Džiaugsmas ir liūdesys - po vienu stogu (4) 

Dažnai anksčiau laiko vaikelį pagimdžiusi moteris nuo svetimų akių ir nereikalingų klausimų atsitveria tylos siena. Tačiau netoli Vievio (Vilniaus r.) gyvenanti Jurgita, auginanti 2 m. 7 mėn. nuostabius dvynukus neišnešiotukus Gintvidą ir Girmantą, sako, kad nelaimės jos ne tik nepalaužė, priešingai, užgrūdino. Atsirado jėgų ir noro kalbėti, galbūt savo pasakojimu padėti kitoms tokio pat likimo moterims, mamoms, kurios stovi kryžkelėje, akis į akį susidūrusios su sunkumais.

Blogumas stomatologo kėdėje

Trisdešimtmečiai Jurgita ir Gintaras Žilioniai augino septynmetę dukrytę Gabrielę, Vilniaus pakraštyje pora pradėjo statytis dailų namą, kai sugalvojo, kad į pasaulį metas pasibelsti dar vienam vaikeliui. „Tačiau kai su vyru sužinojome, kad laukiuosi dvynių, mane ištiko šokas. Juk nei vyro, nei mano giminėje dvynių nebuvo, - moteris atvirai pasakoja, kaip reagavo į jaudinančią žinią. - Iš pradžių pagalvojome, kad ginekologė suklydo". Tik tada, kai ir dar vienas echoskopo tyrimas parodė du vaikučius, sutuoktiniai patikėjo ir nepaprastai apsidžiaugė. Ypač džiaugėsi būsimas tėtis, kad turės net du berniukus.

Jurgita ėmė vis dažniau užsukti į vaikiškų drabužių parduotuves. „Man labai gražu, kai dvynukai vienodai aprengti." Artėjo motinystės atostogos, Jurgita buvo girdėjusi, kad dvynius sunku išnešioti. Tačiau ji jautėsi puikiai. Tyrimai buvo geri, nesinorėjo užsidaryti tarp keturių sienų, todėl net pasisiūlė dar padirbėti. Kartu nutarė susitvarkyti dantis - keturi priekiniai dantys skleidė nemalonų kvapą. Kai prasitarė apie tai stomatologui, šis pasiūlė atlikti nedidelę dantenų operaciją. Jurgita neprieštaravo. „Jis suleido vieną dozę nuskausminamųjų. Kadangi vis tiek jutau skausmą, atliko dar tris dūrius ir man pasidarė bloga. Išrašė vaistų receptą ir aš nuskubėjau į vaistinę, tačiau taip pradėjo susitraukinėti pilvas, kad turėjau skambinti vyrui."

Iš darbų atsiprašęs vyras nuvežė Jurgitą į Trakų gimdymo namus, tačiau gydytojai dviejų vaikučių besilaukiančią mamą išsiuntė tiesiai į Antakalnio gimdymo namus. Spazmai nesiliovė. Gimdos kaklelis kaip buvo atsivėręs 1 cm, taip ir liko. „Prasikankinusiai savaitę gydytojai pasakė, kad teks gimdyti. Buvo dar tik septintas nėštumo mėnuo. „Mes juk nesame visagaliai, Jurgita", - atsimena geranoriškus gydytojų žodžius, kai skruostu nuriedėjo ašara išdavikė - taip nenorėjo skubėti gimdyti. Moterį nuvežė į gimdyklą, suleido skatinamųjų ir jau po 4 val. pasaulį išvydo du mažuliai. Pirmasis svėrė 1100 g ir buvo 38 cm ūgio, antrasis - 1000 g ir buvo 37 cm. „Jų man nepaguldė ant krūtinės, o išvežė tiesiai į neišnešiotukų reanimaciją..."

Reanimacijoje

„Kai pamačiau pirmą kartą, dievuliau, kokie maži atrodė - lyg kruopelytės. Kadangi po gimdymo buvo netekę svorio, tai nesvėrė nė kilogramo... Aplink laideliai, kūnelis - peršviečiamas, naujagimių sauskelnės pagal juos atrodė lyg milžinės", - prisiminusi tas dienas susigraudina Jurgita. „Gydytojai atvirai pasakė, kad jie labai silpnučiai: turėjo širdelės trūkumų, plaučiukus brandino abiem, o mažesniam net akytes ruošėsi operuoti - buvo atšokusi tinklainė. Būdavo akimirkų, kai jaučiausi nei gyva, nei mirusi, su kankinama nežinia širdyje: ar jie išgyvens? Galvoje sukosi mintis, kad reikia juos pakrikštyti, nes viena mama pasakė, jog neišnešiotukų skyriuje tai įprasta. Jie netgi sustiprėja ir ima sparčiau priaugti svorio. Tačiau nespėjau, nes po savaitės mus perkėlė į Santariškes", - pirmąsias savaites mena mama.

