Prieš Kalėdas skubame rodyti savo gerumą: lankome vaikų globos namus, dalijame jiems dovanas, skiriame savo nuoširdumą. O kas paskui? Kalbiname Editą Mildažytę, LTV laidos „Bėdų turgus" sumanytoją ir vedėją. „Bėdų turgus" šeimas gelbsti visus metus.
Visuomenės akyse žmogus gali apsimesti pačiu geriausiu, tačiau kai užveria namų duris, tampa toks, koks yra iš tiesų. Pasitikrinti paprasta: jeigu namiškiai tave gerbia ir myli - vadinasi, išties esi geras žmogus. E.Mildažytė apie tai kalbėti nemėgsta, tačiau bent šiek tiek ją pažįstantys žino, kad vaikai, vyras ir net namų šeimininkė šią moterį tiesiog dievina.
„Bėdų turgaus" biure, esančiame pačioje Vilniaus širdyje - Senamiestyje, lyg bitelės nuo kompiuterių nepakeldamos akių dūzgia ne tik laidos redaktorės, aplink sukiojasi ir Editos dešimtmetis sūnus Mykolas. „Pas mus čia komuna", - juokiasi žavi moteris. Už sienos - jos vyro, nekilnojamuoju turtu užsiimančio verslininko Gintaro Vyšniausko, kontora. Kaip paaiškėja iš pokalbio, visa šeima gyvena Editos darbų ritmu. Bet apie tai vėliau. O kol kas grįžkime prie „Bėdų turgaus". Juk įdomu pasidairyti po laidos užkulisius.
Jau greitai „Bėdų turgus" skaičiuos savo dešimtmetį. Ar dar prisimenate, kokia buvo pradžia?
Jei išgyvensime sunkmetį, tai pavasarį iš tiesų „Bėdų turgus" turėtų skaičiuoti savo dešimtmetį. O prasidėjo viskas nuo laidos „Bobų vasara". Rengdami ją per trejus metus skersai išilgai išvažinėjome mūsų miestelius ir kaimus. Mačiau uždarytus kultūros namus, užkaltus jų langus, vargingą žmonių gyvenimą. Buvau populiari, norėjosi tą populiarumą kaip nors išnaudoti, taip ir kilo mintis kurti laidą, kurioje žmonės galėtų siūlyti pirkti savo bėdas. Daug kas sakė, kad aš „gluša", juk tais laikais apie tokią pagalbą žmonėms niekam nekilo minčių. Ir laikas nebuvo tinkamas, juk užklupo Rusijos krizė. Man ta laida buvo kaip iššūkis - ilgai dvejojau, tačiau ryžausi ir dabar nesigailiu.
Dabar visi visus remia. Jūs kažkada nusprendėte padėti šeimoms...
Pripažinkime, tie žmonės, kurie neturi vaikų, labiausiai rūpinasi tik savimi... Manau, šeimą kuria subrendę žmonės. Tik turintys vaikų ar besiruošiantys jų susilaukti žmonės ima jausti atsakomybę: jiems rūpi pasaulis, rūpi, kaip jame gyvens jų vaikai. Gera šeima pasirūpins ne tik savo vaikais, bet ir laiptinės, kiemo švara... Pagaliau kokią mes turėsime šeimą, tokia bus ir mūsų visuomenė. Vis dėlto „Bėdų turgaus" nenorėčiau pavadinti gerumo akcija. Dėl paprasčiausios priežasties: manau, kad šituo pavadinimu pas mus dažnai spekuliuojama. Nežinau, kaip yra dabar, bet prieš kurį laiką buvo paplitęs reiškinys, kai už labdaringai surinktus pinigus organizatoriai apmokėdavo surengto koncerto išlaidas, o tiems, kam jie iš tikrųjų buvo skirti, atitekdavo tik likučiai. Man tai atrodo nesąžininga. Mes stengiamės, kad visos, iki mažiausio cento, „Bėdų turgaus" fondo lėšos atitektų bėdžiams. O jei organizuoju labdaringą renginį, tai jis yra padengiamas rėmėjų ar kitomis lėšomis.
