Gimusieji anksčiau – menkiau pasiruošę gyventi savarankiškai (1)

Pirmas dienas, savaites ir mėnesius naujagimis gyvena skaidriame namelyje, o mama su siaubu akyse gydytojų vis klausia: „Ar mano vaikas išgyvens, ar viskas bus gerai?" Kai gydytojai, dieną naktį šokinėję aplink mažąją kruopelytę, pagaliau išleidžia namo, mamą vėl užplūsta daugybė nerimą keliančių klausimų.

Konsultuoja naujagimių gydytoja Rita Jakuškienė

Pilių karalaičiai

Neišnešiotukais laikomi 22-37 nėštumo savaitę gimę naujagimiai, sveriantys 500 g ir daugiau. Kuo mažiau savaičių išnešioti mamos įsčiose, tuo mažiau brandūs ir menkiau pasiruošę gyventi savarankiškai, tad daugiau gali turėti sveikatos bėdų. Patys gležniausi, nesugebantys savarankiškai reguliuoti kūno temperatūros naujagimiai kurį laiką gyvena specialiose lovytėse su plastikinėmis sienelėmis (inkubatoriuose). Čia nuolat palaikoma reikiama aplinkos temperatūra ir drėgmė. Ypač neišnešioto naujagimio organizme yra net iki 90 proc. vandens. Jei aplinkoje per sausa, vaikelis daug vandens labai greitai gali prarasti per nebrandžią odą ir plaučius. Kvėpuoti jam padeda aparatai. O naujagimiai, nemokantys derinti rijimo su kvėpavimu, yra maitinami per zondą, einantį tiesiai į skranduką. Vaikučių gyvybines funkcijas nuolat stebi monitoriai... Žiūrėdamos į įvairius laidukus ir zondukus tokių naujagimių mamos patiria didžiulę įtampą.

Kiekvienam sava dalia

Kiekvienas kūdikis yra savitas, nepakartojamas, net identiški dvyniai skiriasi. Nevienodas ir panašų pliusų bei minusų kraitį turinčių neišnešiotukų augimas, raida. Tad nuspėti, kaip vienam ar kitam seksis grįžus namo, visada keblu. Galima tik numatyti tam tikras kryptis ir galimybes pagal pačią gyvenimo pradžią, buvusias bėdas. Ar nėštumas bei gimdymas buvo sklandus, kokia buvo mamos sveikata, mityba, kokioje aplinkoje gyvena šeima, kurią nėštumo savaitę ir kokio svorio gimė vaikutis - viskas svarbu.

Vienas naujagimis gimsta po 32 savaičių nėštumo ir sveria 1 500 g, kitas - dar trapesnis, vos 1000 g ir po 27 sav. Abu maži. Bet mažesniojo ir menkesnės organų brandos, tikėtina, lauks daugiau sveikatos bėdų. Būna, vaikutis gimsta labai anksti, itin nebrandžiais, „neišsiskleidusiais" plaučiais. Į juos per intubacinį vamzdelį supilama surfaktanto, o kvėpuoti padeda aparatas. Po kurio laiko plaučių funkcija pagerėja. Toks kūdikis auga geriau, nei tas, kurio santykinai brandesnius plaučiukus po gimimo pažeidė mamos perduotas užkratas, iš trapių kraujagyslių prikraujavo į smegenų skilvelius, laiku neužsidarė arterinis latakas, ilgai reikėjo kvėpavimo aparatų pagalbos, išliko deguonies poreikis arba prastai sekėsi maitintis pro zondą ir negavo pakankamai augimui reikiamų medžiagų. Šiam gali būti pažeistos akytės, plaučiai, jis gali sirgti lėtine plaučių liga, vystytis smegenų vandenė, sutrikti mityba.

Ne visada vaiko gimimo svoris parodo brandą. Gali būti nedidukas, bet pasaulį išvydęs vėliau ir brandesnis. Tokiam paprastai sekasi geriau, nei mažo svorio ir mamos įsčiose gyvenusiam gerokai per trumpai.

Kada į namus?

Kai naujagimio būklė yra stabili, t. y. jis kvėpuoja savarankiškai, nėra deguonies poreikio, nesikartoja kvėpavimo sustojimo epizodai (apnėjos), kai kraujotaka ir širdelės veikla gera, jau būtų galima vykti namo. Tačiau mažuliukas turi įvykdyti ir kitas svarbias „užduotis": valgyti ir pasisavinti maistą, gerai „auginti" svorį, tuštintis, šlapintis, o įprastai aprengtas patalpoje savarankiškai sugebėti palaikyti reikiamą kūno temperatūrą. Be abejo, neturi būti nė menkiausių kokios nors ligos, pavyzdžiui, mažakraujystės, požymių, kurią gydant reikėtų perpilti kraują. Ne mažiau svarbu, kad ir mama būtų pasiruošusi, nebijotų toliau auginti savo vaikelį.

