Kodėl vaikas čiulpia pirštą, krapšto nosį, kramto nagus? (5)

Kodėl vaikas staiga ima daryti keistus dalykus: čiulpia pirštą, kramto nagus, suka plaukus, ar – fui į burną deda visa, ką nosyje radęs? Kaip šiuos įpročius išgyvendinti?

Konsultuoja Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė

„Mano dukrytei – 6 mėn. Šiaip ji auga rami, gera mergaitė, bet man neramu, kad čiulpia pirštukus. Iš pradžių atrodė lyg ir nieko bloga, nes daug kūdikių tai daro, bet dabar pirštelis tapo geriausiu draugu – burnytėje būna ir kai liūdna, ir kai linksma, ir kai norisi miego ar šiaip nusiraminti. Baisiausia, kad pirštelis neretai mielesnis už mamos krūtį. Kartais tenka net ir pakovoti, kad ištraukčiau pirštelį ir įduočiau čiulpti krūtį, o kai pavyksta, turiu prilaikyti jos rankytę. Antraip pirštelis vėl atsiduria burnytėje. Kodėl ji taip elgiasi?“

Gražina

Kodėl kūdikiai taip pamėgsta čiulpti pirštą?

Tai vienas raidos etapų, kai pasaulį kūdikis pažįsta viską dėdamas į burnytę. Tačiau tai nieko bloga, kol netampa „įkyrybe“, kuri pradeda trukdyti mažyliui gyventi. Jei raida gera, mažylis aplaižys ir pirštą, ir kamuolį, ir bet ką, ką nutvers. Bet kartais mažyliai, ypač labai jautrūs, randa įvairių keistų nusiraminimo būdų: vienas čiulpia pirštą, kitas „suka“ plaukus apie pirštą, trečias griaužia nagus, ketvirtas linguoja prieš miegą. Šiuos keistus dalykus gali daryti ir įprastai besivystantys vaikai, jei jie jautrūs, arba tie, kurie negauna pakankamos stimuliacijos iš aplinkos. Nors mamai gali atrodyti, kad vaikutis pakankamai čiupinėja, liečia, ragauja, mato, bet jis kitaip supranta pasaulį ir jam, matyt, reikia daugiau pojūčių, įspūdžių.

Viena priežasčių, dėl kurių mažylis gali ilgai čiulpti pirštą, yra pernelyg ankstyvas (pavyzdžiui, nuo 6 mėn.) arba pernelyg vėlyvas atjunkymas nuo čiulptuko. Arba, tarkim, kūdikis neėmė čiulptuko, o tėvai ir nepaieškojo jam tinkamesnio (jų juk yra įvairių formų). Kūdikis, kuris negaus čiulptuko tam, kad būtų patenkintas čiulpimo refleksas, vis tiek ieškos, ką čiulpti, ir čiulps pagalvės ar paklodės kraštą, pagalvę, pirštą ir pan.

Yra tėvų, kurie sąmoningai neduoda kūdikiui čiulptuko dėl galimų sąkandžio bėdų...

Taip, bet tai nėra geras požiūris. Yra įvairių čiulptukų ir galima parinkti tinkamiausią vaikui. Mažam kūdikiui čiulpti labai svarbu. Jis tam tikru požiūriu mažyliui asocijuojasi su krūtimi, kurią taip pat čiulpia valgydamas. Tai padeda jam nusiraminti, tai tarsi buvimas kartu su mama. Pirmais gyvenimo mėnesiais čiulptukas padeda kūdikiui patenkinti čiulpimo refleksą.

Ar gali būti taip, kad vaikas čiulpia pirštą, nes „neišauga“ čiulpimo reflekso?

Visi vadinamieji naujagimių refleksai tam tikru metu turi išnykti. Antraip jie rodys ligą – rimtą raidos sutrikimą. Dažniausiai lieka ne refleksas, o įprotis. Refleksai yra tai, ko negalima panaikinti, su kuo negalima „kariauti“, jie arba yra, arba jų nėra. Štai, tarkim, mes turime kvėpavimo refleksą. Jei nekvėpuosime, negyvensime. Bet yra daugybė dalykų, kuriuos galime kontroliuoti, pavyzdžiui, galime liežuvį čiulpti arba jo nečiulpti. Tai neturi įtakos nei kvėpavimui, nei valgymui, nei gyvenimui. Kūdikis, kuris pirmais gyvenimo mėnesiais neturės čiulpimo reflekso, negalės valgyti. O tada, kai jau išmoksta valgyti kietą maistą, čiulpti nėra taip svarbu.