Žmonės nė neįsivaizduoja, kaip naudojamasi gerumu įvaizdžiui sukurti. Pašiurpau sužinojusi, kad vienas politikas atėjo suvalgyti šaukštą sriubos ir paaukoti 100 litų, nes buvo pašnibždėta, kad tam tikrą valandą akcijos vietoje bus fotografas. Bet vėliau labdaros renginyje nesirodė. Aritmetika paprasta - tai apsimoka, nes susimokėti už reklamą žiniasklaidoje kainuotų daug daugiau.
Ko gero, pagalbos prašo daug žmonių. Kaip juos atsirenkate?
Tuos žmones mes tikriname tikrąja šio žodžio prasme: skambiname į savivaldybes, kaimynams ir panašiai. „Bėdų turgus" šiuo požiūriu atlieka milžinišką socialinį darbą. Žmonės prašo ne tik materialinės pagalbos. Mūsų telefonai netyla, žmonės skambina norėdami patarimo vienu ar kitu klausimu. Nors redaktorėms nepriklauso to daryti, tačiau jos neskaičiuoja darbo valandų ir neatsisako padėti. Kartą užėjo pas mus žurnalistikos asas Henrikas Vaitiekūnas ir nusistebėjo: „Niekada nemaniau, kad čia tokia samariečių draugija." Kai į laidą ateina nauja redaktorė, mes, senbuvės, juokiamės, kad jau žinome, kaip ji pasielgs: nuvažiavusi daryti siužeto apsiverks, pagailės, sukrapščiusi pinigėlių nupirks tiems vargšams žmonėms maisto: makaronų, kruopų... Tačiau aš visada mokau: tavo užduotis - kuo geriau padaryti siužetą ir pasistengti tai šeimai gauti kuo didesnę paramą. Pakelis makaronų ar kruopų čia nepadės...
Kartais mes pačios stebimės, kaip mums pavyksta surinkti įspūdingas sumas. Mano redaktorės net ir po laidos visada pasidomi, ar tikrai lėšos buvo panaudotos taip, kaip ir buvo planuota.
Vaikams savo laidose skiriate ypač daug dėmesio...
Vienišos mamos, globos namų auklėtiniai, sergantys vaikai - mūsų kasdienybė. Prieš pat Kalėdas vieną laidą skyrėme specialiai našlaičiams. Manau, turime tokią teisę, nes mums labai gerai žinomos jų bėdos. Kartą paskambino viena gydytoja: „Baisiame sušalusiame name radau merginą su vaikučiu." Nuo šalčio ji gynėsi elektrine spirale. Tai buvo tipinė našlaitės istorija: susidėjo mergina su kažkokiu bernu, susilaukė vaiko. Bernas ją paliko. Sulopėme tą jos baraką.
„Našlaitynai" - taip savo laidoje pavadinau vaikų globos namus. Manau, šis žodis geriausiai atspindi jų auklėtinių padėtį. Nors kai kurie ir turi tėvus, tačiau iš tiesų šie vaikai niekam nerūpi. Mes juos apipilame dovanomis, bet to per maža.
„Našlaitynuose" netgi sklando anekdotas: moteris turėjo 10 vaikų, visus juos atidavė auginti valstybei, tačiau užsinorėjo dviračio, tai pasigimdė 11-ą. Liūdna, bet tokia nepagražinta tikrovė. Rizikuoju būti nepopuliari, tačiau aš prieš išmokas tokioms motinoms, kurios vieną vaiką jau atidavė į valstybinę įstaigą. Metas baigti ir su globos pinigais. Nori žmonės globoti vaikus, tegu globoja, bet neturėtų paskui juos „vaikščioti" pinigai. Dėl tų pinigų juos ima į kaimus ir ten dar išnaudoja, nes už maistą vaikai turi sunkiai dirbti. Taip motina daro nuodėmę po nuodėmės, o vaikas tampa preke. Savo laida mes norėjome pasakyti, kad šioms nesąmonėms reikia padėti tašką. Yra labai gerų ir gabių našlaičių, kurie nori mokytis, tobulėti, tai galbūt jiems ir reikėtų skirti daugiau pinigų.
