Ką daryti, kai vaikas pasineria į nerealų, susikurtą pasaulį?

Vaiko svajonės trapios it stiklas, neatsargiai prisilietus gali sudužti, žmogučio sieloje palikdamos randų visam gyvenimui. Bet ką daryti tėvams, jei vaikas pasineria į nerealų, susikurtą pasaulį, o tikrovės nepripažįsta? Pavyzdžiui, kolekcionuoja stiklinius žvėrelius ir bendrauja tik su jais?

Konsultuoja Edita Kuogienė, tel. 8-657 88 878 , www.tugali.lt

Kuo svajonė skiriasi nuo noro ar iliuzijos?

Svajonė – tai būdas patenkinti savo norą ar poreikius. Ji gali būti menkai susijusi su tikrove. Tačiau tikra tiesa, kad svajokliai dažnai yra labai kūrybiški, tikrovę keičiantys žmonės, svajodami randa būdą joms įgyvendinti. Todėl tai, kas neįmanoma, ilgainiui virsta įmanoma. Pavyzdžiui, Jules Verne‘as fantastiniame romane aprašė povandeninį laivą „Nautilius“. Po vandeniu plaukiojantis laivas dabar yra neginčytina tikrovė.

Svajonė skiriasi nuo iliuzijų ir miražo. Jų apniktas žmogus savo pojūčius suvokia iškraipytai, klaidingai vertina tikrovę, ją mato ne tokią, kokia yra.

Ar svajonės ugdo vaizduotę, kuria asmenybę?

Svajonės ugdo vaizduotę, kūrybišką asmenybę. Už loginį, žodinį mąstymą atsako kairysis smegenų pusrutulis, o dešiniojo pusrutulio veikla yra vaizdinė, erdvinė. Vienodai gerai naudotis abiem savo smegenų pusrutuliais sugebėjo Leonardo da Vinci – architektas, tapytojas, skulptorius, inžinierius.

Deja, mūsų mokymo sistema labiau linksta lavinti kairįjį pusrutulį, matematiką, loginį mąstymą ir kalbų mokėjimą vertina labiau už vaizduotės lavinimą, meną. Mokslininkai nustatė, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai kūrybingesni nei mokyklinukai. Vadinasi, kūrybingumą pamažu pradeda išstumti įvairių žinių srautas. O šiuolaikiniame pasaulyje kūrybiškai spręsti problemas, rasti neįprastus sprendimus reikia ne tik meninių profesijų atstovams, bet ir verslininkams, bankininkams, pardavėjams.

Sakoma, kad nėra nieko neįmanoma, tik reikia suprasti ir keisti išankstines nuostatas, kol rasi tinkamą. Pavyzdžiui, vienoje bendrovėje buvo iškeltas uždavinys sukurti kokį nors išskirtinį teptuką sienoms dažyti. Ir tik tada, kai apie teptuką pradėta galvoti kaip apie purkštuką, pavyko sukonstruoti visai naują prekę, kokios rinkoje dar nebuvo.

Taigi kaip įmanoma dažniau skatinkite savo vaiką svajoti, kurti, sugalvoti, kaip naujai spręsti savo kasdienio gyvenimo uždavinius. Ne nurodinėkite: „Daryk, kaip sakau, nes aš geriau žinau“, bet pasakykite: „Aš daryčiau taip, bet tikiu, tu sugalvosi ar padarysi geriau nei aš.“

Ką atspindi vaiko svajonės, ar jos gali padėti jį pažinti?

Vaiko svajonės gali atspindėti, kokie jo poreikiai yra nepatenkinti ir kokie jausmai dėl to kunkuliuoja širdelėje. Pavyzdžiui, jeigu vaikas svajoja užaugęs būti labai žymus žmogus, greičiausiai jaučiasi nepakankamai vertinamas dabar. O jeigu audžia mintį sumušti kitus, greičiausiai turi daug neišreikšto pykčio.

