Nevalgo? Išaugs

Mano dukrelė – tipinė nevalgiukė. Iki tol gerai valgiusi, apie trečiuosius savo gyvenimo metus ji staiga „prarado“ apetitą. Negelbsti niekas: pietums galiu pagaminti tris karštus patiekalus, tačiau ji vis tiek prašo tik ryžių košės su pienu arba makaronų su sviestu. Kai kas išsigąsta („Baisu, ar jai netrūksta maisto medžiagų?“). O kai kas mano dukrelę vadina išlepinta. Aš nekreipiu į tai dėmesio, verdu, kaip prašo, makaronus su sviestu, o ryžius su pienu jau visus metus.

Ką apie vaikų nevalgumą mano specialistai?

Konsultuoja gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė

Ar tiesa, kad ši „bėda“ mamas dažniausiai užklumpa antraisiais vaiko gyvenimo metais? Kodėl?

Taip, tai tiesa. Kūdikis, kuris žindomas krūtimi arba maitinamas dirbtinai, dar gauna papildomo maisto, apetitu paprastai nesiskundžia. Pirmaisiais metais kūdikis labai sparčiai auga. Tačiau jo poreikiai labai nedideli.

Dvejų metų ir vyresnis vaikas sparčiai auga, jam reikia įvairių maisto medžiagų, bet kartu jis kiekvieną dieną darosi ir savarankiškesnis, labiau domisi aplinka, pamažu bunda jo požiūris į pasaulį, taip pat ir į maistą, jo spalvą, kvapą bei skonį: „įdomu-neįdomu“, „skanu- neskanu.“ Iki tol gerai valgęs, dabar valgyti atsisako, atrodo, dėl mažiausios smulkmenos. Ko gero, kiekvienai mamai pažįstama padėtis: jei bulvė patiekta vienoje lėkštėje su burokėliais ir šie nudažo ją raudonai, vaikas gali patiekalo atsisakyti.

Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, tai, kad antraisiais-ketvirtaisiais, kartais vėliau – penktaisiais savo gyvenimo metais vaikų racionas tampa labai siauras. Vaikas renkasi tik tuos sausainukus – ir jokių kitų, tik tą duoną – ir jokios kitos neįsiūlysi.

Mamos dėl to labai jaudinasi, nes nesupranta, kad tai įprastas vaiko raidos etapas. Vaikui augant tai praeina. Todėl tokio amžiaus pipirą auginančiai mamai patarčiau apsišarvuoti kantrybe ir ramiai išlaukti šį laiką.

Ar yra daugiau priežasčių?

Taip, vaiko pablogėjusį apetitą lemia ir daugiau priežasčių. Įprastai ligonėlio apetitas būna prastesnis, jei vaikas ką tik sirgo, jei serga lėtine liga. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir vaikas vieną dieną gali suvalgyti mažiau maisto, o kitą – daugiau. Vaiko apetitas nebūna visąlaik vienodas, nes jis priklauso nuo daugelio įvairių veiksnių: galbūt tą dieną jis labai pavargo, galbūt, priešingai, turėjo per mažai veiklos ir neišnaudojo visos sukauptos energijos, galbūt kaip tik tą vakarą neišėjo į lauką pakvėpuoti grynu oru. Kaip žinoma, grynas oras gerina apetitą.

Be to, gal mums tik atrodo, kad jis nieko nevalgo. Jei jis geria visą dieną sultis, aišku, kad nenorės „normalaus“ maisto, nes jaučiasi sotus.

Vaikas turi savo alkio ir sotumo pojūtį. Labai svarbu jo nesutrikdyti. Nevalgiukas, kuriam dėl nevisavertės mitybos išsivysto mažakraujystė, negerai. Tačiau negerai ir nutukęs vaikas. Jei vaikas nutukęs, tai nereiškia, kad jo mityba yra visavertė ir jam netrūksta tam tikrų maisto medžiagų.

Kaip manote, ar nevalgiukas – didelis rūpestis mamai?

