Manote, humoro jausmas įgimtas ir nieko čia žmogus nepadarysi? Anaiptol. Pasirodo, vaiko humoro jausmą galima ugdyti.
Kaip tai padaryti, konsultuoja ikimokyklinio ugdymo pedagogė, auklėtoja metodininkė Jolanta Danilevičienė iš Vilniaus lopšelio-darželio „Rūta“.
Pirmoji šypsena
„Žiūrėk, mūsų vaikas šypsosi“, – sako laimingas tėtis, rodydamas į ką tik iš gimdymo namų parsivežtą miegantį mažylį, kurio veidelyje išties galima pamatyti šypsenėlę. Tačiau tai nėra sąmoninga šypsena. Jos palūkėti teks kelis mėnesius.
Paprastai plačią ir laimingą šypseną prisiartinus mamai ar tėčiui mažylis dovanoja antrą-trečią gyvenimo mėnesį. Tokio amžiaus kūdikiai jau mažiau miega, daugiau būdrauja, tad išnaudokite progą pažaisti su juo. Mažylis nuo mažų dienų supranta tėvų emocinę būseną ir perima ją susitapatindamas. Jeigu mažai šypsosi tėvai – ir vaikas šypsosis mažai.
Juokiasi ir krykščia
Jeigu paklaustume jūsų, kada atžalėlė pirmą kartą susijuokė balsu, atsakymų turbūt būtų įvairiausių. Kiekvienas kūdikis – asmenybė, jo raida individuali, todėl nieko keista, kad pirmąjį vaikučių juoką tėvai užfiksuoja skirtingai – ir trijų su puse, ir penkių mėnesių. Kūdikių juokas – tai atsakas į malonius pojūčius. Bet kokiu atveju skatinkite vaiką dažniau juoktis. Juk gera nuotaika padeda jam vystytis – ir fiziškai, ir emociškai. Kuo dažniau paimkite mažylį ant rankų, žaiskite su juo, dainuokite, šypsokitės ir kvatokitės patys – vaikučiai kartoja viską, ką mato ir girdi. Vaikai iš prigimties apdovanoti gera nuotaika. Tik nepainiokite sveiko vaikučio juoko su juoku, kai kutenamas. Tai kas kita.
Kuti kuti pilvukui
Kaip prajuokinti mažylį, vienos formulės nėra. Apiberkite vaikutį bučiniais, paglostykite pėdutes ir rankytes, žaidinkite jį. Paprastai daugeliui patinka žaidimas „ku-kū“: mama paslepia veidą už skarelės ir išlindusi plačiai šypsodamasi sako „ku-kū“. Daug juoko vaikams dovanoja pirštukiniai žaidimai. Jei „Viru viru košę“ jau nusibodo, paieškokite kitų ar kurkite savo. Kūdikiui ne taip svarbu tekstas, svarbiausia, su kokia nuotaika jį sakote (ar (dar geriau) dainuojate). Vaikai mėgsta įvairius žaidinimus – kai mažutis sėdi mamai ant kelių ir ši jį švelniai jodina linksmai dainuodama dainelę (pabaigoje lyg netyčia „išgriūva iš ratų“).
Juokas – dalykas rimtas
Apie juoko naudą žinoma seniai ir nemažai. Juokiantis organizme išsiskiria medžiagos, stiprinančios jo atsparumą. Juokiantis širdis plaka greičiau, suaktyvėja kraujotaka, taip pat į plaučius patenka daugiau oro. Pagaliau juokas teigiamai veikia mūsų emocijas ir savijautą. Juokiantis stiprėja pasitikėjimas savimi, kūdikis jaučiasi gyvybingesnis ir tvirtesnis. Stiprėja mažylio ir mamos ryšys.
Fizinis humoras
Atsisveikinę su kūdikyste, kol kalba nėra ištobulėjusi, vaikai vis dar mėgsta „fizinį“ humorą. Kai kažkas tarsi netyčia nukrinta, užkliūva, juokingi judesiai ir garsai. Tai galima aiškinti tuo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų mąstymas neprilygsta mokyklinukų ar suaugusiųjų. Tai ir lemia jų humoro supratimą. Jei paėmę tėčio šlepetę prisidėsite prie ausies ir sakysite: „Alio, močiute, ar girdi?“, greičiausiai iš koto lūš daugelis dvimetukų. Kartais vaikai ir patys „pokštauja“. Štai mama klausia dukrytės: „Kur tavo nosytė?“ Ši bakst į ausį. Manote, nemokša? Nebūtinai! Gali būti, kad mažoji gudrutė taip elgiasi tyčia. Paprasčiausiai jai nusibodo šitas žaidimas („Ir kiek mama gali klausinėti to paties?!“) ir ji sugalvojo naują.
Kalbos humoras
Išmokę sklandžiai kalbėti, pamažu vaikučiai atranda ir „kalbos“ humorą, kai juokiamasi iš juokingų posakių, logikos klaidų. Ikimokyklinukui daug džiaugsmo teikia nesibaigiantys žaidimai žodžiais, kai sąmoningai daiktai pavadinami kitu vardu. Pavyzdžiui, pažaiskite žaidimą, kai prie kiekvieno žodžio pridedate priešdėlį „ne“. „Laura, ar tu nenori nepietų? Aš nešiandien neišviriau nemakaronų“...