„Ėjau per gydytojus ir klausiau jų nuomonės, ar galėjo nėštumo eigą paveikti nuskausminamieji, kuriuos man suleido stomatologas, pagaliau, ar jie galėjo pakenkti mano vaikeliams... Gydytojų nuomonė išsiskyrė. Tik viena ginekologė nuramino, kad tai neturėjo įtakos. Kaltinau stomatologą, tačiau labiausiai save, kam sutikau, kodėl nepasipriešinau šiai procedūrai. Kartais susimąstau, kad galbūt galėjo viskas pasisukti kitaip, jei būčiau buvusi atsargesnė. Ypač kai paaiškėjo, kad čia buvo tik mūsų vargelių pradžia..." - moteris kuriam laikui nutyla ir prie jos prisigretina vienas brolių dvynių. Pirštu beda į nuotrauką albume ir klausia, ar čia jis, ar brolis. Juk panašūs it du vandens lašai.

„Gintvidas nesiskiria nuo laiku gimusių vaikučių. Girmantą vadiname mažėliu, nes jis smulkesnis, - Jurgita rodo į kambario gilumoje kantriai dėlionę dėliojantį brolį dvynį. - Atsimenu, kaip paskubom rinkau jiems vardus. Norėjau, kad būtų iš raidės G - kaip tėčio ir sesės. Girmantai, pašaukiau, žiūrėdama į inkubatoriuje gulintį, ir jis lyg sujudėjo. Tai priėmiau kaip likimo ženklą."

Girmanto kurtumas

Santariškėse mažieji broliukai praleido bene du mėnesius. „Iš pradžių gulėjo reanimacijoje. Girmantas šiek tiek ilgėliau, nes nemokėjo pats kvėpuoti. Per tą laiką jam išoperavo kirkšnies išvaržą. Iš to meto atsimenu tik tiek, kad laikas slinko labai lėtai, kiekvieną vakarą skaičiuodavau gramus, kiek priauga per dieną, juk be 2 kg neišleidžia namo. Kartais priaugdavo 50 g, bet būdavo, kad ir 15 g. Pasislėpusi kur kamputyje ir ašarą nubraukdavau", - neslepia moteris. Ypač jai buvo skaudu, kad neturėjo pakankamai savo pieno, kuris neišnešiotukams labai vertingas.

Tik grįžusi į savus namus gamtos prieglobstyje ji pasijuto geriau. „Pirmas pusmetis netgi buvo labai nuostabus. Jie buvo ramūs lyg angelėliai, gerai valgė, svoris augo lyg ant mielių, naktimis leisdavo pamiegoti, negaliu skųstis, aprengdavau, išveždavau laukan, aplink miškas ošia, einame pasivaikščioti", - šypsosi prisiminusi. Vis dėlto ir tomis ramybės dienomis jai nepavyko išvengti įtampos. „Sūneliai miega sau ramiai tris valandas. Gintvidas jau pradėjo judėti, paėmiau ant rankų, o Girmantas - nė krust. Priėjusi prie lopšio pamačiau, kad jis pamėlęs, tą akimirką supratau, kad pamiršo kvėpuoti. Skambinu vyrui, lyg išprotėję lekiame į Santariškes... Reanimacijoje jis prabuvo bene savaitę.

"Taip ir prasidėjo mažėlio bėdos. Gintvidas jau sėdi, o Girmantas - dar ne. Gintvidas čiauška sau po nosimi, bet Girmantas - ne... „Jiems buvo suėję kaip tik šeši mėnesiai, kai nuvažiavome patikrinti klausos. Gydytoja pasakė įtarianti visišką kurtumą. Tačiau mėnesiuką kitą patarė palaukti, juk dar toks mažas, sunku pasakyti, ar diagnozė tikra. Kai po mėnesio gydytojai jam atliko specialų testą, diagnozė apstulbino: 100 proc. kurtumas. „Ar tikėjotės?" - tada dar paklausė tyrusi gydytoja. Tačiau man ši žinia buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Galbūt motinos širdis ir turėjo tai pakuždėti, tačiau maniškė tylėjo. Verkiau net pasikūkčiodama iš skausmo". Kančia, baimė, nežinia - viskas tą akimirką susiliejo į viena... Tačiau moteris žinojo, kad neturi teisės palūžti. Juk jiedu su vyru augina dar du sveikus vaikučius, kuriems taip pat reikia mamos meilės ir dėmesio. „Vyresnėlė Gabrielė nuostabi. Ji puikiai viską suprato. Galbūt jai ir trūko tuo metu mamos dėmesio, tačiau niekada nepriekaištavo..."

