Stresas. Priešas ar sargas? (1)

Sąvoką „stresas" jos išradėjas Hansas Selye pavadino „gyvenimo prieskoniu". Deja, šio pastaruoju metu beriam tiek daug, kad jau baigiam pamiršti pagrindinio patiekalo - gyvenimo - skonį.

Kai rytą pabundi jausdama skrandyje kažką panašaus į įstrigusį kumštį ir nesinori nieko daugiau, tik vėl lįsti į patalus ir visiems laikams ten pasislėpti, supranti: tai - stresas. Paskubom nuryji jį kartu su kava ir leki į darbą. Kad gautum dar vieną dozę.

Sako, stresas - neatsiejamas mūsų laikotarpio palydovas. Išvengti jo neįmanoma. Galima tik mėginti taikiai susigyventi. Tačiau prieš tai vertėtų išsiaiškinti, kas jis per paukštis. Juk neskubam įsileisti po savo stogu atsitiktinių sugyventinių neišsiaiškinę šių kilmės, potencialaus pavojaus ir galimos naudos.

Kur slepiasi priešai

Stresą sukeliantys dirgikliai vadinami stresoriais. Šių laimingo ir harmoningo gyvenimo priešų paprastai ieškome išorėje. Anot psichologų, 5 pagrindiniai stresoriai yra skyrybos, konfliktai darbe, padidėję darbų mastai, finansinės problemos, konfliktai šeimoje. Atsižvelgdami į dabartinę situaciją, eilės tvarką turbūt kiek pakeistume, tačiau esmė nepasikeis - išorinių atakų visada buvo ir bus, o dauguma jų nuo mūsų valios net nepriklauso: prieš taifūną nepapūsi. Tačiau taip pat neverta leistis jo blaškomam į visas puses. „Reikia pasiduoti gyvenimui ir reaguoti į jo siunčiamus iššūkius. Yra daugybė objektyvių priežasčių, kurių negalime pakeisti, tačiau galime pasirinkti reagavimo būdą, - teigia įmonės „Streso redukcija" psichoterapeutė Aušra Griškonytė. - Stresą provokuoja ne tik išorinės, bet ir vidinės priežastys. Tiksliau - išorinės priežastys patikrina, kiek esame stiprūs vidumi."

Kas apskritai yra tas stresas? Anot enciklopedijos, tai harmonijos tarp mums keliamų reikalavimų ir mūsų galimybių tuos reikalavimus patenkinti trūkumas. Kuo svarbesnis atrodo rezultatas ir kuo labiau nepasitikime savimi, tuo didesnį stresą patiriame. Kaip sumažinti įtampą tarp šių dviejų taškų? Didinti pasitikėjimą savo galimybėmis labai padeda ankstesnės patirties prisiminimas - jei kada nors jau turėjote panašių situacijų ir iš jų sėkmingai išsikapstėte, tikėtina, kad pavyks ir šįkart. Kitas kelias - nesureikšminti rezultato. Paradoksalu, bet kartais lengviau pasiekiame jį ignoruodami, nei daužydami galvą į sieną. Nustatyta, kad stresą patiriančių žmonių smegenys veikia blogiau, jie dažniau klysta, o jei stresorių intensyvumas darbo metu didelis, informacijos apdorojimo greitis sumažėja net 30-50 procentų. Jei jaučiate, kad kokia nors užduotis jau ne pirmą naktį neleidžia užmigti, imkit ir paklauskit savęs: „O kas blogiausia gali nutikti, jei jos neatliksiu tobulai?" Paaiškės, kad nieko tragiška. Galima užbėgti įvykiams už akių - ar po kokių metų tai vis dar atrodys taip pat svarbu? Tik neperlenkite lazdos - nusispjauti į viską yra tokia pat kvaila taktika, kaip ir nervintis dėl kiekvienos smulkmenos. „Stresas visada susijęs su lūkesčiais, - teigia psichologė A. Griškonytė. - Esama žmonių su kraštutiniais (psichologų dar vadinamais katastrofiniais) lūkesčiais. Kiekviena problemėlė jiems tampa pasauline katastrofa. Kitas kraštutinumas - vadinamieji anastrofiniai lūkesčiai, kai jūra iki kelių. Net tada, kai derėtų susikaupti ir mobilizuoti savo jėgas, jie toliau lengvabūdiškai slysta žemyn. Ir tie, ir tie apimti streso." Išeitis? „Kiekvieną nerimą keliančią situaciją priimkite kaip iššūkį", - siūlo psichologė. Gyvenimas nuolat kviečia mus žaisti. Kartais jo padalytos kortos yra visai prastos. Mūsų tikslas - net ir su jomis sužaisti maksimaliai gerai. Nepavyko? Ką gi - laukia kita partija. Beje, jei jau prabilome apie žaidimus, pasvarstykime, kas žaidžiant teikia didžiausią malonumą. Pergalė? O gal vis dėlto pats procesas? „Gyvename rezultato siekimo laikotarpiu, - pastebi psichologė. - Mušame kitus ir save per pakaušį jo reikalaudami, bet nesuvokiame, kad laimė nėra stovėjimas kalno viršūnėje, tai - kopimas į tą kalną. Dar mokykloje įprantame džiaugtis pažymiais, o ne tuo, kaip smagu ką nors sužinoti, atrasti. Išmokę mėgautis procesu, nesvarbu - dirbdami, augindami vaikus ar bendraudami, streso patirtume kur kas mažiau."

