Ar cezario pjūvis turi įtakos vaiko emocinei, psichinei raidai?

Šį kartą plepame apie vaikučius, gimusius po cezario operacijos. Ar jie skiriasi nuo bendraamžių, į pasaulį atėjusių po natūralaus gimdymo?

Dažniausi mitai apie „cezarinukus“:

- jie neturi atsargumo jausmo;
- nemoka pakovoti už save, nepasitiki savimi, nes gimė labai lengvai;
- yra jautresni.

Aušra, 9 m. Ugnės ir 10 mėn. Saulės bei Jorio mama
Pirmagimę pagimdžiau pati, o dvynukai gimė po planuotos cezario operacijos. Abu kartus nebuvo jokių komplikacijų. Kalbant apie psichologinę būseną, prieš operaciją jaučiausi ramesnė, nebuvo jokio varginančio laukimo: „Na, kada gi pagaliau?“ Tačiau operacijos minusų matau nemažai: praėjo daugiau laiko, kol atsigavau, liko randas. Čia kalbu apie moters fizinius pojūčius, o psichika kiekvienos skirtinga, man, pvz., „cezaris“ nebuvo pralaimėjimas, o tiesiog tikrovė, kai kitos galimybės nėra. Supratau, kad ši operacija atliekama daugiau nei pusei moterų, kurios susilaukia dvynukų, trynukų. Jei būtų buvusi galimybė rinktis, būčiau pasirinkusi natūralų gimdymą.
Skirtumų tarp natūraliai ir po operacijos gimusių vaikų nepastebėjau – visi mano vaikučiai sveiki, vystosi irgi panašiai. Sklandančiais mitais stengiuosi nesidomėti, jokios neigiamos informacijos nei iš anksto, nei po operacijos neieškojau ir visai nematau prasmės ieškoti.

Henrika ir 2 m. 10 mėn. Izabelė

Per nėštumą apie cezario operaciją negalvojau, ruošiausi gimdyti natūraliai. Tik su draugėmis kartais pakalbėdavome, kad su baime laukiame gimdymo ir kad „cezaris“ galbūt lengvesnė ir ne tokia skausminga procedūra. Dabar nuomonę esu pakeitusi, nes per operaciją mane labai pykino, o pooperacinis periodas buvo skausmingas, kaip ir po bet kurios rimtos operacijos. Atėjus 40-ai nėštumo savaitei, dukrytė visai nesiruošė į šį pasaulį, 41-ą savaitę pradėjome kas antrą dieną važinėti pas gydytoją. Buvo 42 nėštumo savaitės, kai atvažiavus apžiūros gydytojas pasakė, kad gimdymo veiklos jokios, kaklelis kietas ir uždaras, bet daugiau nebelauks ir operuos, kai tik atsiras laisva operacinė. Taip po trijų valandų ir gimė Izabelė.
Tiesą sakant, niekada net nebuvau susimąsčiusi, kad „cezarinukai“ ir natūraliai gimę vaikučiai galėtų kuo nors skirtis. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais Izabelė buvo labai nerami, mažai miegodavo ir beveik nenulipdavo nuo rankų. Manau, kad tai galėjo lemti sunkus nėštumo laikotarpis (toksikozė, gresiantis persileidimas, įtemptas protinis darbas), o ne jos gimimo būdas. Manau, kad kai Dievas nusprendžia šeimai padovanoti kūdikį, iškart nusprendžia, ir koks tai bus žmogus, t. y. jo charakteris, temperamentas.
Kol kas Izabelė labai atsargi. Ji labai savarankiška, nori viską daryti pati ir tai jai neblogai pavyksta. Na, o kaip gimimo būdas gali įtakoti vaiko jautrumą? Turiu tvirtą nuomonę, kad nereikia skatinti savanoriškų cezario operacijų, mat gimdymas visoje gamtoje yra natūralus procesas.

Giedrė, 1 m. 7 mėn. Arno mama, laukiasi antro

Arną pagimdžiau pati. Bet manau, kad planuok neplanavęs, tik gydytojas nuspręs, ar reikia cezario pjūvio, ar moteris pagimdys pati. Manau, jį reikėtų daryti tik tuo atveju, jei nėra kitos išeities, o ne tam, kad neskaudėtų ar tai tiesiog madinga... Jei lygintume abu gimdymo būdus, manau, minusų daugiau, jei operuoja: nelengva judėti, negalima sunkiau kilnoti. Be to, lieka randų, o raumenys sunkiau grįžta į pradinę padėtį. Vienu žodžiu, mamos sveikata prastesnė, negu natūraliai pagimdžiusios. Vaikučio raidai, sveikatai ir visam jo vystymuisi įtakos turi tėvai, jų priežiūra, auklėjimas, bendravimas, o ne gimdymo būdas. O temperamentas yra paveldimas.

Šiuo metu jau 7 mėn. laukiuosi antro vaikelio. Kol kas viskas einasi kaip sviestu patepta, tikiuosi, ir gimdymas bus natūralus, be komplikacijų. Kad ir kaip pakryptų gimdymo eiga (nuo natūralaus iki cezario), mano didžiausias noras, kad mažylis gimtų sveikas. Manau, tai labiausiai turėtų rūpėti būsimoms mamoms.