Iš tikrųjų yra dvi medalio pusės: kiek jautriai pati mama reaguoja į sumažėjusį vaiko apetitą ir ar iš tiesų jis yra valgiukas ar nevalgiukas. Mamos įsivaizduoja, kad vaikas turi visąlaik gerai valgyti. Jei kartą kitą atsisakė tam tikro maisto produkto, mama tokį savo vaiką jau vadina nevalgiuku. Iš tikrųjų nieko bloga, jei vaikas nenori vieno ar kito produkto. Galbūt jam nepatiko jo skonis, kvapas ar spalva, jis gali atsisakyti karšto ar labai šalto maisto. Nes jam neskanu. Juk ir mes patys ne visus maisto produktus mėgstame: vienus mėgstame labiau, kitus – mažiau, į trečius nė nepažiūrime. Vieną dieną valgome daugiau, o kitą apie maistą nesinori nė kalbėti.

Tai gal teisios tos mamos, kurios sako, kad vaiko organizmas pats atsirenka, ko jam labiausiai reikia?

Iš dalies, taip. Pastebėta, kad karvės pieno netoleruojantys žmonės dažnai jo nemėgsta. Pasirodo, jo išgėrus tokiam žmogui atsiranda nemalonių pojūčių: pykina ir pan. Todėl ir vengia jį vartoti.

Bet jei vaikų organizmas pats atsirinktų, kas jam geriausia, būtų labai paprasta juos gydyti. Deja, taip yra ne visada.

Svarbiausias taisyklingos mitybos principas – kad vaiko mityba būtų įvairi ir visavertė. Tačiau mamai, kai vaikas sako: „Aš nenoriu to ir ano“, įvairią visavertę mitybą, ko gero, sunku užtikrinti.

Tokias mamas taip pat norėčiau nuraminti. Paprastai mes, gydytojai, sakome, kad svarbiausias kalcio šaltinis yra pienas. Jūsų vaikas galbūt atsisako jo gerti. Tačiau kalcio turi ne tik pienas, bet ir kopūstai, įvairūs vaisiai, riešutai. Kaip tik maisto produktų įvairovė užtikrina, kad vaikas gauna visų jo organizmui reikiamų maisto medžiagų.

Be to, mūsų organizmas turi savybę prisitaikyti. Tarkim, paprastai geležį iš maisto jis įsisavina sunkiai– tik apie 10-15 proc. Tačiau jei jos pradeda stigti, tuomet ima įsisavinti daugiau – apie 25 proc.

Svarbiausias rodiklis, parodantis, kad vaiko organizmui netrūksta maisto medžiagų, yra tai, kad jis gerai vystosi, t.y. proporcingai didėja jo svoris ir ūgis. Tai sužinoti galima pasitelkus vadinamąsias ūgio ir svorio lenteles. Jei vaiko ūgis ir svoris atitinka to amžiaus rekomenduojamas normas, vadinasi, nerimauti nėra pagrindo.

O jei neatitinka?

Vadinasi, su maistu vaiko organizmas negauna visų reikiamų maisto medžiagų. Tuomet gali tekti į pagalbą pasitelkti maisto papildus. Tarkim, geležies preparatus, jei vaikui išsivystė mažakraujystė.

Pastebėta, kad veganai, kurie valgo tik augalinį maistą, yra mažesnio ūgio ir svorio. Jie gauna per mažai riebalinių baltymų, kurių yra mėsoje, žuvyje, paukštienoje, kiaušiniuose, pieno produktuose. Tokiu atveju gali sutrikti ne tik fizinė, bet ir protinė vaiko raida, tarkim, jam gali būti sunkiau kad ir sutelkti dėmesį.

Mama maisto papildų neturėtų pirkti pati. Geriausia, kai vaiko gydytojas nusprendžia, ar tikrai jūsų vaiko organizmui stinga tam tikrų medžiagų. Gydytojas reguliariai matuoja vaiko ūgį ir svorį, stebi, ar jis didėja proporcingai pagal vaiko amžių. Nuolat atlieka tyrimus. Jei mamai kilo kokių įtarimų, kad, pvz., vaikui gali trūkti geležies, užtenka atlikti bendrąjį kraujo tyrimą. Jis parodo, ar jūsų įtarimai pasitvirtino.