Jau namie

Idealus, bet stebimas. Neišnešiotas naujagimis namo grįžta pasiruošęs toliau augti ir bręsti, bet parsivežtas „kraitis" gali turėti įtakos ateičiai. Prielaidos tam - paveldimumas, sunkus gimimas, didžiulė nebranda ir iš dėl jo kilusios bėdos, nepakankama imuninė sistema, užkratas, kraujo gamybai ir kaulų mineralizacijai sukauptų atsargų stoka. Dažnai būna, kad vaikelis gimsta per anksti, bet jam labai pasiseka: nereikia deguonies terapijos, akytės sveikos, neprikraujuoja į smegenis, pradėtas maitinti pirmą antrą parą gerai toleruoja maistą. Toks vaikutis gražiai auga, būna visiškai sveikas ir teikia džiaugsmo savo tėveliams.

Raidos stebėjimo kabinetas

Tačiau net jei viskas idealu, neišnešiotukas priskiriamas rizikos vaikų grupei. Vien faktas, kad gimė mažiau nei 30 savaičių arba mažesnio nei 1500 g, nulemia dažnas keliones į kūdikių vystymosi stebėjimo kabinetą. Kiekviena šalis ir net ligoninė turi savo tvarką, pagal kurią naujagimiai priskiriami stebėjimo grupei, numatoma, kaip dažnai atvykti apžiūros į raidos kabinetą. Į Kauno universiteto klinikas atvažiuoja vaikai sulaukę 1, 3, 6, 9 ir 12 mėn. koreguoto amžiaus. Būtų gerai pamatyti ir 24 mėn., priešmokyklinio amžiaus bei paauglystėje. Deja, taip ilgai vaikas nestebimas, tad apie tolesnę visų neišnešiotų vaikų būklę apibendrintų duomenų nėra. Užsienio šalyse jų stebėsena priklauso nuo finansavimo, veikiančių programų. Antai Švedijoje jie stebimi iki 6 m., tačiau ankstyvo amžiaus apžiūrimi rečiau: 40 sav., 3, 12 bei 24 mėn. koreguoto amžiaus.

Į raidos kabinetus atvažiuoja daug neišnešiotukų ir čia yra sukaupta nemenka patirtis, todėl greičiau pastebimos atsiradusios bėdos ir paskiriama kvalifikuota pagalba. Atvykstant būtina turėti apylinkės gydytojo siuntimą. Gydytojai įvertina fizinę vaikučių raidą (matuoja ūgį, galvytės apimtį, sveria), ar nėra sveikatos bėdų, kurias reikia gydyti, nustato, ar tinkama psichomotorinė raida. Jei yra neurologinės ligos požymių, siunčia specialisto konsultacijos. Taip pat renka duomenis apie klausos ir regos sutrikimus, jei reikia, atlieka ultragarsį galvos smegenų tyrimą. Nustatę raidos sutrikimą, mažylius siunčia į ankstyvosios korekcijos centrus.

Vitaminai ir papildai. Mamos dėmesio neišnešiotukui reikia daug daugiau, nei gimusiam laiku (nuo pirmų dienų bendrauti, dažniau glausti prie savęs, atlikti mankšteles ir kt.). Jei gresia mažakraujystė, būtina tikrinti kraują, duoti maisto papildų: folio rūgšties, vit A. E, geležies preparatų. Laiku gimęs naujagimis yra prikaupęs atsargų, jo kauliukai stipresni, o neišnešiotukas tokių atsargų neturi ir jam gresia rachitas, tad turi gauti daugiau vit. D₃. Dėl nebrandžios imuninės sistemos, santykinai siauresnių kvėpavimo takų neišnešiotukai dažniau ir sunkiau serga virusinėmis kvėpavimo takų ligomis. Jie yra skiepijami nuo respiracinio sinticijaus viruso, kuriam užpuolus gali sirgti bronchiolitu.

Šiluma. Neretai mama būkštauja, kad vaikelis peršals, apmuturiuoja šiltais drabužėliais ir dar keliomis antklodėlėmis. Ar reikia vilnonės kepurytės ir liemenės ant nuogo kūnelio? „Kai ligoninėje neišnešiotukas slaugomas inkubatoriuje ar perkeliamas į šildomą lovytę, jų reikia, nes kartu yra stimuliuojami odos receptoriai ir tai padeda perspėti kvėpavimo stabtelėjimą (apnėją). Namo mažiukas grįžta, galėdamas užtikrinti savo gyvybines funkcijas, tad kambaryje nei vilnonės liemenės ant nuogo kūno, nei kepurės nereikia", - pespėja gydytoja R.Jakuškienė. Vis dar populiarus mitas, kad kepurė, dėvima kambaryje, apsaugo nuo ausų uždegimo. Mokslu pagrįsta medicina teigia, kad uždegimas - užkrato ir nepakankamos imuninės gynybos padarinys, kepurėlė čia niekuo dėta. Prieš rengiant vaiką pirmiausia reikia įvertinti aplinkos temperatūrą, savo pačių norą šiltai rengtis ir individualų kūdikio šilumos poreikį, atsižvelgti į tai, ar vaikutis turi polinkį iššusti, ar greitai suprakaituoja. Tad, kaip ir kiti vaikai, namie neišnešiotukas gali gulėti savo lovytėje, aprengtas aplinkos temperatūrą atitinkančiais drabužėliais ir užklotas minkštu apklotėliu.

