Gimdymas namuose yra dvasingesnis, bet atsakomybė - didžiulė (12)

Nors gydytojai griežtai nerekomenduoja, tačiau moterys vis tiek gimdo namuose. „Tai dvasingesnis, tauresnis gimdymas. Kartu tai didžiulė atsakomybė“, – lyg sutarusios tvirtino mūsų kalbintos garsios moterys, gyvenančios Lietuvoje.

Pagimdžiusi namuose subrendau kaip moteris

Taip teigia Ajurvedos centro „Shanti“ savininkė Eglė Kauneckienė (35 m.). Ji su vyru Dariumi augina tris vaikus: 12 m. Emiliją, 7 m. Vilnelę ir 5 m. Majų. Du mažesniuosius ji gimdė namuose.

Pirmagimė - gimdymo namuose. Pirmagimės laukiausi labai jauna – 21-erių. Tačiau lankiau „Sąmoningos tėvystės“ kursus, kuriuos vedė garsi pribuvėja, ir jau tada labai norėjau gimdyti namuose. Bet buvau studentė, neturėjau savų namų, galvojau: „Na, kaip aš gimdysiu nuomojamame bute, baisioje vonioje?“ Išsigandau.

Emiliją pagimdžiau gimdymo namuose. Nepasakyčiau, kad juose patyriau ką nors bloga ar su manimi kas nors negražiai būtų elgęsis. Tačiau vis tiek tą pačią dieną pasirašiau dokumentus, kad prisiimu visą atsakomybę už savo vaikelį, ir išvažiavau namo. Man nepatiko iš pirmo žvilgsnio galbūt ir nelabai svarbūs dalykai: kad kažkas dukrelę paėmė be mano žinios, paskui grąžino, vėl paėmė... Norėjau ją prausti, rengti ir žindyti pati. Man buvo nemalonu, kad prie mano vaiko liečiasi svetimos rankos. Lyg kokia vilkė savo vaikelį bene devynis mėnesius saugojau nuo svetimų akių.

Gimdyti namuose – akibrokštas. Laukdamasi Vilnelės vėl lankiau „Sąmoningos tėvystės“ kursus, perskaičiau kalną įvairiausios literatūros. Pirmą kartą laukdamasi labiau gilinausi į tai, kaip reikės gyventi su vaikeliu jam gimus. Antrą kartą laukdamasi – labiau į savo nėštumą. Emilija buvo išmedituota, tačiau Vilnelė – dar labiau išmedituota. Gyvenime esu šiek tiek avantiūristė. Mėgstu pateikti akibrokštų draugams ir artimiesiems. Kartą sėdėdama su draugais užginčijau, kad galima savo vaikelį pagimdyti namuose, moteriai neprireiks jokių „greitukių“, jei ji tinkamai surikiuos savo mintis. Iš pradžių man norėjosi šokiruoti draugus, paskatinti juos diskusijai. Tačiau grįžusi namo ėmiau labai rimtai apie tai galvoti: „O kodėl gi ne? Juk esu sveika moteris...“

Vyras pritarė. Vieną dieną prasitariau apie tai Dariui. Jis man neprieštaravo: „Priėmiau 38 šuniukus, manau, sugebėsiu ir savo vaiką.“ Atsimenu, kad net supykau išgirdusi tokį palyginimą. Man atrodė, kad reikia eiti į kursus, abiem mokytis gimdyti. Tačiau Darius tik numojo ranka: „Viskas bus gerai.“ Pirmajam gimdymui namuose labai daug ruošiausi: visą savaitę švarinau namus, kabinau užuolaidas.... Kaip, ko gero, ir daugelis moterų.

Lemtinga diena. Prasidėjus sąrėmiams su manimi buvo vyras, o padėti gimdyti atvažiavo pribuvėja. Gimdžiau vandenyje vonioje, nes esu vandens žmogus. Manau, moteriai nebus sunku pakelti gimdymo skausmus, jei jiems užėjus galvos ne apie save, o apie vaikelį, kokią kančią jam tenka patirti, kol ateina į šį pasaulį. Labai svarbu įsiklausyti į save, paisyti savo pojūčių. Moters kūnas pats pasako, ką reikia daryti.

Pagimdžiusi galėjau atsigulti į savo lovą. Atsikeliu kitą rytą, o Vilnelė guli šalia manęs lovoje nuogut nuogutėlė: „Oi, vakar aš jos neaprengiau...“ Atsistojau, nuėjau, atsinešiau drabužėlius, aprengiau. Buvo nuostabu, kad galėjau elgtis kaip tinkama. Gimdymo namuose už tai manęs, ko gero, nebūtų pagyrę.

Antras kartas. Kad laukiuosi trečio, pajutau tik būdama penkis mėnesius nėščia. Dar žindžiau Vilnelę ir net jei užeidavo silpnesnė akimirka, nesupratau, kad ir vėl laukiuosi. Be to, tuo metu labai daug dirbau. Majų pagimdžiau darbe. Atsimenu, ateina klientai, man kaip tik prasideda sąrėmiai. Sakau: „Palaukite, tuoj praeis. Pakvėpuoju: viens, du...“ Toliau šnekuosi su jais. Skambina mano draugė, kalbu su ja telefonu, užeina sąrėmis, prašau palaukti, kol praeis. „Juokauji?“ – netiki. – „ Ne, nejuokauju, aš iš tiesų gimdau.“

Priėmiau klientus kaip administratorė, tada nuėjau į baseiną, per tris valandas, kol jie atliko procedūras, pagimdžiau ir spėjau juos išlydėti.

