Vyrai sako, kad gražiausia – ką tik iš pirties išėjusi moteris (1)

Turbūt nerasime nė vieno, kuris būtų atsispyręs pagundai užsukti į jaukią pirtelę. Tik ar mokame joje tinkamai elgtis? Kaip elgtis, kad išėję iš pirties jaustumėmės ne tik sveikesni ir gražesni, bet ir laimingesni?

Kaimo pirtį prisimenu dar iš mažų dienų. Gyvenome atokiame vienkiemyje, senelio namuose. Šeštadieniais į jo prikūrentą pirtį susirinkdavo visi kaimynai. Pirmąjį karštį „paimdavo“ vyrai. Tai trukdavo ilgai – juk norėdavosi pasimėgauti ir maudynėmis kūdroje, pasivolioti sniege ar net panardyti eketėje. Tada ateidavo moterų eilė. Būtent čia, kaimiškoje dūminėje pirtyje, išvydau visas moteriškumo apraiškas ir galbūt gavau pirmuosius skiepus nuo senatvės baimės: visos– jaunos ir senos, bręstančios, žydinčios ir seniai peržydėjusios, stambios, didžiakrūtės ir liesos, suvytusios – būdavome kartu. Jokių nuogo kūno tabu ir gėdos, priešingai, nei auklėjama mūsų karta. Moterys muilindavo viena kitai nugaras, perdavo vantomis, kalbėdavosi apie vyrus ir vaikus, dalydavosi daržų sodinimo ir pyragų kepimo paslaptimis, juokaudavo ir guosdavosi, o jų kūnų ir prakaito kvapas maišydavosi su dūmų, lapinių šluotų, karštų akmenų aromatais, kol pamažu pakvipdavo muilu ir švara. Grįždavo visos atjaunėjusios, įraudusiais skruostais, kvepiančios; būtinai padėkodavo šeimininkui už šilumą. Tada sėsdavome vakarienės. Kai, prasidėjus sovietinės melioracijos manijai, senelio vienkiemį nuspręsta nugriauti, mano tėvas senutę pirtį išardė ir persivežė į savo kaimą. O kartu su ja – ir senąsias tradicijas. Pirtis tapo erdvesnė, angą lubose, pro kurią išeidavo dūmai, pakeitė kaminas, o juodas aprūkusias sienas ir gultus – švarios, šviesios drebulių lentos. Tėtis iki šiol nesupranta, kaip galima pirtyse švęsti gimtadienius, valgyti ir gerti. Ir iki šiol nepaliauja kviesti visų kaimynų išsimaudyti pirtelėje bent jau prieš didžiąsias šventes, tačiau jų ateina vis mažiau.

Kam pirtis, jei yra vonia?

Prisimenate gerą rusų filmą „Likimo ironija, arba Po pirties“? „Kokia pirtis?! – niekaip nesuprato būsimoji pagrindinio herojaus nuotaka. – Juk mes turime vonią!“ Nenuostabu, kad tokią nenuovokią vištelę jis iškeitė į kitą. Pirties tradicijos kinta. Pastaruosius dešimtmečius ji laikyta vien pasilinksmino, išgertuvių ir seksualinių orgijų vieta, tačiau šis kraštutinumas pamažu nyksta: šiandien čia ir vėl einama pailsėti, išsivalyti organizmo, pasigydyti, pasigražinti. Kai kurie pirtininkai bando grąžinti ir senesnę – neretai tik pasąmonėje glūdinčią – sakralinę ir magišką jos reikšmę. Kita vertus, neverta virkauti dėl nykstančių tradicijų. Šias kuriame ir patys. Tvirtinti, kad pirtis visada buvo tik švarinimosi vieta, o ją ištvirkino sovietiniai nomenklatūrininkai, būtų neteisinga. Kiekvienas yra girdėjęs apie senovės romėnų pirtis – jose žmonės ne tik prausdavosi, bet ir žaisdavo sportinius žaidimus, valgydavo, diskutuodavo, skaitydavo, kurdavo, lepindavosi masažais ir – ką čia slėpti – ištvirkaudavo. Nūdienos prostitučių žaidimai tikrai nublanktų prieš tų laikų patricijų pedofilines orgijas. Pirties mėgėjų polinkis lėbauti nesiliovė ir viduramžiais. Iš pradžių bažnyčia maudymąsi pirtyse palaikė kaip švaros ir sveikatos šaltinį, tačiau ilgainiui (XIII a.) uždraudė vyrams ir moterims praustis kartu, o ištvirkavimams nesiliovus, pirtys apkaltintos dėl įvairių epidemijų bei ligų, tarp jų – ir venerinių, plitimo, todėl prarado gerą vardą ir pamažu nunyko. Išliko tik nedidelės šeiminės atokiuose kaimuose. Veikiausiai dėl agrarinės prigimties Lietuva pateko tarp tų šalių, kuriose pirties tradicijos per šimtmečius keitėsi mažiausiai (kaip ir kitose Baltijos šalyse, Suomijoje bei Rusijoje).

