Vaikas nemoka... kramtyti (2)

Mamos dažnai nerimauja, kad atėjus laikui vaikutis nekramto maisto. Žiaukčioja vos pajutęs burnytėje kietesnį gabaliuką. Bandysime ieškoti tokio elgesio priežasčių.

Konsultuoja pediatrė neurologė Rūta Maciulevičienė

Iš vaikystės prisimenu savo pusseserę, visur slepiančią nesukramtytas duonos riekeles. Jai buvo gal septyneri, o valgyti duonos su pluta nesugebėdavo. Kartais net apsiašarodavo, kai kas pabardavo, kam mėto duoną. Vaikas, ko gero, nebuvo kaltas, tiesiog turėjo keistą auklę, kuri prižiūrėjo iki pat mokyklos. Ir ji visus tuos metus smulkiai trindavo maistą. Mama bandė duoti kietesnio maisto, bet mergaitė atsisakydavo valgyti. Vasaros atostogas leisdama pas senelius ji labai stengėsi kramtyti kaimišką maistą, bet sunkiai sekėsi: žiaukčiodavo, nemokėjo nuryti. Vis dėlto tą vasarą pusseserė nugalėjo save ir pamažu pradėjo valgyti viską. Tik tada paragavo natūralaus obuolio, slyvos, blynų.

Kokio amžiaus vaikutis jau sugeba pats kramtyti maistą?

Sukramtyti maistą mažylis gali, kai išauga krūminiai dantukai, nes jie turi vadinamąjį krūminį paviršių. Iki to laiko taip pat pratinasi smulkinti pusiau tirštą maistą dantenėlėmis. Bet jeigu į burnytę patenka kietesnio maisto gabaliukas, o nėra kuo jį sukramtyti, kūdikis pradeda žiaukčioti arba jį išvemia ir elgiasi taip, kol išauga krūminiai dantukai.

O kol nėra krūminių dantukų, reikia duoti mažyliui smulkintą maistą?

Dažniausiai pati mama jaučia, kada smulkinti kūdikiui maistą smulkintuvu, o kada jau galima duoti šiek tiek kietesnio. Vos pradėjusi duoti kietą maistą mama labai kruopščiai susmulkina, bet po mėnesio kito jau duoda tokio, kad jaustųsi gabaliukai. Taigi, kol nėra krūminių dantukų, nereikia smulkinti maisto iki tyrelės, nes minkštus gabaliukus, pavyzdžiui, ryžių grūdelį, mažas bulves, morkos gabalėlį, jau gali susmulkinti dantenomis. Na, o jei atsikąstų obuolio, gali ir paspringti. Reikia žiūrėti, ir kokį maistą kūdikiui duodame, pavyzdžiui, duonytė, sausainis ištirpsta nuo seilių ir vaikutis juos burnytėje apdoroja. Maždaug nuo 6 mėn. jau reikėtų duoti ne tyrelės, o truputį tirštesnio maisto. Prie jo mažylis pamažu ir pripranta.

Išaugus pirmiesiems krūminiams dantukams jau galima duoti dar kietesnio maisto?

Taip, maistas turi būti lengvai kramtomas. Bet kramtomas - ne ryjamas. Na, o jei kūdikis pratęs prie tyrelių ir nieko kita nėra ragavęs, aišku, priešinsis. Jei nėra poreikio kramtyti, jis ir nekramto, paskui žiaukčioja burnytėje pajutęs neįprastą maisto gabaliuką. Todėl prie kietų produktų reikia pratinti pamažu.

Yra vaikų, kurių vėmimo refleksas yra labai aukštas: vos tik patenka didesnis gabalėlis į burnytę ir mažylis iškart išvemia. Šis vėmimo refleksas, kai mažylis prarijęs ar įsidėjęs į burnytę nepažįstamo skonio ar išvaizdos maistą tuoj pat jį išvemia, žmogaus evoliucijoje buvo naudingas, nes tūkstančius vaikų apsaugojo nuo to, kad neapsinuodytų.

Ką daryti, jeigu tėvai pavėlavo ir nedavė kūdikiui laiku kieto maisto?

Čia ne traukinys, į kurį galima pavėluoti. Reikia pradėti nuo ryžių grūdelio, minkštai virtų bulvių ir morkų, maltos mėsytės ir įpras kramtyti.

Įdomu, ar gali vėluoti vaiko, kuris neturi kramtymo įgūdžių, kalba?

