Trūksta pieno! (4)

Toks pagalbos šauksmas dažnai girdimas iš motinų lūpų. Ar tikrai kūdikiui trūksta pieno? Galbūt jaudinamasi be reikalo?

Konsultuoja vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos apie kūdikių žindymą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė" autorius

„Mano trijų savaičių sūnus, atrodo, nepaleidžia krūties nė dieną, nė naktį. Mama sako, kad jis taip dažnai valgo, nes trūksta mano pieno ir kad reikia jį maitinti pagal grafiką - maždaug kas tris valandas. Nežinau, kaip man elgtis."

Pieno trūkumo priežasčių būna įvairių - tikrų ir išsigalvotų. Iš tiesų anksčiau buvo liepiama kūdikius maitinti pagal tvarkaraštį, labai retai - tik kas keturias valandas. Jeigu vaikelis išalkdavo ir imdavo verkti nesulaukęs nustatytos maitinimo valandos, dėl to buvo kaltinama „per mažai pieno turinti" mama. O iš tikrųjų dauguma tokio amžiaus žindomų kūdikių paprastai išalksta daug greičiau. Tiesiog dėl to, kad mamos pienas labai lengvai suvirškinamas, o naujagimis labai greitai auga ir tą maisto porciją sparčiau įsisavinęs nedelsdamas vėl prašo naujos. Tai natūralu. Dažnai savo jauniklius žindo žmogbeždžionės, mūsų „artimiausios giminaitės" gamtoje, taip pat ir „laukinių" genčių moterys. Ten mamos pieno trūkumas - neregėtas, negirdėtas dalykas.

„Esu nėščia aštuntą mėnesį. Labai daug skaičiau apie žindymo naudą vaikeliui. Tačiau abejoju, ar aš galėsiu pati žindyti, nes mano labai mažos krūtys. Vargu ar jos turės pieno."

Moters krūtų dydį labiau nei liaukinio audinio kiekis, tai yra pieną gaminančių ląstelių skaičius, lemia riebalinio ir jungiamojo audinio gausa. Neretai ir didelės, ir mažos krūties liaukinio audinio išsivystymas, taigi ir gebėjimas gaminti pieną būna labai panašus. Per nėštumą, veikiant hormonams, krūtyse vyksta dideli pokyčiai, lemiantys pieno gamybą: jose beveik du kartus padidėja kraujotaka ir sparčiai vystosi liaukinis audinys bei latakėliai.

Gerai išsivysčiusios vidutinio dydžio krūtys kūdikiui žindyti tikriausiai būtų idealus variantas. Tačiau jeigu jūsų krūtys vis dar atrodo nedidelės, per daug nesisielokite. Ir mažos krūtys gali išmaitinti kūdikėlį, net jeigu jose ir liaukinių - pieną gaminančių ląstelių yra mažiau.

Norėčiau mamą nuraminti: net jei vienos moters daugiau liaukinių ląstelių turinčios krūtys pajėgtų pagaminti ir sukaupti daug daugiau pieno vienam kartui ir kūdikį žindyti pakaktų rečiau, kitos, mažesnes pieno liaukas turinčios, moters vaikas augtų taip pat sėkmingai paprasčiausiai žįsdamas dažniau. Arba... ilgiau. Juk naujas pienas krūtyje gaminasi ne tik tarp maitinimų, bet ir žindant, todėl ilgiau žįsdamas kūdikis gaus ir naujojo, žindant pasigaminusio pieno. Pagaliau, jeigu kūdikis liks nepasisotinęs iš vienos krūties, alkį galutinai numalšinti jis galės žįsdamas antrąją. Paskui galbūt dar kartą galės grįžti prie pirmosios. Pieno gamybą skatina hipofizio hormonas prolaktinas, kuris su krauju atnešamas į abi krūtis. Prolaktiną išsiskirti skatina kaip tik nerviniai impulsai, kylantys spenelyje žindant. Taigi kūdikiui žindant vieną krūtį naujas pienas gaminasi ir šioje, ir kitoje krūtyje. Pieno gamyba per visą parą labiau priklauso nuo kūdikio poreikio žįsti, negu nuo mamos krūtų galimybės sukaupti pieną.

„Mano krūtys labai didelės. Niekada gyvenime nekilo mintis, kad pamigdžiusi galiu neturėti pienuko. Tačiau kaip tik taip man ir nutiko. Mano sūneliui - jau 2 mėn., tačiau jis nuolat verkia. Nutariau patikrinti, ar krūtyse yra pieno. Pabandžiau jį traukti rankomis, pasirodė, kad išties jo ten labai mažai. Teko griebtis mišinuko. Tačiau save iki šiol graužiu, kad mano krūtys neatlieka svarbiausios savo funkcijos - pamaitinti kūdikį."