Tiek žmonių, jų visų likimai skirtingi. Ar niekada nenusviro rankos?
Nusvyra ir vėl pakyla. Ypač nuotaiką pakelia istorijos, turinčios laimingą pabaigą. Štai viena moteris, kuriai buvo atimtos motinystės teisės, iki šiol mano redaktorėms rašo padėkos žinutes. Ji buvo prasigėrusi, netekusi motinystės teisių, taip pat buvusi našlaitė. Bet už ausų ją tempė jos buvusi pedagogė, padėjome mes ir ji susitvarkė gyvenimą. Laiminga ji pati, laimingi auga ir jos vaikai. Tokių istorijų gausybė. Tačiau aš nenoriu laurų priskirti mūsų laidai. Žmogus - savo likimo kalvis. „Bėdų turgus" gali tik palengvinti buitį.
Ar padėka už pagalbą - dažnas reiškinys?
Niekada nelaukiu žmonių padėkos. Tai mes turime jiems dėkoti už tai, jog jie yra ir mums parodo, koks turi būti gyvenimas ir kad turime išmokti dalytis. Tie žmonės yra tarsi mūsų mokytojai. Ir neaišku, kurie kuriems esame reikalingesni. Per tiek metų pastebėjau, kad bėda nebūtinai pablogina žmogaus gyvenimo kokybę. Atsimenu tokį vyruką, kurio akys šviesdavo, o lūpose žaisdavo šypsena, kai į rankas paimdavo armoniką. Namuose jo laukė du neįgalūs vaikai ir neįgali žmona. Tiesa, nežinau, kas tuo metu dėjosi jo sieloje. Bėda duota kaip išbandymas žmogui. Arba tu pasimokai iš jos, arba ne.
Ką sako vyras apie jūsų veiklą?
Gintas iki šiol pavyduliauja mano redaktorėms, jei su jomis einu pietų. Tik per pietus mudu galime pabūti vienu du. Juk grįžusi namo dar turiu baigti tvarkyti reikalus, todėl nuolat pliurpiu telefonu. Be to, ir vaikai reikalauja mamos dėmesio. Tačiau mano veiklai jis pritaria. Gintas puikiai supranta, kad man to reikia, ir mane remia bei padeda Jis atlieka pačius juodžiausius darbus: pildo prašymus, veda buhalteriją - tai, ko aš iš tiesų labai nemėgstu. Aš juk net kompiuteriu nemoku dirbti. O jei tenka važiuoti į labdaros renginius, tai jis man pabūna ir už vairuotoją. Juokauju, kad mūsų Mykolas užaugo ant galinės automobilio sėdynės - per Lietuvą važiuodavome visi kartu.
Mykolas keliauja drauge. O vyresnėliai vaikai jums nepriekaištauja?
Kaip jie gali priekaištauti mamai, kai mato, kad lekiu iškišusi liežuvį? Dvidešimtmetė Rūta Estijoje studijuoja juvelyriką. Kiekvieną dieną kalbamės su ja telefonu. Vidurinėlis Domas - dvyliktokas. Jis laisvu laiku padirba savanoriu „Kino pavasaryje": bilietus pažymi ir panašiai. Mykolas - itin jautrus vaikas. Kartą jam pasirodė, kad įžeidinėjamas vienas klasės draugas. Kai pasiteiravau, o kaip tu elgiesi, atsakė: „Aš su juo draugauju." Mykolas tai jau nesitaikstys su neteisybe, yra gan drąsus, turi puikų humoro jausmą, kuris jį ir gelbėja. Manęs žmonės dažnai teiraujasi, kaip pavyko išauginti tokius gerus vaikus. Bet kad jie patys užaugo, atsakau. Manau, kad bet koks auklėjimas netenka prasmės, jei tu pati gyvenime elgiesi ne taip, kaip kalbi. Svarbiausia - būti sąžiningai su savimi. Tikiu, kad vaikai iš prigimties nebūna geri arba blogi. Tai mes juos tokius padarome nesąžiningai elgdamiesi.