Rasa ir 4 mėn. Viltė

Dukrelę pernešiojau 11 dienų. Gimdos kaklelis buvo atsivėręs tik 1 cm, tad mane paguldė į palatą ir nutarė skatinti gimdymo veiklą. Kaklelis „nepasidavė“ vaistams, nutarė prakirpti vaisiaus vandenis. Betveriant sąrėmius, pradėjo prastėti būklė: apatinis spaudimas pradėjo lygintis su viršutiniu, ėmiau mėlti, purtė šaltis. Lašelinėmis jį sureguliavo. Atsivėrus kakleliui 4 cm sulaukiau epidurinės nejautros. Netrukus ėmė silpnėti vaikučio toniukai, prasidėjo „aliarmas“, ėmė ruošti operacinę. Buvau nusiteikusi gimdyti natūraliai, nenorėjau cezario, apie jį net negalvojau, nes nėštumas buvo lengvas, sportavau iki paskutinių dienų. Prasidėjo operacija, viską stebėjau virš galvos kabančioje veidrodinėje lempoje. Jutau, kaip ištraukė dukrytę, girdėjau pirmą jos pasisveikinimą su pasauliu. Po gimdymo labai kraujavau, toliau nieko nepamenu, nes mane užmigdė. Kitą dieną iš pat ryto kojos buvo kaip kaladės, liepė stotis ir vaikščioti, kad nekrešėtų kraujas. Skausmas buvo beprotiškas.

Gimusi Viltė gavo 9 balų įvertinimą, o namo išleido po 2 su puse paros, nes viskas buvo gerai. Vis dėlto pirmus mėnesius dėl cezario būdu gimusios dukrytės jaučiau perdėtą medikų dėmesį. Suėjus mėnesiui gavome siuntimą pas ortopedą dėl klubų. Nuotraukos parodė, kad viskas gerai. Suėjus trims mėnesiams ėmė įtarti vandenligę, nes per didelė galva. Išsityrėme galvytę pas neurologus – nieko nerado. Vienu didžiausiu „cezario“ minusu įvardyčiau tai, kad lėčiau atsiranda pieno. Dėl to moteris patiria įtampą ir praradusi viltį gali griebtis mišinukų. Aš pieno pirmomis dienomis neturėjau, bėgo priešpienis, bet vis dėlto tikėjau, kad jo atsiras. Namie pirmą savaitę primaitindavau mišinuku iš švirkštuko. Pienas atsirado tik 6 dieną!

Nematau jokių operacijos privalumų. Dabar man yra pasakyta: „Jei bus antras vaikutis, vėl operacija. Patikėkite, ši mintis tikrai nedžiugina.“

Specialisto komentarai

Psichologė psichoterapeutė Lina Kalinauskienė

Nesu aptikusi mokslinių duomenų, rodančių, kad gimę cezario būdu vaikai psichika skirtųsi nuo natūraliai gimusiųjų. Cezario būdu gimę vaikai gali turėti padidintą riziką kokių nors pažintinių gebėjimų (dėmesio, mąstymo, atminties) sutrikimų tada, jeigu jų sveikatai buvo iškilęs pavojus (nes buvo pasirinkta gimdyti ne natūraliai). Pavyzdžiui, vaiko pridusimas, kitaip sakant, hipoksija, gali atsiliepti jo gebėjimui sukaupti ir išlaikyti dėmesį.

Vaiko gimimo būdas pats savaime negali lemti mokėjimo pakovoti už save. Ši savybė pradeda formuotis ne anksčiau, kaip tada, kai vaikas ima suvokti save, tai yra dvejų-trejų metų. Pakankamai gerai susiformuoja paauglystėje, tačiau kinta visą gyvenimą. Atsargumo jausmas yra įgimta ir genais perduodama asmens savybė. Aplinka jai gali turėti nedidelį poveikį. Cezario operacija čia niekuo dėta.

Prieraišiosios tėvystės centro lektorė, tarptautinės žindymo organizacijos „La Leche League“ vadovė Rima Kurtinaitienė

Cezario pjūvis yra didelis išbandymas mamai ir kūdikiui. Dažnai yra svarstoma, ar toks gimdymo būdas gali turėti įtakos vaiko emocinei, psichinei raidai ir mamos elgesiui, tačiau šios srities tyrimų nėra atlikta daug. Vienas, per kurį dalyvavo nedaug mamų, parodė, kad moterų, gimdžiusių vaikučius su cezario pjūvio operacija, smegenų žievėje esantys centrai, atsakingi už empatiją, emocijas, taip pat ir vidinės smegenų struktūros, atsakingos už motyvaciją, įprastas mintis ir veiksmus, ne taip jautriai reagavo į kūdikio verksmo garsus, nei moterų, kurios gimdė natūraliai. Yra žinoma, kad natūraliai gimdant išsiskiria įvairūs hormonai, kurie po vieną ir visi kartu skatina mamą „įsimylėti“ savo kūdikį. Šie hormonai taip pat veikia ir smegenų sritis, atsakingas už sprendimų priėmimus ir prioritetus. Kai atliekama planinė cezario pjūvio operacija, moteris netenka galimybės patirti tokio šių hormonų poveikio, kaip natūraliai gimdžiusi. Taip pat spėjama, kad tai gali turėti įtakos ir pogimdinės depresijos atsiradimui. Kitas cezario pjūvio operacijos poveikis yra kūdikio ir mamos atskyrimas pirmomis gyvenimo dienomis. Tyrimai rodo, kad po cezario pjūvio operacijos gali vėliau prasidėti pieno gamyba, moterys pirmomis savaitėmis gali patirti daugiau žindymo nesklandumų. Taip pat pastebėta, kad žindančios mamos yra jautresnės savo vaikų poreikiams ir labiau skatina jų saugų prieraišumą. Tačiau kartais cezario pjūvio operacija yra neišvengiama ir gelbsti mamos ir (ar) vaikučio gyvybę. Tuomet verta atminti, kad sunkumus galima įveikti pasitelkus pagalbą, o santykius su vaikučiu kuriame ne vien biologiniu pagrindu, bet ir sąmoningai apsispręsdamos juos mylėti ir jais rūpintis.

Ar cezario pjūvis turi įtakos vaiko emocinei, psichinei raidai? (25)