Kūno ir sielos valymas

Gal todėl, kad krikščionybė į Lietuvą atkeliavo vėlai ir dauguma mūsų širdyje tebesame pagonys, pirtyje nesąmoningai siekiame ne tik nuplauti kūną, bet ir apvalyti sielą. Lietuviai ne veltui kurdavo ją ir ypatingomis progomis – Kūčių vakarą, per Jonines, prieš vestuves, čia žmonės burdavosi, dalydavosi paslaptimis, moterys neretai ir gimdydavo. Pirtis vertinta ir kaip svetingumo ženklas – į ją būdavo kviečiami ne tik kaimynai, bet ir pakeleiviai, vargetos. Manyta, kad tai sutvirtina ir apvalo visą bendruomenę. Mūsų patriarchas Jonas Basanavičius pirtį net yra prilyginęs mišioms. „Nėra didesnės aukos už mišias ir už pirtį, dėl ubagų iškūrentą“, – rašė jis.

„Mūsų protėviai pirtį suprato ne tik kaip vietą, į kurią einama nusiprausti purvo, bet ir kaip šventovę, kurioje perduodamos tradicijos, pajuntamos gamtos stichijos, – teigia pirtininkė Nijolė Nagurnaitė. – Juk čia susijungia visos pagrindinės stichijos: ugnis, vanduo, žemė ir oras. Mes jaučiame jas visomis juslėmis. Pirtyje žmogus apsivalo ir išeina pakylėtas, net pats nesuvokdamas, kodėl tai vyksta. Čia norisi palikti ne tik toksinus ir šlakus, bet ir rūpesčių naštą. Pirtyje saugu kaip mamos įsčiose. Čia mes visi lygūs, nes esame nuogi.“

Pirtyje turi reikšmę viskas: temperatūra, aplinka, kompanija, pirtininko profesionalumas, mėnulio fazės ir tai, iš kokių augalų surištos vantos. Pasak specialistės, veiksmingiausia pirtis yra per pilnatį: „Tada kūnas ir dvasia pasikrauna geriausiai, augalai atiduoda visą teigiamą energiją. Per delčią jis lengviau valosi, pasišalina toksinai. Pirmomis jaunaties dienomis daugiau dėmesio reikėtų skirti sielai: pamedituoti, pasvajoti... Mūsų prosenelės sakydavo, kad kūną nusiprausus per jauną mėnulį niežti. Todėl tuo metu svarbiau yra ne pasidaryti kuo daugiau įvairių procedūrų, o maloniai pailsėti, atkurti jėgas. Netgi vantas reikėtų rišti pagal fazę. Jauno mėnulio energija 5, 6 dieną kyla į lapus, todėl tuo metu ir per priešpilnį surištos vantos yra kvapnesnės, geriau laikosi.“ Nijolė yra iš tų pirtininkų, kurie bando grąžinti pirčių sakralumą, magišką galią, ji – energinio vanojimo specialistė. „Žmogus yra energija. Pirmiausiai reikia pravalyti jo energijos kanalus, išjudinti šią. Žinoma, jei žmogus pats to nori. Kai pilamas garas, labai svarbu, ką tuo metu galvoji, sakai. Neleiskime sau tą akimirką užteršti pirties blogomis mintimis, niūriomis emocijomis. Energijai išjudinti naudoju augalus, garsus, baltiškų energinių ženklų, išlikusių audimų raštuose, juostose, papuošaluose, drožiniuose, sistemą.“