Beje, gydytojas turėtų patarti ir kaip paįvairinti vaiko mitybą.

Ar gerai elgiasi ta mama, kuri vaiką verčia valgyti?

Žinoma, vaikas neturėtų būti alkanas visą dieną. Manau, mamos žino daugybę triukų, kaip vaiką paskatinti valgyti. Aš tik atkreipčiau dėmesį, kad kartais vaikai nevalgymu nori gauti tėvelių dėmesio. Juk tėveliai visada likę atkreipti dėmesį į blogus vaiko darbus. Pagirti vaiką už gerus darbus dažnai pamirštama.

Siekiant paskatinti vaiko apetitą labai svarbu pabrėžti ne blogus dalykus: „Tu ir vėl nieko nevalgei“, bet, priešingai, gerus: „Šaunuolis šiandien suvalgei visą lėkštę.“

Ar yra kokia rekomenduojama paros maisto norma vaikui?

2-3 m. vaiko viena maisto porcija turėtų sudaryti apie 200-300 ml, vėliau prisideda kas metai po 50 ml. Vaikas turėtų valgyti 5-6 kartus per dieną, geriau tomis pačiomis valandomis. Pusryčiai, pietūs, vakarienė – gausiausi, geriau, kad tai būtų šiltas maistas. Tarp jų turėtų būti apie 6 val. pertrauka. Priešpiečiams ir pavakariams galima duoti mažesnę porciją ir lengvo maisto: jogurto, sūrelį, vaisių, duoniukų, varškės.

To paties patiekalo geriausia pasiūlyti po 6-10 dienų. T. y. jei šiandien vaikas valgė virtinukų, vadinasi, jų jam geriau pasiūlyti mažiausiai po šešių dienų.

Tačiau vargu ar tokia griežta mityba įmanoma namų sąlygomis. Aš visada linkusi manyti, kad mama turi ne tik gaminti, bet ir rasti laiko su vaiku pažaisti. Vargu ar nuvargusi nuo maisto gaminimo ji įstengs pakankamai dėmesio skirti dar ir vaikui.

Mano patarimas mamoms būtų toks: susitaikyti su tuo, kad vaiko apetitas jam augant „svyruoja“. Natūralu, kad tam tikru periodu jis renkasi vienodą maistą ar valgo mažiau. Tai laikina. Geriau jam duoti tą maisto produktą, kurį jis mėgsta, nei per prievartą kišti tą, kurio nemėgsta, ir rizikuoti palikti vaiką alkaną.

Iš mamų laiškų:

„Mano keturmetė labai prastai valgo. Tačiau ji retai kada atsisako sriubos. Tačiau per TV išgirdau, kad ji mokyklose „nuimta“, nes esą nevertinga. Tai išgirdusi labai sutrikau.“ Asta

Mokyklose sriuba buvo „nuimta“ dėl to, kad buvo pastebėta, jog per pietus vaikai, suvalgę lėkštę sriubos, atsisako antrojo patiekalo. Gerai, jei sriuba buvo tokia, kokią mes paprastai verdame namie: su daug daržovių, mėsyte. Tačiau jei joje plaukiojo tik viena kita kruopa? Vaikas jau po dviejų valandų vėl pasijunta alkanas.

Drąsiai duokite savo dukrytei sriubos, kurią ji mėgsta. Aišku, virtos daržovės bus šiek tiek mažiau vertingos nei žalios. Tačiau dabar žiema. Šviežių daržovių mes neturime

Mūsų mityba šiek tiek priklauso nuo sezono. Vasarą mes valgome daug šviežių daržovių salotų. O žiemą mus, lyg tyčia, traukia prie šilto maisto.

„Maniškis trejų pipiras labai mėgsta pomidorų padažą. Jo turiu dėti į makaronus, ryžius, mėsytę. Jei neįdedu, prasideda isterija – vaikas atsisako valgyti.“ Audrė

Pomidorų padažas nėra labai blogas maisto produktas. Juk jį sudaro pomidorai, kurie turi daug antioksidantinių medžiagų, naikinančių žalingus laisvuosius radikalus, besikaupiančius mūsų organizme ir nuodijančius jį. Mamai galėčiau pasiūlyti rudenį pabandyti pasigaminti pačiai pomidorų padažo su mažiau acto ir druskos.