Trečias mano gimdymas buvo labai greitas, bet labai skausmingas. Dabar manau, kad dėl to, jog buvau visa galva pasinėrusi į darbus, man nebuvo kada pagalvoti apie gimdymą. Kiekvienam gimdymui, nors moteris gimdo namuose ar ligoninėje, nors ir ne pirmą kartą, reikia atsakingai ruoštis. Ypač gerai viską reikia apmąstyti ruošiantis gimdyti namuose. Gimdymo namuose jums padės gydytojai, o čia jūs turėsite pati sau padėti. Tarkim, aš nepagalvojau, kad patalpa, kurioje yra baseinas, gali būti per didelė ir man gali būti šalta. Pats baseinas man buvo per didelis, nebuvo į ką remtis kojomis. Pribuvėją kviečiau net tris kartus. Trečią kartą kviesdama jau vaitojau iš nevilties: „Tikrai nežinau, ar jau gimdau...“ Pasirodo, kuo daugiau gimdymų, tuo gimda labiau „apgaudinėja“. Prasideda sąrėmiai, atrodo, metas... Paaiškėja, kad jie netikri. Įvairūs šalutiniai trukdžiai, pavyzdžiui, kai šiurpsta oda nuo šalčio, erzina, neleidžia moteriai susikaupti. Skausmas tuomet stipresnis...

Dvasiniai dalykai. Gimdydama ligoninėje nė neatsimenu, kad išgimdžiau dar ir placentą. Gal man jos nė neparodė. Pribuvėja man ją parodė, paaiškino, ką ji reiškia. Ji devynis mėnesius buvo vaiko namelis, joje yra savitas gyvybės medis, pagal kurio linijas gali išskaityti savo vaikelio likimą. Manau, tai dvasiniai dalykai, kurie gimdymą pakylėja nuo vien fiziologinių dalykų.

Vilnelės placentą kurį laiką laikėme šaldiklyje, rudenį sumanėme ją palaidoti ant upės Vilnelės kranto. Tačiau niekaip nepasisekė iškasti duobės. Tuomet padarėme lapų laivelį ir paleidome plaukti. Majaus placentą sudeginome. Senovės lietuviai turėjo paprotį pakasti ją po slenksčiu. Tikėta, kad taip vaikas bus pririštas prie namų, norės į juos grįžti.

Skirtumai. Emilija gimė ligoninėje, gyvenime ji jautresnė, reikalauja daugiau dėmesio. Gimusi ji rėkė visa gerkle. Majus gimė gana sunkiai, skausmingai, tačiau jis nė nesuverkė. Niekas jo specialiai nevirkdė. Manau, vaikai, gimę namuose, turi mažiau įvairių baimių, auga labiau pasitikintys savimi, „laisvesni“.

Po gimdymo mane „kirpo“ tik pirmą kartą, kai gimdžiau gimdymo namuose. Tris paras dėl siūlių negalėjau sėdėti. Pagimdžiusi namuose nesijaučiau sužalota, nes nė neįplyšau. Majus buvo labai didelis – gimęs svėrė 4,5 kg, tačiau galėjau neskubėti, todėl viskas pavyko sėkmingai. Jau kitą dieną vedžiau darbuotojams susirinkimą, po keturių dienų važiavau darbo reikalais į Palangą.

Aišku, nebūtina taip elgtis. Toks mano elgesys buvo nulemtas, ko gero, jaunystės, azarto, tą akimirką pasigamino daugiau adrenalino. Gimdymas namuose – didžiulė atsakomybė. Niekada nežinai, kaip gali pasisukti įvykiai. Jei būčiau jautusi ką nors negera, jei būtų buvę sunkūs nėštumai, tikrai nebūčiau rizikavusi. Tačiau aš jaučiau, kad viskas bus gerai.

Jau pirmas gimdymas mane subrandino kaip moterį. Tačiau namuose pagimdžiusi Vilnelę supratau, kad moteris yra labai stipri ir gali be galo daug.

Vyro vaidmuo. Jis turi būti tik moters pagalbininkas. Moteris klauso savęs, o vyras – moters. Darius nukirpdavo virkštelę vaikams ir nusinešdavo suvystytus į vystyklus. Aš po gimdymo likdavau su pribuvėja gimdyti placentos.

Nė vienas vaikų mano gimdyme nėra dalyvavęs. Gal taip sutapo, kad abu kartus buvo vasara, ilsėdavosi pas močiutę. Jie gali suteikti gerų emocijų. Tačiau ne mano atveju. Kai gimdžiau Majų, Vilnelei buvo vos 1 m. 11 mėn. Tokio amžiaus vaikui taip pat dar reikia mamos. O ši visas jėgas ir dėmesį turi sutelkti ties gimdymu.