Jei su aktore Egle Gabrėnaite (59 m.) tektų susidaužti taurėmis, tostas skambėtų taip: „Už ištikimybę profesijai, už drąsą neišduoti savo vienatvės!" Kai daug garsių jos kolegų dalija interviu į kairę ir į dešinę, talentinga menininkė laikosi tyliai, nors jos vidinis pasaulis tikrai nėra ramus ir visai suvaldytas, o reta dovana pasakoti savo gyvenimo apmąstymus pribloškia. Ir tikrai ne skundais apie tai, kaip nelengva - aukštai iškėlusiai kartelę, nesivaikančiai pigaus uždarbio - išgyventi. Aktorė tiki kitu atlygiu - galbūt slypinčiu netikėtai atsiveriančioje širdyje.
Atsivedėte mane pokalbio į Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovo Rimo Tumino kabinetą. Ar taip drąsiai elgiatės todėl, kad esate jo dievinama aktorė?
Jis man šito niekad nesakė.
O man yra taip apie Jus šnekėjęs: „Ateina laikas, kai aktorius tampa vertas personažo, kai jis gali kalbėti vien apie save, ir tai bus pats gražiausias kūrinys." Ar Rimas Tuminas nekvietė į Maskvą vaidinti?
Kažkada, per gastroles Maskvoje, kvietė garsusis teatro „Lenkom" vadovas Markas Zacharovas, bet neišdrįsau. Esu gana paliotna ir avantiūristė, tačiau per mažai rusiško kraujo turiu, kitaip būčiau nė nesvarsčiusi - likusi. Gal gyvenimas būtų kitaip susiklostęs? Jaučiu, kad Rimui Tuminui ten gera, ir baltai pavydžiu. Neseniai Maskvoje viešėjau pas savo mokinį režisierių Mindaugą Karbauskį, jis puikiai įsitvirtino Tagankos teatre. Maskvoje verda gyvenimas! Čia grįžti kaip į balą. Tačiau skųstis negaliu. Kiekvienai uogai - savas metas. Darbo turiu per akis. Atsisakiau naujų vaidmenų, kertasi spektakliai. Intensyvus tempas - ne mano daina. Bėgiojant nuo ryto iki nakties atsiranda „reikalingumo" iliuzija. O iš tikrųjų, jei kam nors ir esu reikalinga, tai tik studentams.
Nesusigundėte pelningais projektais, nenusikaltote menininkės moralei. O juk nėra paprasta garbingai nešti savo profesijos vėliavą, išlaikyti orumą, kai spaudžia nepigios gyvenimiškos prievolės.
Sutikau viename seriale dalyvauti. Kartą nusifilmavau ir pabėgau. Skambina prodiuseris: „Kas atsitiko?" - „Nepatinka viskas. Man gėda." Gėda dėl teksto, bendro lygio. Dirbau su Augustinu Griciumi, Arūnu Žebriūnu, bendravau su Vladimiru Vysockiu, Vasilijumi Šukšinu, Andrejumi Rostockiu. Grandai. Vaikystėje vieną ausį glaudžiau prie durų - už jų tėvas su kolegomis diskutuodavo apie teatrą. O dabar dalyvauti pigiame muilo burbule? Nesmerkiu manančiųjų kitaip. Prisimenu aktorių Henriką Kurauską, jis mane išmokė atsisakyti. Košmariškai reiklus, neleisdavo sau nė menkiausios chaltūros. Kartą trenkė pjesę: „Negaliu nusileisti iki tokio lygio, man sarmata!" Gyventi reikia, bet verčiau eisiu pas studentus, kur, būdama kurso vadovė, gaunu 400 litų, nei laidysiu pigius juokelius už gerus pinigus. O iš studentų mokausi taip pat, kaip ir jie iš manęs.
Jei tikiesi išminties ir ja tiki, šiuo paviršutiniškumo laikotarpiu turi gebėti pasitraukti į nuošalę. O ką toje nuošalėje daryti?
Būti su savimi. Pati sau esu geriausia kompanija. Na, kartais reikia patvirtinimo, kad ne veltui gyvenai. Naktis, po visų darbų atsiguliau, mąstau: „Seniai niekas neskambina, niekam manęs nereikia. Tiek studentų išleista, kur jie?"Ašarytė nubėgo. Staiga skambutis. Berniukas, kurį kadaise radau gatvėje visai girtą. Jam buvo aštuoniolika. Priverčiau pasirengti egzaminams. Įstojo į Muzikos akademiją, baigė. Aktoriumi netapo. Gyvena Airijoje. Ragelyje išgirdau: „Egle, jei ne tu, manęs nebebūtų šiame pasaulyje. Tik neseniai supratau: kai ką nors bloga darau, prisimenu tave. Neleidi man pasiklysti. Turiu šeimą, žmoną, darbą..." Lyg sviestu dūšią patepė, užmigau tokia laiminga! Kitą kartą skambina Mindaugas Karbauskis: „Egle, aš tau nepadėkojau. „Ačiū" niekada nepasakiau." Maskvoje, Tagankos teatre, kur jį išgrūdau, Mindaugas vertinamas.