Padažai gali paįvairinti nevalgiuko valgiaraštį. Tarkim, tas vaikas, kuris nemėgsta žalių pomidorų, galbūt noriai valgys pomidorų padažo. Riebūs padažai tinka ir tuomet, kai vaikas yra per mažo svorio ir jam reikia jo priauginti.

„Mano vaikas visiškai nevalgo žuvies. Ką daryti?“ Monika

Pagal taisyklingos mitybos rekomendacijas žuvies vaikui reikėtų duoti 1 k. per dieną 2-3 k. per savaitę. Ypač vertingi iš riebiųjų jūrinių žuvų (lašišų, skumbrės, tuno, silkės) riebalai. Tai polinesočiosios rūgštys omega-3, kurios teigiamai veikia žmogaus smegenis. Tačiau paprastai žuvies vaikai nemėgsta iki 5-6 m. Galima juos keisti geriamaisiais žuvų taukais.

Tiesa, nereikia pamiršti, kad tarp vaikų labai dažna alergija žuviai. Alergija žuviai, kitaip nei, tarkim, karvės pienui, nėra išaugama.

Auginu 1,5 m. dukrytę. Ji nevalgo mėsos. Anksčiau dar valgydavo mėsos kukulaičius, dabar ir jų nenori. Ar tai nepavojinga? Nepritrūks organizmas geležies?“ Lina

Atsako pediatrė neurologė Rūta Maciulevičienė

„Kūdikis nevalgo tų maisto produktų, kurie jam nepatinka. Nepatinka dažniausiai dėl to, kad organizmas jų „nepriima“, negali suvirškinti. Tikrai ne dėl kvailo užsispyrimo ar noro keršyti tėvams. Matyt, ir jūsų dukrytė suvalgiusi mėsytės blogai jaučiasi. Todėl kol kas neduokite jai mėsos. Mažylė pati geriausiai žino, koks maistas jai tinka. Kūdikių organizmas dar nėra praradęs gebėjimo žinoti, kokių maisto medžiagų jam reikia. Labai gerai, kad mažylis pats parodo, ko nenori valgyti. Mergaitė, jei jai trūktų geležies, jos ieškotų ir norėtų gauti bet kokiais būdais. Galbūt prišliaužusi prie radiatoriaus bandytų jį griaužti arba kramtytų kitus geležinius daiktus. Gal pastebėjote, kad vaikai, kuriems trūksta kalcio, laižo sienas, valgo kreidą. Jie žino, kad kaip tik šios medžiagos reikia organizmui, ir jos ieško. Jeigu taip nėra, vadinasi, geležies jūsų dukrytei netrūksta. Mergaitė, kai jos organizmui prireiks mėsos, pati tai parodys ir pradės ją valgyti. Kol kas dar neatėjo šio maisto produkto laikas“.

Kaip pažadinti vaiko apetitą

- 2-3 m. vaikui patariama duoti kieto maisto, nes vaikas turi mokytis kramtyti. Tačiau dažnai vaikai pirmenybę teikia kaip tik minkštam maistui, kurį lengva sukramtyti. Jei jūsų dvimetukas-trimetukas yra nevalgiukas ir mieliau valgo minkštą maistą, geriau duoti tokio, nei jis bus nevalgęs.

- Jei vaikas nevalgo daržovių, galite jas supjaustyti smulkiai smulkiai ir įmaišyti į maltinukų masę.

- Vaikai mėgsta valgyti savo pačių ruoštą maistą, tad gamindami į virtuvę pasikvieskite ir savo atžalėlę.

- Maistą stenkitės gražiai patiekti. Nepamirškite, kad 2-3 m. vaikai – mažieji estetai.

- Stenkitės būti vaikui pavyzdys – patys maitinkitės taisyklingai.

- Nepamirškite vaiko pagirti: „Šaunuolis, šiandien gerai pavalgei.“