Skamba gal šiek tiek keistai, tačiau nebūtinai vaikas turi augti absoliučiai laimingas, kad lydėtų sėkmė. Kartais nepatenkinti vaikystės poreikiai tampa mūsų ambicijomis, skatina siekti geresnio gyvenimo, profesinių aukštumų.

Ar tėveliai turėtų skatinti vaiką svajoti?

Vienareikšmiškai atsakau: taip. Arba bent jau nedrausti svajoti, kad neužgestų vaiko drąsa. Versle plačiai taikomas „smegenų šturmo“ metodas yra kaip tik skirtas kūrybiškiems sprendimams rasti, kai atrodo, kad išeities ar sprendimo nėra. Šio metodo esmė yra ta, kad susirinkę specialistai laisvai kuria ir išsako idėjas, net pačias absurdiškiausias, daug negalvodami, ar jos logiškos. Tačiau prieš tai visi susitaria laikytis būtinos sąlygos: nesijuokti iš pasisakančiojo, kad neišgaruotų jo drąsa. Taip daugelis pasaulio kompanijų sukūrė išskirtinių produktų ar atrado nestandartinių sprendimų.

Tėvai dažnai moko savo vaiką svajoti realiai ir norėti mažiau, kad nenusiviltų. Tačiau taip saugo ir nuo didelės sėkmės. Prisiminkite posakį, kad nėra nepasiekiamų tikslų, dažniausiai būna numatyta per mažai laiko jiems pasiekti, ir padrąsinkite vaiką svajoti. Tuo pačiu metu lavinkite loginį, žodinį mąstymą, ir galbūt mes turėsime dar vieną Leonardo da Vinci.

Ar auginti svajas, jei jos, atrodytų, visiškai nerealios? Pvz., neįgalus berniukas svajoja būti krepšininku, o muzikinės klausos bei gražaus, stipraus balso neturinti mergaitė – dainininke? Kaip elgtis: išaiškinti skaudžią tiesą, kad nekiltų tikrovės ir nepagrįstų vilčių konfliktas, ar saugoti svajones, kad nesudužtų?

Manau, vaikui reikia leisti svajoti. Juk ir neįgalus berniukas gali dalyvauti paraolimpinėse krepšinio varžybose, o mergaitė gali nuostabiai dainuoti, jeigu ras savo dainavimo stilių, kuris skatins balsu reikšti jausmus, o ne rodyti, ar jis stiprus. Kartais garsiu dainininku tampa charizmatiška asmenybė, nebūtinai labai stipraus balso.

Aš už tai, kad reikia tikėti vaiku, kad ir ką jis darytų. Net tada, kai jau vaikas netiki pats savimi, šalia turėtų būti tėvai, kurie juo tiki ir jį padrąsina. Nesėkmių, svajonių neišsipildymo neišvengia nė vienas vaikas. Tai natūralu. Tačiau labai svarbu ištikus nesėkmei būti šalia vaiko ir jam padėti: „Tu gali tai išgyventi ir svajoti toliau.“ Yra toks būdas padėti sau ir kitiems: jeigu manai, kad kažko negali, pridėk sakinio gale žodelius „kol kas“.

Kaip vaikas gali reaguoti suvokęs, kad svajonės, tokie saldūs fantazijos ir vaizduotės vaisiai, niekada nesunoks?

Nusivylimu, pykčiu arba neviltimi. Ir esant tokiai padėčiai nepadeda žodžiai: „Nesijaudink, viskas bus gerai.“ Mes negalime garantuoti, kad taip ir bus. O „nesijaudink, neverk, nepyk“ – vadinasi, nejausk to, ką jauti. Tačiau nejausti žmogus negali. Todėl geriau pastebėti, kad vaikui blogai, ir padrąsinti: „Tikiu, kažkaip tu visa tai išgyvensi ir sugalvosi ką nors kitaip.“

Ar gali svajonės, iliuzijos būti... pavojingos, skatinti užsisklęsti, nutolti nuo bendraamžių?