Dažnai didelių krūtų savininkės tvirtina kažkodėl turinčios per mažai pieno. Užtikrinu: tai tikrų tikriausia nesąmonė! Paprastai kuo energingiau ir ilgiau kūdikis žinda, tuo daugiau pieno iš krūties gauna ir tuo daugiau naujo pieno „užsisako" kitam kartui. Bet šitų gamtos dėsnių nežinančios mamos nori išsiaiškinti, kiek turi pieno. Ir bando tai padaryti pieną iš krūtų „išmelždamos" dirbtiniu būdu - rankomis. Iš esmės tai spaudžiamasis krūties masažas kryptimi spenelio link. Jeigu krūtis didelė ne tik dėl joje esančios pieno liaukos, bet ir dėl gausaus jungiančiojo ir riebalinio audinio bei storo šitų audinių sluoksnio tarp pieno liaukos struktūrų ir odos, tai dirbtinis pieno ištraukimas iš krūties rankomis gali nebūti labai sėkmingas. Nes tuomet tiesioginis spaudžiamasis poveikis į pieną talpinančius ančius ir tuo labiau į latakus gali būti menkas ir pieno taip gali pavykti išspausti gerokai ar net daug mažiau negu iš nedidelių „liesų" krūtų. Štai todėl „išsimelžimu" rankomis savo pieno kiekį tikrinančios dideles krūtis turinčios mamytės klaidingai nusprendžia, kad pieno turi per mažai, net mažiau už mamytes, kurių krūtys gerokai mažesnės. Beje, ir daugelis liesų moterų rankomis gali ištraukti mažiau pieno, negu nurodoma kūdikiui reikiamose pieno „normose", ir taip pat nutaria esančios „mažapienės". Savaime suprantama, kodėl. Kai pienas traukiamas rankomis, daug mažiau dirginami spenelio nerviniai receptoriai ir nesužadinamas pieno tekėjimo refleksas. Daugelis tokių mamyčių, kurios „nepasitiki" savo krūtimis, netgi nustoja žindyti kūdikį ir pradeda ištraukinėti pieną rankomis, kad kiekvieną kartą sužinotų, kiek turi savo pieno ir kiek kūdikiui reikia papildomai sugirdyti mišinio iki „reikiamos" maisto normos. Jokiu būdu taip negalima elgtis: krūtyse likęs pienas stabdo naujo pieno gamybą ir taip mamos pieno išties nuolat mažėja, kol galop ir visai nebelieka.

„Laukiuosi vaikelio, labai norėčiau jį žindyti. Tačiau vargu ar tai pavyks. Mano mama, močiutė ir net vyresnėlė sesuo buvo „mažapienės". Jos irgi labai norėjo žindyti savo kūdikį, tačiau po gimdymo labai greitai baigdavosi pienas."

Dabar Lietuvoje žindomas tik kas ketvirtas 6 mėn. kūdikis. Vienų metų amžiaus žindomų kūdikių - vos 10 proc. Tačiau devintąjį dešimtmetį Lietuvoje pieno „trūko" labiau negu dabar: vos kas dešimtas kūdikis būdavo žindomas keturis mėnesius, o dauguma nujunkyti mėnesio amžiaus ir dar anksčiau. Ir dažniausiai ne jūsų mamytės dėl to buvo kaltos, gimdymo namuose buvo įvestos tam tikros taisyklės. Pačios blogiausios jų, mažinančios laktaciją, manau, buvo šios: mamos ir kūdikio atskyrimas, pirmojo maitinimo atidėliojimas ir naujagimio girdymas saldintu vandeniu bei pripratinimas čiulpti čiulptukus, žindymo dažnumo ir trukmės ribojimas, draudimas guldyti kūdikį šalia ir maitinti naktį bei per ankstyvas dirbtinis papildomas maitinimas. Kaip žinoma, bet koks žindymo ribojimas ir varžymas trukdo pienui atsirasti ir gausiai gamintis. Mamos, patyrusios, kad alkanas kūdikis rėkia, tačiau laikrodis dar neleidžia jo žindyti, neretai pamanydavo, kad turi per mažai pieno. Mat vaikelis „išalksta" per anksti. Tuomet imdavo pačios virti „klijukus" arba kreipdavosi į gydytojus. Deja, vaikų poliklinikos buvo virtusios vos ne dirbtinio kūdikių maisto reklamos agentūromis, o pediatrų kabinetai - karvės pieno mišinių receptų išrašinėjimo punktais...

Žindymo nereikia kurti, derinti ir reguliuoti, nes tai nėra koks nors neseniai sugalvotas naujas eksperimentas. Gamta motinos pieną ir maitinimą krūtimi „išrado" prieš milijonus metų ir tiek pat laiko tobulino. Ta ištobulinta programa yra užrašyta jūsų ir jūsų vaiko genuose. Tik tegul niekas netrukdo jai veikti! Būsimoms mamytėms nuoširdžiai patarčiau gimsiančio vaikelio maitinimui ruoštis jau iš anksto. Juk šiuolaikinėse „kūdikiui draugiškose ligoninėse" žindymas prasideda jau gimdymo lovoje! Lankykite nėščiųjų kursus, semkitės reikiamų žindymo žinių iš specialios literatūros ir viskas eisis kaip sviestu patepta.