„Nebyliukai nėra robotai"

Šeima, eidama per gydytojus, išgirdo apie naują būdą gydyti kurtumą - kochlearinius aparatus. Jie įsiuvami vaikui į galvytę. Tačiau toli gražu neužtenka vien ryžtis šiai operacijai. Reikia dar ir pinigėlių turėti. Bendra suma siekia per 70 tūkst. Didžiąją dalį kompensuoja valstybė. Žilioniai turėjo pridėti 15 tūkst. „Iki šiol esu dėkinga artimiesiems, draugams, visiems pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms, kurie mus parėmė ir morališkai, ir finansiškai. Vyras prašydamas paramos siuntė laiškus į Seimą, įvairioms labdaringoms organizacijoms, įdavėme po tokį laišką giminėms ir pažįstamiems, kad išplatintų savo darbovietėse. Apsišarvavome kantrybe ir rinkome pinigėlius. Kas 200 Lt, o kas 50 Lt pervesdavo į mūsų vaiko sąskaitą. Kreipėmės į Vievio savivaldybę - ir ji neliko abejinga mus ištikusiai bėdai."

Žilioniai žinojo, kad norint pasiekti kuo geresnių rezultatų reikia skubėti atlikti operaciją. Tačiau koją pakišo sūnaus ligos: peršalimo, įvairios kilmės kosuliai... Kraujo tyrimas vis rodė uždegimus, taigi operacija buvo nukeliama. Taip prabėgo daugiau kaip metai. Sūnaus ligų išvarginta Jurgita kreipėsi patarimo į vieną gydytoją Santariškėse. Ši pasiūlė berniuką girdyti ne sintetiniais vaistais ir vitaminais, o pačiai padaryti imunitetą stiprinančios raudonųjų burokėlių, morkų, spanguolių, granatų sulčių ir medaus tyrelės. Moteris po šaukštelį jos sumaitindavo sūnui ryte ir per pietus. Ir berniukas išties sustiprėjo, pasitaisė jo kraujas. „Kai operaciją jau buvo galima atlikti, mus pasiekė laiškas, kurį platino viena kurčnebylių organizacija. 25 m. kurčnebylė mergina rašė, kad nereikia iš kurčiųjų daryti robotų, jie taip pat asmenybės ir nebylumas yra lyg Dievo dovana. Po šio laiško mano vyras ėmė abejoti operacijos sėkme. Tuo labiau kad per ją taikoma narkozė. Įtampa prieš operaciją buvo didžiulė. Vis dėlto negalėjau leisti, kad nuėję tiek kelio, įveikę tokias kliūtys paskutinę minutę imtume ir pasiduotume. „Argi tu nenori, kad vieną dieną ateitų tavo vaikas ir pasakytų: „Labas rytas, tėti, aš jus labai myliu..." Pagalvok, ar turi teisę iš vaiko atimti galimybę girdėti?" - įtikinėjau abejojantį Gintarą. Ir jis patikėjo manimi."

Tikėjimas ir viltis

Jau kuris laikas Girmantas su šiuo aparatuku. Tačiau vien jo neužtenka. Implantai suteikia tik 20 proc. tikimybę, kad berniukas girdės. Visa kita - bendras tėvų, logopedų darbas. Juk vaikas beveik trejus metus negirdėjo jokio garselio. O jo bendraamžiai ir brolis dvynys jau gerai taria žodžius. Jurgitai tenka nemažas krūvis. Tenka vežioti į specialų darželį, kuriame berniuką moko kalbėti. Kas mėnesį reikia nuvežti ir į firmą, tiekiančią šiuos aparatukus. Viso garso jie negali iškart įjungti, vaikas gali išsigąsti. Todėl garsą didina pamažu. „Kaip kūdikiui jam rodau žaisliuką ir aiškinu: „Čia paršiukas, jis daro kriu-kriu, o čia katytė: miau-u-u..." Lyg norėdama patvirtinti savo žodžius Jurgita pasisuka į sūnų ir sako: „Girmantai, AAA..." Ir mano akyse įvyksta stebuklas. Iki tol visą laiką tylėjęs jis nedrąsiai pakartoja: „AAA..." Moters akyse pasirodo ašaros. Kaip gera žinoti, kad sūnus girdi. Yra vilties, kad kada nors jis išmoks kalbėti ir galbūt pasivys savo brolį. „Didžiausia mano svajonė, kad visa šeima susėstume prie štai šio didžiulio stalo ir galėtume pasikalbėti." Ji paima sūnų ant rankų ir žiūrėdama jam į akis sako: „Girmantai, laukiu nesulaikiu, kada tu ištarsi žodį MAMA. Tada aš žinosiu, kad mano triūsas nebuvo veltui."

Jurgita žino, kad auginant neišnešiotukus dar laukia daug išbandymų - Girmantui įtariamas ir autizmo sindromas. Tačiau ji net po šios žinios nesiruošia nuleisti rankų: „Tiek visko patyrę, ištversime ir tai..."