Ar yra kitų priežasčių, dėl kurių mažylis taip elgiasi?

Apskritai pirmiausia reikia pasižiūrėti, ar nėra objektyvių priežasčių, kaip antai padidėjęs jautrumas arba emocinė problema, o gal liga. Tai, aišku, gali nustatyti gydytojas specialistas. Galbūt vaikas turi įkyrų įprotį, nes jam negera darželyje, pasikeitė šeimos santykiai ir jis tokiu keistu būdu bando nusiraminti. Šiaip sau „keistų“ įpročių neatsiranda, visada būna vienokia ar kitokia priežastis. Jeigu priežasties nerasime ir čiulpimas, nagų kramtymas ar kita veikla taps įpročiu, galime drausti, bausti – nieko nelaimėsime, kol nerasime motyvacijos, kodėl vaikas turėtų to nedaryti. Motyvacija – tai paties vaiko noras atsisakyti įpročio. Įsivaizduokite, kad jis nusikramto nagus iki kraujo. Jūs galite drausti tai daryti, bet mažylis vis tiek ras būdų, kaip nagus nusikramtyti, kad ir naktį, palindęs po antklode. Vienintelis dalykas, kuris 100 proc. neveikia, tai draudimai.

Na, o nosies krapštymas ir „liūliukų“ valgymas taip pat gali būti priskiriamas prie neįprastų elgesio dalykų?

Taip, tai yra tas pats. Yra priežastis, dėl kurios vaikas tai daro. Tikrai ne dėl to, kad staiga suprato, jog nosies turinys labai skanus. Kodėl taip daro, irgi sunku vienareikšmiškai atsakyti, nes kiek vaikų, tiek priežasčių: gal jam blogai darželyje, gal kiti šaiposi. O gal yra iš prigimties labai jautrus, todėl ir sugalvoja įvairiausių ritualų, judesių, kurie padeda nusiraminti.

Pasitaiko, kad ir suaugusieji kramto nagus ar „suka“ plaukus apie pirštą. Jie taip ir nesugebėjo išaugti šio įpročio?

Taip, ir daro tai žinodami, kad negražu, kad nedera. Daro tada, kai niekas nemato, nes tai įprotis. Yra suaugusiųjų, kurie dar ir pirštą čiulpia arba tampo ausis – tai tie patys įkyrūs įpročiai, kurie tam tikru gyvenimo periodu atsirado ir galbūt padėjo nusiraminti, todėl žmogus juos prisimena, kai patiria įtampą. Bet suaugusieji yra sąmoningi žmonės, jie šiuos įpročius moka geriau slėpti nei vaikas. Įprotis žmogų persekios tol, kol vieną dieną jis supras, kad tai jam nepatogu, trukdo gyventi, ir tik tada liausis tai daręs.

Kaip padėti vaikui?

Yra tėvų, labai „jaučiančių“ savo vaiką. Jie iškart žino, kodėl šis pradėjo keistai elgtis. Vaikai ne visada moka patys susidoroti su savo rūpesčiais. Mažiukas žino, kad jam blogai, bet negali to įvardyti. Jeigu tėvai skirs pakankamai laiko savo vaikui, su juo žais, kalbėsis, turėtų pastebėti priežastį. Jeigu neturi pakankamai laiko ar gamta neapdovanojo stipriu savo vaiko „pajautimu“, gali kreiptis pagalbos į psichologus, ypač jeigu mato, kad vaikas pasikeitė: blogai miega ir valgo. Galima kreiptis ir į raidos pediatrus, vaikų psichiatrus. Svarbu nepalikti vaiko be pagalbos. Svarbu šios bėdelės neužleisti, nes atsisakyti įkyraus įpročio be galo sunku.

Ką patartumėte mamai Gražinai?

Galbūt jos dukrytei motyvacija nekramtyti nagų būtų pažadas, kad paaugs nagučiai ir galima bus juos nulakuoti. Arba užklijuokite ant nagučių po mažą gėlytę, kad būtų gražūs. Kitam vaikui gal patiks atsisakyti įpročio, jei pažadėsite kur nors nusivesti (į cirką, kino teatrą ir pan.) ar nupirkti norimą daiktą. Kiekvienas atvejis labai individualus.