Šiaurietiškas ėjimas sveikatos link (6)

Kai pirmąsyk pamačiau parke moterį, kuri spėriai žingsniavo taku ramstydamasi išsyk dviem lazdomis, užplūdo gailestis. „Reabilitacija po sunkios ligos", - pamaniau. Tąsyk neįtariau, kad netrukus ir pati taip žingsniuosiu. Būdama sveikut sveikutėlė.

Šis reiškinys dar tik įgauna pagreitį. Ko gero, nė viena nauja sporto šaka nėra sulaukusi tokios pašaipios pradinės reakcijos ir... tokio staigaus populiarėjimo. Jų daugėja - jaunų ir vyresnių, vyrų ir moterų, energingai ar pamažu žingsniuojančių miško takeliais su lazdomis rankose. Praeiviai nulydi juos žvilgsniais, vairuotojai pristabdo automobilius, kai kurie pasukioja pirštu prie smilkinio. Vieni mano, kad taip gali vaikščioti tik sunkūs ligoniai, kiti - kad tai slidininkai, besiruošiantys būsimam sezonui. Ir tik kai kurie žino, kad tai - visame pasaulyje sparčiai plintantis reiškinys „Nordic walking", lietuviškai - šiaurietiškas ėjimas. Kodėl „ėjimas", o ne „vaikščiojimas"? Anot šios sporto šakos entuziasto ir jai skirto inventoriaus platintojo Jono Koryznos, vaikščiojama šiaip sau, o einama - tik turint konkretų tikslą. Šio ėjimo kryptis aiški - sveikata.

Beje, tie, kurie laido replikas apie pamirštas slides, yra visai arti tiesos. Šiaurietiško ėjimo ištakų reikėtų ieškoti 8-ojo dešimtmečio Suomijoje. Ir taikomas jis buvo būtent slidininkų vasaros treniruotėse. Tik 1997-aisiais pradėtos gaminti specialios lazdos, ir specifinis treniruočių būdas tapo visuotinai taikoma fizinės būklės gerinimo mankšta.

Nauda sveikatai

Dar neseniai sveikatos link bėgome ristele - tikėjome, kad taip paspruksime nuo infarkto. Nespėjo lietuviai kaip reikiant įsibėgėti, o kitos šalys jau ėmė stabdyti bijodamos nuo vilko užlėkti ant meškos. Pradėta kalbėti apie tai, kad bėgiojimas tinka anaiptol ne visiems ir turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Didžiausias jų - bėgiojant labai kenčia stuburas ir sąnariai. Pastebėta, kad JAV, išpopuliarėjus šiam sveikatinimosi būdui, itin padaugėjo sąnarių keitimo operacijų. Ypač nepatartina bėgioti tiems, kurie turi antsvorio ir taip bando sulieknėti, nes jų sąnariai ir stuburas apkraunami dvigubai.

Ir ką? Lįsti atgal į tvankias treniruoklių sales? Tai anaiptol ne visiems atrodo patrauklu, ypač kai atšyla. Taip norisi pabūti gamtoje, įkvėpti gaivaus oro ir paversti sportavimą ne vien alinamu darbu, bet ir maloniu laisvalaikio leidimo būdu.

Vaikščiojimas gal ir galėtų būti nebloga bėgiojimo alternatyva, tačiau einant beveik visiškai nedirba viršutinė kūno dalis. Šiaurietiškas ėjimas šias problemas išsprendžia. Lazdos padeda maždaug 30 proc. krūvio perkelti viršutinei kūno daliai. Kartu lavėja ir šios dalies raumenys. Nustatyta, kad taisyklingo šiaurietiško ėjimo metu dirba net 90 proc. raumenų, ypač intensyviai - sprando ir kaklo srities. Žingsniuojant su lazdomis atsitiesia pečiai, stiprėja pilvo bei nugaros raumenys, sausgyslės ir raiščiai tampa elastingesni, tvirtėja kaulų struktūra...

JAV organizacijos „The Cooper institute" atlikto tyrimo duomenimis, šiaurietiškas ėjimas padeda sudeginti 47 proc. daugiau kalorijų ir sunaudoti daugiau deguonies nei paprastas ėjimas tokiu pat greičiu, todėl yra veiksmingas gydant kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimus, metant svorį, tinka vyresniems ir antsvorio turintiems žmonėms. Ne visai klaidingas buvo ir mano pirmasis įspūdis - pasirodo, šiaurietiškas ėjimas yra geriausia reabilitacija atvirame ore patyrusiems sportinių traumų.

Ypatingosios lazdos

Šiaurietiškas ėjimas be lazdų neįmanomas, tačiau tikrai ne kiekvienas, besiramsčiuojantis lazda, yra šiaurietiško ėjimo entuziastas. Šiam sveikatinimosi būdui netinka bet kokia lazdyno šaka ar slidžių lazda. Klysta ir tie, kurie mano, kad šiaurietiškas ėjimas tinkamas, tarkim, Norvegijoje, kur daug laipiojama uolomis, ir visai nedera tokioje lygumų šalyje kaip Lietuva. Kalnuose vaikščioti skirtų vadinamųjų tracking lazdų konstrukcija iš esmės skiriasi nuo šiaurietiško ėjimo lazdų.

Kuo gi jos ypatingos? Šių lazdų viršutinėje dalyje yra dirželiai, jie segami ant riešų. Atmetant ranką atgal, lazda pakimba ant dirželio, juo ir vėl pritraukiama, ir, net remiantis į žemę, dirželis yra svarbesnis nei rankena. Eidamas dideliu tempu paprasta lazda gali atitrankyti dilbį, o šiuo atveju tai negresia.