Esu dėsčiusi Olandijoje. Profesorius su studentais sėdi ant vienos sofos ir mokosi kaip lygūs. O pas mus dėstytojo ir studento draugystė nėra įprasta. Provincialumas Lietuvoje užmuša. Jokio skersvėjo, verdame savyje pikti. Kaip galima studentams pyragus kepti? Kepiau. Po studentų spektaklio 1991-aisiais verslininkas man už liemenėlės šimtą dolerių užkišo. Studentai piktinosi: „Kaip drįso?! Mes jus ginsim." Vyrukas pamanė, kad per mažai davė, ir dar šimtinę įbruko. Vieną banknotą skyrėme geltlige sirgusiai ir tuo metu ligoninėje gulėjusiai mergaitei, o už kitą šimtą pripirkome snikersų, marsų, spraitų, kokakolų, išsikepėme picą. Pas studentus nueinu - atsigaunu.
Ar teatras Jums yra saugiausia vieta?
Netrukus man sueis 60 metų. Vis geriau jaučiuosi scenoje. Ne teatre. Teatras man yra košmaras, čia kuriamas kolektyvinis menas, o aš - individualistė. O kodėl darau tai, ko labiausiai nemėgstu: važinėti į gastroles, nakvoti viešbučiuose? Nemiegu, panikuoju. Noriu savo katės, lovos, aksominės pagalvėlės, lemputės, knygų... Vadinasi, esu atsiųsta į šį pasaulį kai ko išmokti. Išmokti keliauti, bendrauti.
Buvo nuostabios repeticijos, kai trise - su Nijole Narmontaite ir Elvyra Piškinaite - kūrėme našlių vaidmenis režisieriaus Algirdo Latėno spektaklyje „Kapinių klubas". Ramiai susėdame, kavytės išgeriame, pakalbame. Su Valentinu Masalskiu (E. Gabrėnaitė V. Masalskio režisuotame spektaklyje „Pasaulio gerintojas" talentingai įkūnijo slaugytoją - aut. past.), tuo „bepročiu", altruistu, kokių jau nebėra, toks malonumas porą valandų per dieną pabūti beprote! O kolektyvinis menas žiauriai sekina. Jei tik kokia laisva diena, turiu atsigauti... Užsidarau, nebendrauju. Per teatrą netekau milijono draugų. Tačiau vaidmenys man brangūs. Kad ir ką vaidinčiau, jaučiu didelę atsakomybę. 20 metų Antono Čechovo „Vyšnių sode" - anšlagas, žiūri kelinta karta, anūkų atsiveda... Vadinasi, meilė nemiršta. Meilė, kuri įsiliepsnojo kuriantis Mažajam teatrui, per dvi dešimtis metų išliko. Nors aš - nebe tokia pati Ranevskaja: sunku tapo vaidinti, bet juk niekas skaudančių kaulų nemato!
Ko Jus išmokė „Vyšnių sodas"?
Ar įmanoma, kad menas ko nors išmokytų?
Gal... kad nereikia pykti ant laiko?
Mažiausiai dėl raukšlių išgyvenu. Pikta, kad fizinių jėgų nebėra. Galėdavau lyg raketa nuo Žaliojo tilto iki senamiesčio gilumos per dešimt minučių nulėkti. Dabar turiu labai apgalvoti kiekvieną dieną, kiek kam skirti jėgų, jei vakare - vaidinimas. Kai „Vyšnių sode" surinku, atrodo, kad širdis per gerklę iššoks. Anksčiau to nebūdavo. Tokie dalykai erzina, bet su amžiumi tenka susitaikyti. Žiūrėdama į jaunus žmones manau: „Kokia laimė, kad man - ne devyniolika." Nenorėčiau vėl žvelgti į pasaulį žioplomis išsigandusio karpio akimis. Džiaugiuosi savo protu ir patirtimi. Mano jaunystė buvo nevykusi. Neišsibaliavojau, neišsisiaučiau. Mergaitė futliare. Gal močiutė ir būdavo teisi sakydama: „Vaikeli, spėsi. O jei nespėsi, tai žinosi, kad viskas, ko nepatyrei, dar laukia, ilgiau bus įdomu gyventi." Galas žino, gal dar užeis siautimo laikas?
Rašytojas Rolandas Rastauskas apie Jūsų amžiaus moterį rašo: „Tai būtybė, po ilgų nesimatymo metų į kiekvieną su jos praeitim ir jos personažais susijusį klausimą atsakanti: „Tai ilga, romano verta istorija." Kur Jūsų knyga?