Motorikos požiūriu kramtymo ir kalbos aparatas yra tas pats, bet tiesioginės sąsajos nėra. Kramtymas nepriklauso nuo kalbos, o ši nepriklauso nuo kramtymo. Bet gali būti, kad vaikas, kuris neryja, turi rijimo sutrikimų, kartu ir nekalba. Tai būdinga vaikams, turintiems smegenų pažeidimų, sergantiems cerebriniu paralyžiumi. Bet tai jau kita bėda. Kūdikį, kuris neryja ir nekramto, reikėtų parodyti vaikų neurologui, nes šie požymiai jau ankstyvoje kūdikystėje gali rodyti smegenų pažeidimus.

Kada išauga krūminiai dantukai?

Psichologinės priežastys

Mažylis gali nekramtyti ne todėl, kad nesugeba to daryti ar nėra pratęs, o dėl psichikos bėdų.

Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė

Kodėl vaikutis atsisako valgyti kietą maistą?

Kūdikiui labai svarbu jaustis saugiai. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais saugiai jis jaučiasi su mama. Jeigu jos nėra (išvykusi ar dirba), prisiriša prie kokio daikto - meškiuko, buteliuko ar paprasčiausios košytės, kurią kasdien valgo. Tai yra tai, kas būna ar nutinka kasdien: ir kai liūdna, ir kai linksma. Ir tai tampa mamos pakaitalu. Tokio daikto kūdikis nė už ką nenori atsisakyti, nes jis reiškia pastovumą ir saugumą. Mažylis gali neragauti jokio kito maisto, tik savo kasdienę košytę. Dažniausiai toks daiktas, mamos pakaitalas, atsiranda apie aštuntą gyvenimo mėnesį.

Kūdikis, kuris jaučiasi saugus, mielai ragauja naujo maisto, jam viskas įdomu ir viską norisi išbandyti. Ypač jei mama padrąsina, pasako: „Taip, čia kietas gabaliukas, bet tu pakramtyk, tu gali." Ir mažylis stengsis dėl mamos, nes be galo norės jai įtikti.

Sveiko vaiko nereikia mokyti kramtyti, nes tai įgimtas refleksas.

Ar nebūna taip, kad paprasčiausiai praleidžiame progą, kada mažylis susidomi maistu, naujais potyriais, dėl to paskui jų ir atsisako?

Antraisiais gyvenimo metais vaikas rodo norą viską daryti pats. Jam įdomu košę kabinti, rengtis pačiam. Jeigu šį jo norą nuolat slopinsime, nes taip greičiau, švariau ir patogiau, taps pasyvus. Taip pat vaikas gali atsisakyti valgyti, nes kovoja su mama dėl savarankiškumo. Jam nepatinka, kad mama viską už jį daro, ir kai visi sėdasi prie stalo, būtinai pareiškia, kad valgyti nenori, ir nueina. Bet tada, kai mama jau ruošiasi jį guldyti, užsimano užkąsti. Tokiu elgesiu jis nori parodyti, kad pats geriausiai žino, ko nori.

Būtų gerai, kad tėvai nepražiopsotų šio laiko, kai mažylis nori viską daryti pats. Ir maitindami nežiūrėtų televizoriaus, nors kaip tik rodo mėgstamą laidą, o bendrautų su savo vaikučiu. Kartais taip nutinka, kad maistas brukamas per prievartą. Norėdami įpratinti prie bet kokio naujo maisto turime padėti daug pastangų. Tai reikalauja ne tik kantrybės, bet ir laiko, per vieną dieną to nepavyks padaryti.

Ką daryti, jeigu įtariame, kad vaikas atsisako valgyti, nes priešinasi tėvų valiai?

Pirmiausia reikia atkurti vaiko saugumą. Tėvai turi domėtis ir rūpintis mažyliu, bet negalima jam pataikauti. Aš kalbu apie paprastus dalykus, kurie gali virsti didele bėda. Tarkim, jei vaikutis pribėga ir nori parodyti savo piešinuką, pasižiūrėkime į jį, pagirkime, o ne atstumkime sakydami: „Eik, paskui parodysi, dabar neturiu laiko." Kelis kartus taip atstumtas mažylis nusivilia ir praranda viltį, kad mamai yra įdomus, jaučiasi nesaugus. Labai svarbu, kad tėvai suprastų savo vaiką. Jeigu mažylis valgo košytę ir susidomi burzgiančia mašina už lango, galime prieiti prie jo, parodyti mašiną, pasakyti, kad ji burzgia, o mes valgome košę. Mažylis, kelias akimirkas pasidomėjęs mašina, vėl galės valgyti. Jeigu vaikas jausis saugus ir žinos, kad mama bet kada gali pasikliauti, nebus bėdų dėl naujo maisto, nes nebus dėl ko protestuoti.