Be to, šiaurietiško ėjimo lazdos labai lengvos, nes yra tuščiavidurės. Jos gaminamos iš stiklo ir anglies pluošto. Kainą neretai lemia anglies pluošto kiekis: kuo jo daugiau, tuo lazda lengvesnė, tvirtesnė ir, deja, brangesnė. Tiesa, jei sportuojate vos porą kartų per savaitę, labai ryškaus skirtumo nepajusite.

Lazdos gale yra aštrus smaigalys - tai labai patogu, kai tenka vaikščioti per ledą, sniegą, leistis stačiu šlaitu ar šiaip vaikštinėti miško keliuku. („Ir padeda apsiginti nuo užpuolikų", - juokiasi instruktorė.) Einant asfaltu, ant jo užmaunamas guminis antgalis.

Lazdas galima rinktis reguliuojamo ilgio arba ne. Pirmąsias galima pritaikyti įvairaus ūgio žmonėms. Be to, anot instruktorės, turėdami tokias, galėsite rinktis kaskart skirtingą ėjimo stilių. Nereguliuojamos yra lengvesnės, patikimesnės, pigesnės ir geriau amortizuoja.

Pagrindinė detalė - kaina. Geros šiaurietiško ėjimo lazdos užsienyje kainuoja ir 500 litų. Tiesa, Lietuvoje šio sporto entuziastų verslininkų Jono Koryznos ir Janinos Bazevičienės dėka jau pradėtos gaminti kokybiškos ir kiekvienam prieinamos lietuviškos lazdos, šių kaina prasideda nuo 90 litų. Plius - vienerių metų garantija. Jie taip pat organizuoja įdomius žygius vaizdingiausiuose Lietuvos kampeliuose, tad tie, kurie varžosi tai daryti vieni ar tiesiog mėgsta bendraminčių kompaniją, visada gali prisijungti.

Pirmyn!

„Teorija, brolau, - sausa šaka... Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti", - kalbuosi su savimi mašinų stovėjimo aikštelėje prie „Pušyno kelio" sanatorijos Vilniuje. Čia susitarėme susitikti su šiaurietiško ėjimo instruktore Silvija. Manyje rungiasi smalsumas ir skepticizmas. Ar tikrai reikia instruktorės norint išmokti vaikščioti? Ar aš to neišmokau jau pirmaisiais gyvenimo metais? Esu įpratusi bėgioti, tad bijau, kad šis krūvis man pasirodys per mažas. Tačiau maudžiantys sąnariai ragina išbandyti ką nors nauja. Netrukus pasirodžiusi Silvija padeda išsirinkti tinkamo ilgio lazdas. Paprastai jos renkamos pagal žmogaus ūgį. Tačiau svarbu ir kūno proporcijos, rankų ir kojų ilgis, netgi ėjimo būdas. Užsisegame ir susireguliuojame riešų dirželius.

Pasirodo, eisime Verkių regioniniame parke esančiu Kryžiaus keliu. Iki pirmosios koplyčios lazdas velkame. Paskui bandome mosuoti jomis neliesdami žemės. Leidžiamės nuo šlaito. Kopiame į kitą. Pratinamės prie lazdų ir kartu klausomės Silvijos pasakojimo apie Vilniaus Kalvarijas - šis kelias pagal išdėstymą ir reljefą, pasirodo, yra vienas panašiausių į originalųjį, esantį Jeruzalėje. Nuėję maždaug pusę kelio, pradedame mokytis tikrosios technikos. Hmm... Ne viskas taip paprasta kelyje į sveikatingumą: painiojasi kojos, lazdos sminga ne ten, kur turėtų, ir ne visada pavyksta jas tokiu grakščiu mostu atmesti atgal kaip instruktorei. Greta einančią kolegę užplūsta neviltis. Tačiau aš staiga pagaunu ritmą, o kartu su juo - ir malonumą. Kojos tampa lengvos, ima judėti taip greitai, kad kartais atrodo - nespėju su jomis. Taikau sportiškesnio ėjimo techniką, kai kūnas palinkęs į priekį, o lazda smeigiama maždaug per žingsnio vidurį. Mano kaimynė eina lėčiau, tiesia nugara. Toks ėjimas yra lengvesnis ir mažiau apkrauna stuburą. Pusantros valandos ir trys kilometrai pralekia nepastebimai. Pamažu liaujiesi galvoti apie tai, kur statyti koją ar smeigti lazdą, judesiai tampa vis labiau mechaniški, tačiau klaidų visgi netrūksta. Kai, įveikusi atstumą, pasiskundžiu maudimu ties alkūnėmis, Silvija paaiškina, kad pernelyg stipriai lenkiau rankas - jos turėtų būti tiesesnės. Akivaizdu, kad vienos pamokėlės mažoka. Instruktorė sako, kad norint išmokti kaip reikiant, reikėtų ateiti bent į dvi tris. (Pirmasis užsiėmimas pradedantiesiems kainuoja 35 litus. Kiti - po 20 litų.) Ji pavaišina mus mėtų arbata ir papasakoja apie vieną klubo narį, kuris į klausimą, ar jam ne gėda vaikščioti su tomis lazdomis, atšauna: „O Jums ne gėda stovėti vaistinės eilėje?" Man irgi gėda. Ne dėl lazdų. Ir net ne dėl vaistinės. O dėl to, kad, gyvendama Vilniuje, nė neįtariau, kokių įspūdingų vietų čia esama.

Išvažiavusi užčiuopiu kišenėje guminius lazdų antgalius - nusiėmėme juos kelio pradžioje. Panašu, kad teks grįžti.

P. S. Daugiau informacijos apie šiaurietišką ėjimą galite rasti www.siaurietiskasejimas.lt