„Gydytojai netikėjo, kad mūsų kūdikis išgyvens“ (5)

Laimingos motinos išpažintis liudija – stebuklų vis dėlto būna.

„Mudviem su vyru – keturiasdešimt. Abiem tai antra santuoka. Ir šis mūsų gyvenimo pagrandukas buvo netikėtas.

Dvyliktą nėštumo savaitę buvo atliktas ultragarsis tyrimas, tuomet pirmą kartą pamačiau ir savo strakaliuką. Mažasis žmogeliukas buvo toks judrus, kad net gydytoją prajuokino. Mudu su vyru labai jo laukėme. Labai labai... Nėštumas buvo puikus. Gerai jaučiausi, tyrimai nieko bloga nerodė. Gal dėl to, kad mes jo labai laukėme, jis ir paskubėjo ateiti į šį pasaulį.

Baigiantis 24 savaitei, naktį, prasidėjo sąrėmiai, po truputį nubėgo vandenys. Abu su vyru apėmė panika... Labai greitai susiruošėme į ligoninę...

Baimė, taip, klaiki baimė lydėjo visą kelią iki Raudonojo kryžiaus ligoninės. Kai pagaliau išgirdau: „Tuk tuk tuk tuk tuk“, pratrūkau verkti. „Gyvas mažylis, gyvas!“ Gydytoja Angelė Puzienė po apžiūros nutarė vežti mane į Antakalnio klinikas. Belaukiant greitosios pagalbos gydytoja laikė mano ranką, ramino: „Nepasiduokite, brangioji, būkite stipri. Kad mažylis išgyventų tokio amžiaus, tikimybės nėra. Na, betgi būna pasaulyje stebuklų."

Antakalnyje viskas vyko labai greitai: apžiūra, gimdykla ir laukimas. Susirinko pirmoji gydytojų komisija. Jie skubiai ir nuodugniai apžiūrėjo mane. Mane čiupinėjo, matavo, klausė... Nuo gydytojų išvadų darėsi kraupu: „Gimda atsivėrusi. Vaisiaus rankytė iškritusi pro gimdos kaklelį. Vaisiaus kūno padėtis – skersai gimdos. Vandenys nubėgę. Esant tokiai motinos būklei daryti cezario pjūvį neverta. Vaisiaus gelbėti neverta ir nėra tikimybės, kad jis gims laimingai. Sprendimas: vaikui 0 proc. tikimybės išgyventi, stebime ir gelbėjame motiną."

Apėmė siaubas. Viską paaiškino ir vyrui. Jo veide atsispindėjo begalinis bejėgiškumas. O mažylio širdelė plakė ir plakė. „Na, betgi būna pasaulyje stebuklų“, – šie žodžiai nuolat skambėjo galvoje...

Antrosios gydytojų komisijjos sprendimas žadėjo tą patį: „Vaikui išgyventi jokios vilties, stebime motiną. Tegu gimdo pati, jai tai bus sveikiau.“ Kartais jie tarpusavyje kalbėdavosi taip, tarsi manęs visai nebūtų gimdykloje. Tarsi MŪSŲ nebūtų... 0 proc., 0 proc., 0 proc.... Tačiau mažylio širdutė plakė, jis buvo gyvas. Gyvas! Aš glosčiau pilvą ir meldžiausi: „Nepasiduok, angeliuk mano. Laikykis.“ Trečia gydytojų komisija žodis žodin atkartojo pirmųjų išvadas.

Pagaliau prasidėjo paskutiniai sąrėmiai. Vyrą vėl išprašė už durų,. Gydytoja dar spėjo mane apžiūrėti ir aš išgirdau, kaip ji nustebusi tarė: „Nesuprantu. Rankytė dingusi. Bandome. Ir stenkitės nežiūrėti čia."

„Na, betgi būna pasaulyje stebuklų“, – vėl prisiminiau, kai išgirdau gydytojos žodžius. Dar vienas sąrėmis ir vaikutis išvydo šį pasaulį. Mažylis gimė lengvai. Per paskutinius sąrėmius jis sugebėjo įtraukti atgal rankytę, pasisukti gimdoje ir laimingai gimti, tiesa, kojytėmis į priekį. Sulaikiusi kvėpavimą laukiau gydytojos sprendimo. „Vyriškos lyties mažylis, – ji kreipėsi į šalia stovinčią kolegę. – Dabar naujagimių reanimacijos eilė. Jis gyvas! Bando kvėpuoti."

2007 m. lapkričio mėnesio 8 d. gimė Antanukas. Miniatiūrinis Dievo kūrinėlis. Reanimacijos gydytojų prognozės buvo nelinksmos: „Jokių vilčių. Kol kas dar gyvas. Būklė labai sunki, bet stabili.“  Mūsų Antanėlis gimė 24 sav., 680 g ir vos 33 cm.
Sunkiausios buvo kelios pirmos savaitės. Vaikščiodama ilgais koridoriais į reanimaciją ir atgal prašiau dievulio: „Viešpatie, saugok mūsų vaikelį ir globok.“