Nei per daug, nei per mažai

„Tau gerai, - pavydžiai tarė buvusi kolegė, kai išėjau iš darbo. - Gulinėji sau ant sofutės, o mes ariam už keturis. Net savaitgaliais negaliu pabėgti nuo streso." Bandžiau ginčytis, kad išgyvenu ne mažesnį stresą už ją, tačiau ta tik ranka numojo. Kokį stresą gali išgyventi nieko neveikiantis žmogus? O jei dar pinigų nestinga, tai apskritai nuodėmė skųstis. „Žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad stresas ištinka tik tada, kai ko nors yra labai daug - daug darbo, daug įtampos, daug spaudimo, - teigia A. Griškonytė. - Tačiau iš tikrųjų stresas yra ir tada, kai ko nors yra per mažai. Tas, kuris priverstas visą dieną nemėgstamame darbe maklinėti iš kampo į kampą, stresuoja netgi daugiau, nei tas, kuris užverstas mėgstamu darbu. Sunku, kai neturi konkrečių tikslų, užduočių, kai nežinai, kuo užpildyti savo gyvenimą. Amerikiečių psichologai pastebėjo, kad žmonės, gyvenantys pertekliuje, neretai žudosi, nes nebelieka motyvo, dėl ko gyventi. Tai vadinama rojaus sindromu."

Todėl klaidinga teigti, kad žmogus, darantis karjerą, išgyvena didesnį stresą nei jo pavaldinys, „atidirbantis" valandas. Vadovus veikia atsakomybės, sprendimų našta. Pavaldiniai jaučia įtampą dėl nuolatinės kontrolės, mažo atlyginimo, per didelio apkrovimo. Anot psichologės, svarbu ir tai, kaip daroma karjera. „Didesnį stresą išgyvena žmonės, kurie labiau priklausomi nuo visuomenės nuomonės, nes jie save vertina pagal statusą, pripažinimą ir pan. Tie, kurie tiesiog yra gabūs, energingi, turi idėją, šią realizuoja ir natūraliai tampa lyderiais, streso patiria kur kas mažiau nei tie, kurie siekia karjeros dėl pačios karjeros, neturėdami tam reikiamų duomenų."

Taigi jei nuolat patiriat stresą darbe, galbūt tai ženklas, kad sėdite ne savo kėdėje?

Žalingas ar naudingas?