O kas jus pačią įkvėpė gerumui?
Man keista, kad gerumas dabar taip sudievinamas. Manau, kad gerumas - tai normalus požiūris į žmogų. Iki mokyklos aš augau Marijampolėje. Ten kiekviena gatvė turėjo savo „ubagą". Buvo tokia mergina, kurią visi vadindavo Manimune, nes ji mikčiodavo: „mani-mun..." Atsimenu, kad ji labai smirdėdavo. Tačiau amžinatilsį mano močiutė kiekvieną dieną ją kviesdavo į namus, pasodindavo prie stalo ir duodavo pietus. Kai toji Manimunė išeidavo, pasistatydavo kėdę, ant kėdės - taburetę, nes buvo nedidelio ūgio, kad pradarytų orlaidę ir išvėdintų kambarį. O juk galėjo atpjauti duonos ir lašinių ir išnešti už durų. Tačiau tais laikais buvo gerbiamas žmogus. Vieno žmogaus pagalba kitam buvo įprastas reiškinys.
Mano močiutė mirė Vilniuje, sulaukusi garbingo amžiaus - 84 m. Ją laidojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Į močiutės laidotuves suvažiavo tiek mašinų, kad monsinjoras priėjęs prie manęs pasiteiravo: „O kas ji tokia buvo?" -„Paprasta kaimo moterėlė." „Matyt, labai geros širdies", - truktelėjo jis pečius.
Mane erzina, kai dabar žmonės, prisidengę gerumu, bando pasidaryti įvaizdį. Aš niekada specialiai nekūriau savo įvaizdžio. Jei ką nors darau - vadinasi, iš visos širdies.
Yra žmonių, kurie augina vaikus namuose, galbūt ir svajoja padaryti ką nors gera. Bet nežino, nuo ko pradėti...
Nereikia didelių prasmingų darbų, pradėkime nuo mažų. Tarkim, moteris nežino kaip prisidėti prie savo bendruomenės veiklos. Tačiau ji gali nusipirkti sėklų, jas pasėti, išauginti daigelių, nemokamai jų padalyti savo gatvės moterims. Tegu žydės jos gėlėmis visa gatvė ir džiugins praeivio akį. Arba gali išsikepti pyrago su obuoliais ir nueiti išgerti puodelio arbatos su vieniša kaimyne. Artėjant pavasariui galima sugrėbti žolę, na, ir kas kad ją ir vėl greitai prišiukšlins. Tikrasis gerumas daug nekainuoja.
„Apgink vaiką nuo dūrių!"
www.diabite. lt - tai svetainė, sukurta cukriniu diabetu sergantiems vaikams.
„DiaBitės" projektas man labai svarbus. Insulino pompų laukia net 280 vaikų. Viena pompa kainuoja 6 tūkst. Lt. Iš tos nevilties, kad surinkčiau reikiamą sumą pinigų, galvoju kreiptis į garsiausios JAV laidų vedėjos Oprah Winfrey šou. Išrašytų čekį... Kai kas stebisi tokiu mano sumanymu, bet aš tikiu, kad jis gali pavykti. Lankydamasi Amerikoje, jau buvau užmezgusi tam tikrų ryšių. Amerikonų televizijoje taip pat dirba lietuvių", - E.Mildažytė ir toliau žada skleisti savo gerumą.
