Kodėl vaikas staiga tampa šuniuku? (1)

Viena po kitos išgirstu kelias keistas istorijos. Viena apie tai, kad mergaitė įsivaizuoja esanti mažas šunytis: ji lekuoja iškišusi liežuvį, „loja" norėdama ko nors paprašyti ir net nekelia kojos į parduotuvę tol, kol močiutė pasiteirauja kasininkės, ar galima šunį vestis į parduotuvę... Kita apie berniuką - katiną, kuris murkdamas glaustosi prie mamos, o, pavyzdžiui, gydytojos kabinete ima gailiai miaukti...

Labai plona riba skiria įprastą vaiko elgesį nuo pagalbos reikalaujančio. Kada dar nieko bloga, jei vaikas „laka" iš dubenėlio lyg šuniukas, o kada reikia susirūpinti? Ar nieko bloga, jei mažylis suglaudęs „letenėles" kasdien straksi it zuikutis ir nė nemano liautis? Kodėl vaikai taip elgiasi?

Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė

Mistinis mąstymas

Fantazuoti vaikams būdinga. Jie tiki nykštukais, raganomis, viskuo, ką sako suaugusieji. Jeigu mažam vaikui pasakysime, kad kompiuteris - tai krokodilas, vaikas patikės. Visa tai, ko mažylis neįstengia suprasti, užpildo ir paaiškina savo fantazijomis. Gebėjimas „peršokti" tarsi iš vienos tikrovės į kitą, neegzistuojančią, padeda mažyliui augti ir išreikšti save. Kadangi žaidimas yra svarbiausias vaiko „darbas", per žaidimą ir reiškiasi jo fantazijos.

Psichologai šį laikotarpį, kai viskas gyva, tikra ir įmanoma, vadina mistiniu mąstymu. Mažylis sugeba labai gerai įsijausti į pasaką ir išgyvena viską, kas joje vyksta. Taip yra todėl, kad jis dar labai menkai pažįsta pasaulį. Vėliau pamažu prabunda loginis mąstymas ir apie 9-11-us gyvenimo metus nugali mistiškąjį. Tokio amžiaus vaikas jau nepatikės, kad tualete gyvena krokodilas, nors vis dar puikiai moka įsijausti į skaitomą knygą ir toliau fantazuoja. Visgi jau supranta, kur baigiasi pasaka ir prasideda tikrovė.

Kito pasaulio suvilioti

Fantazuoti yra geras dalykas, nes galima žaisti, įsijausti į šimtus vaidmenų, mažyliui tai daryti be galo smagu. Jis sugeba kalbėti su kažkuo nematomu, pakeisti balso toną ir tembrą, persikūnyti į pasakos herojaus vaidmenį, pajausti, ką šis jaučia. Tai vaiko kūrybiškumas, jo jėga. Vaikai gali žaisti šeimą, vienas būti mama, kitas tėčiu, net pakeisti balsus, kad labiau primintų mamą ar tėtį. Tokie žaidimai skatina kūrybiškumą. Nes mažyliai patys susigalvoja, ką sakys ir veiks jų vaidinami herojai.

Tačiau yra vienas „bet"... Kartais mažylis prisiima kokį nors vaidmenį ne dėl to, kad būtų smagu žaisti, o norėdamas pasislėpti pats nuo savęs ir sprendimų, kuriuos tenka pačiam priimti. Vaiko gyvenime yra daug dalykų, su kuriais turi susitaikyti, pavyzdžiui, išeiti į darželį ir atsisveikinti su mama, nueiti į mokyklą ir ten savarankiškai ką nors nuspręsti. Kartais tėvai reikalauja kur kas daugiau, nei vaikas sugeba atlikti. Tada mažylis ir prisiima vaidmenį, kuris nereikalauja fantazuoti, kurti, priimti sprendimus. Būti, pavyzdžiui, zuikučiu. Prisiimto vaidmens neatsisako nei valgydamas, nei eidamas miegoti, nei svečiuose ar parduotuvėje. Vaiką sunku net prakalbinti, nes jis - zuikutis...

Variacijos

Jei mažylis pasineria į kitą pasaulį tik žaisdamas, jo žaidimas-fantazija pasibaigia, kai ateina metas valgyti, miegoti, važiuoti pas draugus. Toks vaikas yra kūrybingas. Vaikas, kuriam jau reikia pagalbos, persikūnija neribotam laikui.

