jau Kalifornijoje su tuo neteko susidurti, galbūt todėl, kad ten saulėta, tad ir žmonės aktyvesni. Jie eina, bėgioja, vaikšto - pasivaikščioti išeina net seneliukai.
Amerikiečiai nevengia vieni iš kitų draugiškai pasišaipyti, kuria anekdotus, kaip ir mes apie latvius ar estus mėgstame kurti istorijas. Ypač mėgstama tokias istorijas porinti tarp Šiaurės ir Pietų Kalifornijos gyventojų. Galiu paneigti, kad amerikiečiai yra tinginiai ir nieko nedirba, tik valgo ir prie televizoriaus kiurkso. Nieko panašaus! Beveik visi turi kokį nors hobį, patys remontuojasi namus, fotografuoja, nardo, - tikrai yra labai aktyvūs. Žinoma, negaliu kalbėti už visą Ameriką.
Amerikoje žmonės labai kultūringi. Visur tik „prašau", „atsiprašau", visada vieni kitus praleidžia ir nelipa per galvas. Mano vyras buvo pakraupęs, kai pamatė, kaip aš Lietuvoje vairuoju (juokiasi). Čia yra daug siaurų gatvelių, todėl nori nenori kartais tenka naglai lįsti. O ten žmonės labiau atsipalaidavę, šypsosi, ir tikrai nepasakyčiau, kad dirbtine šypsena. Viskas ten jiems išeina natūraliai (šypsosi). Iš pradžių buvau šokiruota, kai visiškai nepažįstami žmonės parduotuvėje kalbindavo: „Labas, kaip tu?". Ten įprasta šitaip bendrauti - su tavimi, kaip su draugu, kalba ir pardavėjai, ir padavėjai. Dabar jau būtų keista, jei niekas neprieitų ir nešnekintų, pamanyčiau, kad kažko pyksta. O Lietuvoje padavėjos dažniausiai prieina susiraukusios - visai kita kultūra. Gal kitiems ir patinka, kad padavėjai stovi ant tariamai žemesnio laiptelio, tačiau man priimtiniau, kai visi šypsosi ir bendrauja. Mano dukra pasakoja, kad grįžusi iš Amerikos, visiems šypsosi savaitę ar dvi, paskui pamiršta (juokiasi).
Kaip prisižiūri Kalifornijos moterys, kur klesti jaunystės ir grožio kultas?
Jos labai rūpinasi savo grožiu. Kosmetologijos salonai ten klesti (juokiasi). Tiesa, kad jos perdėtai savimi rūpintųsi, nepastebėjau. Kaip ir visur turbūt... Mažesniuose miesteliuose, žinoma, žmonės paprastesni ir ne tiek daug dėmesio skiria išvaizdai, kaip, pavyzdžiui, San Francisko moterys. Gyvename visai netoli šio didmiesčio, tad dažnai ten nuvykstame. Visi stilingi, ploni. Atvažiavo draugė ir baisiai nusistebėjo: „Tai kurgi tie stori amerikiečiai? Parodyk man nors vieną" (juokiasi).
Dažnai bendraujate su kaimynais, turite Amerikoje bičiulių?
Susiradau lietuvę draugę. Ji - klaipėdiškė, gyvena mūsų miestelyje. Ji iš karto „kibo" prie širdies, kaip žmogus, šauniai bendraujame. Taigi net lietuviškai, be dukros, turiu su kuo pasikalbėti. Ir mūsų kaimynai labai šaunūs. Dažnai pasikviečiame draugus vakarienės, kasmet rengiame itališkos jūrų gėrybių sriubos - cioppino - vakarėlį. Šiemet vyras rengė šią tradicinę šventę jau devynioliktą kartą ir kaskart išverdą didžiulį gal keturiasdešimties litrų katilą šios sriubos. Jos esu suskaičiavusi dvylika skirtingų rūšių. Į šį vakarėlį draugai susineša geriausius savo vynus. Pas kitus bičiulius einame į gitarbeque - vakarėlį, kur prie skanaus maisto ir kepsnių skamba gitaros muzika. Visko prisigalvojame.
Kaip bėga Jūsų laisvalaikis?
Einu pasivaikščioti su šunimi, kartais dukra Juta palaiko kompaniją. Susitinku su draugėmis, nors, prisipažinsiu, labiausiai mėgstu sukiotis namie ir knaisiotis po savo gėlynus. Nemažai laiko skiriame didžiausiai savo aistrai - žvejybai, tik kad žuvų ne visuomet yra, neapsimoka į vandenyną plaukti. Buvome išsirengę pažvejoti netoli Meksikos, dešimt dienų praleidome atvirame vandenyne. Tačiau dažniausiai plaukiame žūklauti nuosavu laivu, kartais nutolstame 35, kartais - 60 kilometrų nuo kranto, kad šiltesnis vanduo būtų, tuomet prigaudome nemažai tunų. Keliaujame po Ameriką - nemažai valstijų jau esu aplankiusi.
Ar gyvendama Amerikoje pasikeitėte?
Net nežinau... Kitiems lengviau spręsti, nors, ką sutinku, sako, kad esu tokia pati ir visai nepasikeičiau. Gal tapau šiek tiek ramesnė, ar tik ne todėl, kad ištekėjau (šypsosi). Gal ir amžius savo daro...