Stalčiuje. Nors daugelis patarė, dvi leidyklos siūlė knygą išleisti, Vaiva Mainelytė perskaičiusi apsiverkė, vis dėlto nusprendžiau kitaip. Pašiurpino pasipylusi rašliava, tos popsinės knygelės apie žmones. Reikia žinoti, kodėl rašai. Kol kas nematau prasmės tiražuoti savo gyvenimo. Bėgu nuo žurnalistų, nuo viešumos, ir staiga - imkit mane ir skaitykit! Paskui negalėsiu per Gedimino prospektą pereiti. Gal išmuš valanda, kai nebijosiu?
Kaip jaučiasi Jūsų sūnus Rokas Ramanauskas? Jis - mąstantis kūrėjas, o toks, jei negali rasti kompromiso su savo, kaip menininko, sąžine, nusipiginti, tarsi balta varna negali ir niekur pritapti.
Laiko dažnai pasišnekėti nėra, bet abu kavos rytą išgeriame. Matau - Rokui sunku. Sunku ir jo draugams. Pavyzdžiui, Giedrius Puskunigis. Myliu jį, pabendraujam. Genialus kompozitorius, o už ko kabintis? Kartoju: „Vyrai, laikykitės. Išlikti, dabar išlikti." Giedrius ir Rokas jau nuėję savo gyvenimo dalį, bet jaunimą prašau: „Tik neprasigerkit. Jūsų laikas ateis." Ir skulptorių, ir dailininkų, ir muzikų tokių pažįstu. Nebūna taip: „Truputį papaišysiu chaltūrai, o paskui jau kursiu menus." Išdavusiuosius pašaukimą mūzos apleidžia. Tačiau jie - jauni, jie irgi nori būti žymūs, užsidirbti, užkariauti pasaulį. Mes matėme TEATRĄ, jutome jo dvasią. Pamenu premjeras Rusų dramos teatre. Aprengėja Natalija druskos į drabužių kišenes aktoriams pripildavo. Pasirodo, - laimei. Prieš spektaklį sukalbėdavo maldą ranką man ant galvos padėjusi. Artiomas Jefremovas kvepalų buteliuką dovanų palikęs, atviruke - frazė iš vaidmens teksto. Akademiniame dramos teatre prieš premjerą nuo dovanėlių vienas kitam lūždavo stalas. Personažas sveikindavo personažą. Ateini į repeticiją - teatras kvepia silkėmis, dešromis, pyragais. Ruošiamas balius. Sukneles premjerai siūdindavomės. Iš scenos į grimo kambarį eidavai 40 minučių - išsibučiuodavom, išsiglėbesčiuodavom. Siautimas iki ryto, puiki šventė. Šiek tiek alkoholio, daug šnekų. Iš to gimdavo idėjų. O dabar - darbas, darbas, darbas. Nebeliko teatro dvasios. Yra kūnas, nebėra sielos. Jaunimas lekia į kitus darbus, repeticijos negali vykti, nes nesusirenka žmonės. Ir seniau ne milijonus gaudavom - tik 80 rublių: už tiek net batų nenusipirkdavai, bet vertėmės. Tačiau teatras vis tiek yra vienas gražiausių menų.
Ar jaučiate nepasitikėjimą savimi?
Totalų. Man atrodo, kad nieko nenuveikiau. Dideli reikalavimai sau. Kai man pasako komplimentą, įtariai žiūriu - ar nesijuokia? Dabar nemadinga pripažinti silpnybę. Reikia rėžti: „ Aš laimėsiu, aš pasitikiu, esu geriausias!" Tik nieko nėra baisiau už arogantišką aktorių. Ir taip galiu, ir kitaip galiu, o tuščia.
Ne kažin kiek yra žmonių, šalia kurių užsiplieski kūrybos ugnimi. Kokia Jūsų bendravimo su režisieriais patirtis?
Man visada žiauriai įdomu, ką daro jauni žmonės. Neseniai pasirinkau dirbti su Viliumi Malinausku. Nesigailiu. Patiko ir Artūras Areima, Gabrielė Tuminaitė, Kirilas Glušajevas. Žymiam režisieriui atsakiau, o su šiais vaikais eisiu. Man nebėra svarbu, ką... Man svarbu - su kuo. Drauge dirbti vertų žmonių nėra daug. Kai su Valentinu Masalskiu ir Jolanta Dapkūnaite statėme spektaklį „Belaukiant skambučio", kaifavome. Dirbau ir su sūnumi Roku. Labai pasitikiu ir tikiu juo, bet atsiverti savo vaikui ypač sunku. Mudu panašūs - dirigavimu, maksimalizmu, kompromisų nepripažinimu. Neapsiėjome be durų trankymo. Rokas ir su tėvu Romu Ramanausku, sunkaus charakterio žmogumi, sugebėjo spektaklį pastatyti.