Pirma priežastis. „Bėga" nuo savęs

Vaikas nefantazuoja, nekuria zuikučio gyvenimo, jis tiesiog elgiasi kaip gyvūnėlis. Prisiėmęs tokį vaidmenį mažylis tarsi atsiriboja pats nuo savęs, sprendimų, kuriuos turi priimti. Mažylis taip atsiriboti nuo tikrovės gali sunkiais periodais, pavyzdžiui, jeigu tėvai skiriasi, jei gimė jaunesnis broliukas. Tapęs kuo nors kitu, vaikas nenori nieko žinoti, jis negali skaičiuoti, mokytis raidelių ir t. t. Juk kiškučiai nesimoko, kiškučiai tik straksi!

Taip gali elgtis ir labai jautrus vaikas, ir paveiktas labai stiprių išgyvenimų, tarkim, nuolatinių konfliktų namuose. Jeigu tėtis muša mamą, vaikui reikia reaguoti, ją ginti, bijoti. Yra vaikų, kurie nuolat kovoja, mušasi, barasi, bėga pas kaimynus gelbėdami mamą. Bet yra ir tokių, kurie jausdamiesi nepajėgūs ką nors pakeisti „užsidaro" ir prisiima kokį nors vaidmenį. Taigi viskas, kas vyksta namuose, jų tarsi neliečia.

Beje, toks pabėgimas į fantazijas būdingas ir suaugusiesiems kritinėmis aplinkybėmis, jeigu iškyla realus pavojus gyvybei ar, tarkim, yra paimami įkaitais. Žmogus sustingsta arba pasineria į psichozę. Tai nepaprastai sunkus sutrikimas.

Antra priežastis. Raidos sutrikimas

Pavirsti zuikučiu, šuniuku, liūtuku ir t. t. Vaikas gali ir dėl vadinamojo įvairiapusio raidos sutrikimo, kuriam būdingas rigidiškumas (nepakankamas sugebėjimas). Tokie vaikai nenori, pavyzdžiui, rengtis naujais drabužiais, reikalauja kasdien mauti tas pačias kelnytes ar vilkti tą pačią suknytę, nenori mokytis naujų dalykų, nes jaučia didžiulį nerimą, susidūrę su naujovėmis. Toks vaikas nėra kūrybingas, jis tiksliai atlieka vieną ir tą patį vaidmenį, nes tik jį atlikdamas jaučiasi saugus. Toks sustabarėjimas, vaiko atsitraukimas rodo jo nerimą.

Reikia instrukcijos

Tas, kuriam labai sunku bendrauti, apsiprasti naujoje aplinkoje (darželyje, mokykloje, būrelyje), tas, kuris nesugeba pats priimti sprendimo, gali veikti tik pagal tam tikrą šabloną. Tokiam vaikui reikalinga labai konkreti instrukcija, kaip turėtų elgtis tam tikromis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, reikia paaiškinti, kad atėjus į darželį reikia pasižiūrėti auklėtojai į akis, pasakyti „laba diena", atsisėsti į savo kėdutę. Negavęs tokios instrukcijos rigidiškas vaikutis mieliau pasivers kiškučiu ir smagiai prašokuos pro auklėtoją (juk kiškutis nesisveikina!). Rigidiškas mažylis apskritai nekreipia dėmesio į kitų žmonių reakciją, poreikius, besikeičiančią padėtį.

Pagalba

Visada reikia žiūrėti, kodėl vaikas tapo žvėriuku.

• Jeigu tai tik žaidimas ir mamai jis netrukdo, galima pažaisti su mažyliu. Kodėl gi ne? Tegul sau straksi, „laka" iš dubenėlio. Bet tai daryti labai nepatogu ir paprastai labai greitai atsibosta.

• Galima su vaiku susitarti ir pažadėti, kad nupirksite ką nors, jei parduotuvėje nelos ir jo nereikės vesti už pavadėlio.

-Galima pasakyti, kad, pavyzdžiui, į parduotuvę gyvūno vestis negalima ir jei nesiliaus lojęs, parvesite namo. Lai pats vaikutis renkasi, kas geriau: namie sėdėti ar eiti kartu. Jam teks priimti kokį nors sprendimą.

• Jeigu persikūnijimas vargina ir peržengia visas padorumo ribas, nes visa šeima tik ir tūpčioja apie kiškutį, kuris nieko negali pats, vertėtų pamąstyti apie specialisto pagalbą. Pagalbos reikia, kad vaikutis vėl gyventų visavertį ir jo amžiui būdingą gyvenimą.

Vaikas bėga nuo savęs, nes:

• - teko pradėti lankyti darželį

• - gimė broliukas/sesutė;

• - tėvai per daug iš jo reikalauja;

• - išvyko atostogauti į nepažįstamą aplinką;

• - liko pas senelius;

• - nesugeba priimti sprendimų;

• - atsilikusi raida;

• - tiesiog nesusidoroja su tikrove.