Mityba. Neišnešiotukui ypač svarbu gauti mamos pieno. Kai jo nėra, reikia neišnešiotiems kūdikiams skirto (turinčio daugiau baltymo) mišinio, kad pakaktų maisto medžiagų priaugti trūkstamam svoriui. Bet ne per daug sparčiai, antraip širdelei ir plaučiams tektų per didelė apkrova.

Kai vaikutis žinda krūtį, pavalgęs būna ramus, reguliariai tuštinasi ir šlapinasi, nebūtina skaičiuoti pieno lašų, sverti žmogutį prieš ir po valgio. Tačiau jei verkia, neramus, atrodo nuolat alkanas, nustoja tuštintis, mažiau šlapinasi ir mama įtaria, kad neauga vaikučio svoris, būtina kreiptis į gydytoją. O jei krūtyse pieno nėra ir kūdikį reikia maitinti mišiniu, prieš jį perkant būtina pasitarti su gydytoju.

Tiršto maisto neišnešiotas kūdikis turėtų gauti nuo 6 mėn. (pakoreguoto). Jei mamos pienu žindomo mažylio svoris puikiai auga, gali galioti įprasta primaitinimo tvarka, kiekvieno naujo maisto produkto iš pradžių duodant labai mažai ir atsargiai, stebint vaikelio būklę. Kartais tirštą maistą reikia atidėti, kol žarnynas subręs. Nustatyti universalų, visiems neišnešiotiems naujagimiams tinkamą primaitinimo grafiką, sunku, nes neišnešiotukai bręsta įvairiai. Todėl geriausia pasitarti su raidą ir sveikatą stebinčiu gydytoju.

Raida. Ji individuali. Kad neliktų paklaidos vertinant raidą, neišnešiotuko amžius yra koreguojamas. Tarkim, vaikutis gimė 25 savaitę, stokodamas 15 savaičių. Tik kai išgyvens tas savaites iki 40-os, pradedami skaičiuoti mėnesiai ir vertinama raida. Tad visi reikalavimai, kada vaikutis turi atsisėsti, ropoti, laikyti galvytę, kalbėti ir įgyti socialinių įgūdžių, keliami pagal koreguotą amžių. Negalima norėti, kad 25 savaitę gimęs kūdikis atsisėstų šeštą mėnesį. Ir nėra nieko bloga tai, jei raumenų įtampa padidėjusi. Anaiptol. Daugumai tai įprasta, savaime praeinanti būklė. Gydytojai žino, kokia raumenukų įtampa yra leistina, o kada įtarti spazmus, pranašaujančius cerebrinį paralyžių.

S.O. S.

Kūdikis, kuris gerai valgo, turi pakankamai šlapintis ir tuštintis, patogiai jaustis, ilgai neverkti ar, priešingai, nebūti apatiškas. Todėl jei vaikui staiga pasidarė neįdomu, kas vyksta aplink, nereaguoja į aplinką arba yra labai dirglus, ko nebuvo iki tol, reikia sunerimti.

Žinoma, kiekvienas vaikas verkia, nė vienas neužauga nė karto nenubraukęs ašaros, bet jei klykia nesustodamas, atsisako valgyti, neima krūties, žindant mėlsta veidukas, tai grėsmingi požymiai ir reikia kviestis į pagalbą tuos, kurie gali įvertinti pasikeitusią būklę. Būna, kad vaiko odos atspalvis visą laiką yra šiek tiek besikeičiantis. Bet jei ligoninėje tyrimais buvo nustatyta, kad nėra jokio pavojaus, mamai neverta bijoti.

Perprasti neišnešioto naujagimio poreikius ir savijautą įmanoma. „Visos kūdikių mamos yra labai laukiamos naujagimių skyriuje, kad nuo pat pradžių būtų šalia vaiko ir kaip įmanoma daugiau su juo bendrautų, įgytų pasitikėjimo savimi, nebijotų savo mažo vaikučio, išmoktų su juo elgtis, pamatytų, kaip veido išraiškomis, kvėpavimu, verksmu, odos spalvytės pokyčiais, kūno padėtimi ir kitais signalais, kokius jis tik sugeba parodyti, informuoja, ar saugiai ir gerai jaučiasi, kas nepatinka. Mama, kuri perpranta savo vaiką, pastebi pačius subtiliausius pokyčius ir kartais net geriau nei apylinkės gydytojas. Jis kūdikį mato kartą per mėnesį. Mama daugiausia gali pasakyti apie savo vaiką, gydytojui tereikia mokėti išgirsti, ką ji sako", - vaikučio ir mamos ryšį vertina neonatologė R.Jakuškienė.

Taigi būkite atidi, kantri ir nebijokite pasitarti su gydytoju.