Mums vis dar labai gera kartu
Rimos ir jos vyro Thomo pažintis prasidėjo internete. Tarptautinėje interneto pažinčių svetainėje žaviai moteriai į akis iš karto krito aukštas, šviesus amerikietis ugniniais plaukais. „Pamačiau jo nuotrauką ir aiktelėjau: „Šitas!" Matau, juokiasi akimis. Geras geras žvilgsnis. Net neskaičiau teksto, pasiunčiau susidomėjimo ženklą, - prieš lemtingą kelionę paskui svajonę prieš dvejus su puse metų žurnalui „Moteris" pasakojo tada dar R. Naujokienė. - Įsimylėjau, nors žmogaus ir nebuvau mačiusi, tik nuotraukas." Rima sako, kad ši pažintis buvusi lemtinga - susitikę po keturių mėnesių, jiedu nebegalėjo išsiskirti, o neilgai trukus Thomas Rimos tėvų paprašė mylimosios rankos.
Išvykdama sakėte, kad į JAV vykstate ieškoti geresnio gyvenimo... Jaučiatės jį radusi?
Iš tiesų vykau pas Thomą - jis ir buvo tas geresnis gyvenimas (juokiasi). Kai dabar Thomas sako: „Jau tuoj vyksime namo", pataisau jį, kad mano namai ten, kur gyvena jis. Svarbiausia yra žmogus. Jį ir gavau (šypsosi). O jei jau kalbame apie materialines gėrybes, tai, gyvendama Lietuvoje, turbūt tiek nepakeliaučiau, kaip dabar.
Atšventėte jau antrąsias vestuvių metines. Kokie dabar Jūsų santykiai? Ar, gyvenant kartu, jie pasikeitė, „užaugo"?
Gruodžio devintąją švęsime trečiąsias vestuvių metines. Per antrąsias jis nusivežė mane į restoraną, kuriame pasipiršo, tariamai vykime pirkti kalėdinių dovanų (šypsosi). Tačiau sukakčių nesureikšminame. Vis dar labai gerai sutariame. Stebimės ir kasdien dėkojame Dievui, kad radome vienas kitą ir taip gerai gyvename. Gyvename vienas dėl kito. Viską darome, kad kitam būtų gerai, stengiamės vienas dėl kito.
Iš meilės, dėl mylimo vyro ryžotės kardinaliems pokyčiams. Nejau nebuvo nė trupučio baisu ar neramu keisti savo gyvenimą ir, viską metus, išvykti į nežinią?
Ne, nebuvo nė trupučio. Nepažįstu baimės jausmo, nebijau pokyčių. Jei šovė mintis, kad taip bus gerai, nusprendusi ką nors ekspromtu, tai ir įgyvendinu. Per akimirką apsisprendžiau iš Tauragės kraustytis gyventi į Vilnių. Tas pats ir su Thomu: susitikome ir nekilo jokių abejonių. Mačiau, kokius ryžtingus žingsnius jis žengė dėl manęs, tad ir man jokių abejonių nekilo.
Kaip dažnai bendraujate su Lietuvoje likusia ir Vilniuje gyvenančia dukra Viktorija, tėvais, draugais?
Oi, labai dažnai, kartais net nesijaučia, kad gyvename už keliolikos tūkstančių kilometrų (juokiasi). Bendraujame skaipu, turime kamerą, tad dukra mus dar ir mato. Su draugais taip pat dažnai susirašinėjame. Mamai skambinu, kartais ir ji prie skaipo prieina. Gyvendama Amerikoje, visai nepasiilgau Lietuvos. Gal todėl, kad su visais nuolat palaikome ryšį, dažnai atskrenda draugų. Tie atstumai dabar labai sumažėję, kai kurias drauges matau dažniau nei gyvendama Vilniuje.
Sekate lietuviškojo gyvenimo aktualijas, domitės, kas vyksta gimtojoje šalyje?
Visada pasidomiu, skaitau lietuvišką spaudą internete. Taigi viską seku ir viską, kas vyksta Lietuvoje, žinau (šypsosi).
Kaip Jūsų jaunėlei dukrai Jutai patinka Amerikoje?
Jutai - aštuoniolika. Baigė mokyklą, įstojo į vietinį koledžą, tad jau nuo birželio vieši Lietuvoje. Nors Amerikoje jai labai patinka, ten greit pritapo ir susirado daug draugų, sakė, baigusi mokslus JAV, grįš gyventi į Lietuvą.
Ko palinkėtumėte Lietuvos moterims?
Nežinau, kad lyg ir viskas su jomis gerai (juokiasi). Visos gražios, jokių krizės pasekmių. Thomas stebisi, kai sutinkame ką nors ir pažįstamų ar draugų: „Kokie nuostabūs ir geri tavo žmonės! Kur čia ta krizė, apie kurią visi tik ir kalba?" (Juokiasi.) Viskas Lietuvoje atrodo gerai ir gražu. Tad galbūt palinkėčiau, kad joms viskas ir toliau būtų gerai.
Kada vėl Jūsų laukti Lietuvoje?
Kitąmet Amerikoje sulauksime vienų draugų, plauksime baidarėmis, dar po metų pasikviečiau Rimą Valeikį su šeima, o 2013-aisiais vėl patys grįšime. Į Lietuvą - kas trejus metus (juokiasi).