Pavojingos ne svajonės ar iliuzijos, o vaiko nesugebėjimas gerai jaustis šiame pasaulyje. Todėl ir bėga į geresnį svajonių pasaulį. Jeigu vaikas gyvena savyje, reikėtų sukurti palankias aplinkybes, kad sėkmingai ir su pasitenkinimu spręstų savo gyvenimo uždavinius. O sugebėjimas svajoti gali būti nuostabus įrankis siekiant, kad svajonės išsipildytų.

Kodėl vaikas kartais nepaiso jokių paaiškinimų ir neatsikrato iliuzijų? Ar tai asmenybės nebranda, negebėjimas realiai mąstyti, suvokti tikrovės ir prie jos prisitaikyti? O gal tai nepasitikėjimas savimi, pernelyg didelis jautrumas, baimė pažvelgti tiesai į akis?

Jei vaikas kovoja dėl teisės gyventi taip, kaip nori, o ne taip, kaip tėvai liepia, tai gali būti jo asmenybės tvirtumo požymis. Tačiau gali būti ir atsisakymas gyventi realų gyvenimą su realiais žmonėms, nes vaikas, kaip jau minėjau, neranda būdo jame gerai jaustis.

Ar reikia nuo tikrovės atitolusį, savyje užsisklendusį svajoklį vesti pas psichologą, kad padėtų atsitokėti ir tvirtai atsistoti ant žemės, o ne bėgti nuo tikrovės ir skrajoti padebesiais? Ar specialistas gali padėti?

Specialistas gali padėti. Jis gali būti tuo žmogumi, su kuriuo vaikas gerai jaustųsi realiame gyvenime, kuris padrąsintų ir būtų pavyzdys, iš kurio galėtų mokytis spręsti savo gyvenimo uždavinius pagal galimybes ir poreikius. Paskui įgytą patirtį sėkmingai pritaikyti kasdienybėje.

Psichologas gali konsultuoti ir tėvus, kaip jiems tapti savo vaikui tokiu žmogumi.

Ar sunerimti, jei vaikas apie nieką nesvajoja, nežino, kuo nori būti užaugęs? Net neturi jokių norų, kuriuos gimtadienio proga galėtų išpildyti tėvai. Gal vaikas serga depresija?

Gali būti, vaikas tiesiog gerai gyvena ir mano, kad jam viskas bus gerai, ir nėra reikalo dabar dėl to sukti sau galvos. Tačiau gali būti, kad nieko nebenori, nieko iš nevilties nesitiki gauti ar pasiekti. Kai nieko nenori, tai ir nejauti nerimo: „O kaip aš tai išgyvensiu, jeigu negausiu.“ Budistų vienuoliai mokomi nieko nenorėti, prie nieko neprisirišti ir tai padeda išlaikyti dvasinę ramybę. Tačiau tai jie daro laisva valia, žmogus depresuoja iš nevilties. Tokį vaiką patarčiau nuvesti pas psichiatrą ar psichologo konsultacijos.

Patarimai svajoklio tėvams

* Padrąsinkite, pamokykite vaiką, kaip pritaikyti kūrybiškumą. Tai pagelbės spręsti tikroviškus gyvenimo uždavinius, o svajonės – siekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų.

* Klausinėkite savo vaiką apie santykius su kitais vaikais ar žmonėmis, ieškokite būdų, kaip jam pasielgti, kad ir nepalankiai susiklosčius aplinkybėms būtų savimi patenkintas.

Patarimai realisto tėvams

* Naudokite „smegenų šturmo“ metodą: patarkite vaikui prigalvoti kuo daugiau nors pačių absurdiškiausių idėjų ir nesijuokite iš jų.

* Vaiką padrąsinkite, kai reikia rasti sprendimą. O jei jis sako, kad kažko negali ar nemoka, kažkas neįmanoma, nepamirškite pridėti poros žodelių: „Kol kas.“