„Vaikelį žindžiau tris savaites. Tačiau išėjusi jo pavežioti sutikau didelį šunį. Jis puolė loti ant mūsų.... Matyt, labai išsigandau, nes grįžusiai dingo pienas. Be to, mano močiutė sako, kad tokiomis aplinkybėmis vaikelio geriau nežindyti, nes pienas nuo išgąsčio tampa nuodingas..."

Net išsigandus pienas iš krūtų niekur nedingsta. Nei jo kokybei, nei sudėčiai dėl to nieko bloga nenutinka. Įtampa gali trukdyti išsiskirti hormonui oksitocinui, kuris kartu su hormonu prolaktinu atsakingas už pieno gamybą. Mamai gali atrodyti, kad „baigiasi pienas". Išties pieno yra - ir ne mažiau, tik reikia nusiraminti ir žindyti kūdikį. Bežindant pienas vėl pradės tekėti - „atsileis", nes hormoną oksitociną išsiskirti paskatins stimuliuojamas spenelis. Pieno tekėjimo refleksas taip gali būti slopinamas, jeigu mama gyvena ar turi žindyti kūdikį aplinkoje, kurioje kiti žmonės tam nepritaria, kritikuoja.

Mamos pieno gamybą, išskirdama savo hormonus, gali trikdyti prie gimdos vidinės sienelės priaugusi placentos liekana. Taip pat estrogenų savo sudėtyje turintys geriamieji kontraceptikai, stiprūs šlapimą varantys vaistai.

„Žindau savo vaikelį jau bene mėnesį ir toliau žadu jį sėkmingai žindyti. Tačiau man neramu, ar jam užtenka mano pienuko, nes priaugo per mažai svorio. Mama pataria išsitraukti pienuko iš krūties ir pamatuoti jo kiekį. Ar tai geras būdas? Ar yra kitų būdų tai sužinoti?"

Mamos pieno gamybos tikslas - aprūpinti geriausiu maistu augantį jos kūdikį. Todėl išties svarbiau žinoti ne kiek pieno yra ar gali pasigaminti krūtyse, o kiek jo iš jų gauna vaikas. Pieno trūksta tik tuomet, jei jo nepakanka geram kūdikio augimui ir vystymuisi.

Jeigu kas nors jums pasiūlys „pasitikrinti" savo pieno kiekį ištraukiant jį rankomis ar pientraukiu, drąsiai galiu sakyti, kad tas žmogus tikrai mažai išmano apie žindymą. Moters pieno liauka nėra butelis, į kurį įpilama ir išpilama pieno. Neįgudusiai „naujokei" galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę už spenelio esančiose talpyklėlėse - pieno latakų praplatėjimuose, vadinamuose pieno ančiais. Bet čia sutelpa toli gražu ne visas pienas, kurį žįsdamas krūtį gauna kūdikis. Gal trečdalis, o gal ketvirtis ar net dar mažiau.

Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galėtų būti „kontrolinis" jo svėrimas. Tuomet pieno kiekis apskaičiuojamas pagal kūdikio svorio prieš ir po žindymo skirtumą. Tačiau taip sužinosite, kiek gramų maisto jūsų kūdikis gavo tik tą kartą. Kiekvieną kartą žindomas vaikas suvalgo nevienodą pieno kiekį. Tai lemia ne tik jo apetitas, bet ir moters nuotaika, daug kitų veiksnių. Mokslininkai yra apskaičiavę, kad, pavyzdžiui, vieno mėnesio kūdikiui vidutiniškai per parą reikia pieno kiekio, lygaus penktadaliui jo kūno svorio tuo metu. Tačiau ar vargsite dieną ir naktį „kontroliuodama" savo kūdikį, sverdama prieš ir po kiekvieno žindymo, kad sužinotumėte per visus maitinimus vaiko iš krūties gauto pieno kiekių sumą? Juk yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų... Tikrai neverta! Tačiau tomis dienomis, kai nerimaujate, ar vaikeliui užteko pieno, galite suskaičiuoti šlapius vystyklus arba kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą - tai garantija, kad kūdikis per tą laiką pieno gavo pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negeria jokių kitų skysčių. Galima ir neskaičiuoti. Jei gaunamo su mamos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi - apie 90 proc. sudaro vanduo) kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas darosi tamsesnis negu įprastai ir aštriau kvepia.

Nepulkite neviltin, jeigu jūsų vaikelis per pirmą ar trečią mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o jūsų draugės kūdikėlis - visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi tam tikrus genus ir savus augimo tempus. Kartais pirmą pusmetį kūdikiui gali užtekti ir 500 g per mėnesį, o antrą pusmetį - ir mažiau, jei jis žvalus ir sveikas. Kartu nerizikuokite spėliodama: jei nerimaujate, ar viskas gerai, tegu kūdikio sveikatą ir jo raidą įvertina vaiko gydytojas. Tikiu, kad ir tuo atveju, jeigu kūdikiui nustatytas gaunamo maisto nepriteklius, jūs ne skubėsite jo girdyti mišinėliais, bet kartu su vaiko gydytoju stengsitės surasite priežastį, kodėl taip yra, ir šalinti ją.