Kad ir kaip ten būtų, stresas nėra kažkoks mirtinas priešas, su kuriuo privalome nuolat kovoti. Tai veikiau gamtos mums skirtas sargas, o ji visada žino, ką daro. Būtent stresas padeda mums mobilizuoti jėgas, kai ištinka pavojus. Tada išsiskiria daug hormono adrenalino, dėl to padažnėja širdies ritmas, kvėpavimas, susitraukia smulkiosios kraujagyslės, pakyla arterinis spaudimas, raumenys bei smegenys geriau aprūpinami krauju. Mūsų protėviams stresas padėdavo pasprukti nuo laukinių žvėrių, o mums padeda kovoti dėl savo vietos po saule - tik ne raumenimis, o smegenimis. Trumpai trunkantis stresas skatina veiklumą, išradingumą, kūrybiškumą, stimuliuoja imunitetą. Kas kita, kai užsitęsia pernelyg ilgai. „Kiekvienas organizmas turi tam tikrų rezervų, kompensuojančių streso daromą žalą, bet ilgainiui tie rezervai išsenka, tada einame ligos keliu, - teigia psichologė. - Deja, žmonės pirmųjų organizmo signalų dažniausiai neišgirsta. Dėmesį į savo kūną atkreipiame tik tada, kai jis ima klykte klykti." Pirmieji požymiai, rodantys, kad mūsų sargas virsta priešu, yra šie: raumenų įsitempimas, pasireiškiantis galvos, sprando, nugaros skausmais, virškinimo sutrikimai, nemiga, suprastėjusi dėmesio koncentracija, pykčio protrūkiai, irzlumas, agresyvumas, verksmingumas. Jei stresas tęsiasi pernelyg ilgai, šie laikini negalavimai gali peraugti į rimtas ligas. Tipiškos įtampos sukeltos ligos yra hipertonija, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, migrena, širdies (miokardo) infarktas, kai kurios imuninės alerginės ligos. Tyrimai rodo, kad žmonių, kuriuos ilgą laiką veikia intensyvus stresas, sergamumo ir mirtingumo nuo šių ligų rodikliai yra 1,8-2,2 karto didesni.

Pirmoji pagalba

Pirmiausia pamėginkime įvertinti - trukdo mums stresas ar padeda. „Visai nebūtina „nuiminėti" tos įtampos, kurią patiri prieš pat egzaminą ar pokalbį dėl darbo - drėkstantys delnai, kaistantys skruostai, padažnėjęs pulsas rodo, kad organizmas mobilizavosi atsakingam veiksmui, - įsitikinusi psichologė A. Griškonytė. - Paskutinę minutę jau vėlu ką nors daryti, ruoštis reikėjo iš vakaro. Žmogaus psichika yra inertiška, todėl paruošiamuosius darbus būtina baigti bent pusdienį prieš svarbų įvykį. Leiskite smegenims ramiai „suvirškinti" tai, kas į jas sukišta, o organizmui - pailsėti ir sustiprėti. Eikite pasivaikščioti, pasportuokite, susitikite su draugais."

Kai stresas ima šiepti dantis, jį galima pažaboti šiokiomis tokiomis priemonėmis. Kartais kontroliuoti situaciją padeda specialūs kvėpavimo ar fiziniai pratimai. Deja, autogeninės treniruotės gali išmokti tik 28 procentai suaugusiųjų. Ajurvedos šalininkai siūlo rinktis atitinkamą maistą. Tarkim, jei išgyvename emocinį stresą, turėtume valgyti daugiau saldaus, kartaus arba gaižaus maisto, jei intelektinį, - ką nors saldaus, rūgštaus arba sūraus, jei fizinį, - įvairių košių, varškės, kaulavaisių. Visais įtampos atvejais labai tinka šiltas pienas. A. Griškonytė tai vertina šiek tiek skeptiškai: „Stengdamiesi skrupulingai laikytis taisyklių stresui pažaboti, galime įklimpti į dar vieną stresą." Ji siūlo tiesiog įsiklausyti į save. „Vidinė kultūra - tai ne tik teatrų lankymas ir knygų skaitymas, - sako ji. - Tai ir sugebėjimas girdėti save. Paklauskime savęs, ko šiuo metu norime? Pajudėti? Pagulėti? Suvalgyti ko nors saldaus? Ir nebūtina kaskart raitytis įmantriomis jogos pozomis - toks pat efektyvus gali būti paprasčiausias pasivaikščiojimas."