Labai svarbūs yra augalai, jų įvairovė. Apie magiškas šių galias Nijolė galėtų papasakoti daug. Ir ne vien apie naudojamus vantoms rišti – savą reikšmę turi ir pirties apdailai, gultams gaminti skiriamas medis, ir malkos pirčiai kūrenti, ir arbata, ir eteriniai aliejai. „Mes turime eterinį kūną, kurį veikia augalų eteriai, – sako pirtininkė. – Labiausiai esame įpratę prie beržų, tačiau neverta pamiršti ir kitų naudingų augalų. Labai tinkamos yra drebulės, dažnai gultai gaminami būtent iš šios medienos. Drebulės apvalo, sugeria neigiamą energiją, naikina blogį, gali išgelbėti nuo prakeiksmo. Kiečius ir kadagius naudoju erdvei ir žmogaus aurai apvalyti. Kiečiai veikia mūsų pasąmonę, jų lapelių siūloma įdėti į pagalves, kad sapnai būtų spalvoti. Moterims labai tinka liepos, ypač su žiedais: jos turi antiseptinių, muilui būdingų savybių, veikia glamonėjamai, suteikia žvalumo, šalina įtampą, balina strazdanas, tinka randams po operacijų, nudegimų pamasažuoti. Be to, liepos vėsina, todėl rekomenduojamos tiems, kurie nemėgsta didelio karščio. Iš žydinčių alyvų, jazminų ir kitų augalų surištas vantas galima dėti po galva – tai veikia psichoemocinę būseną. Moterims labai gerai obelys – suteikia grožio ir žavesio, žadina jausmingumą. Obelų žiedų vantų kvapas padės atsikratyti depresijos. Beje, obelų energiją geriausiai perima jaunos dailiosios lyties atstovės. O brandesnio amžiaus moterims labiau tinka šermukšnių vantos, nes geba pažadinti snaudžiantį seksualumą. Šermukšnis – vienas magiškiausių baltų medžių, jis gali apsaugoti nuo blogio ir piktų dvasių. Šermukšnių malkomis iškūrentoje pirtyje atleidžiamos net nuodėmės. Alksnių malkomis iškūrentos pirtys ir vantos labai gerai veikia šeimos santykius.

Jonažolės – saulės augalai, šviesos šaltinis. Tinkamos meditacijai, vienatvės rūpesčiams išsklaidyti, saugo nuo depresijos, žalingos baimių įtakos. Pridėkite jų vantelę prie saulės rezginio ir palaikykite. Be to, jonažolės minkština odą, nuima niežulį, dezinfekuoja, jaunina, gerina regėjimą, gydo kalbos defektus.“

Nepamirškime pirtyje ir įvairių arbatų – jos ne tik padeda išsiskirti prakaitui, saugo nuo dehidratacijos, bet ir atlieka daugybę kitų funkcijų. Tarkim, rasakilų, anot Nijolės, atriša liežuvius, skatina ir padeda lengvai bendrauti, naikina įtampą. Pagrindiniai arbatų komponentai – mėtos, dilgėlės, beržai. Bandydami atsirinkti sau tinkamus augalus, pasikliaukite intuicija. Nėra vieno visiems geriausio augalo. Ir netgi tam pačiam žmogui vienu atveju tinka vienoks, o kitu – visai kitoks augalas. Tai pareina nuo mūsų sveikatos, psichinės būklės, nuotaikos.