Pastaruoju metu vis sergate ir sergate? Gali būti, kad jums reikia ne stiprinti imnuitetą, o mesti darbą arba keisti prioritetus.
„Nuo tada, kai pradėjau dirbti naujame darbe, sergu kone kiekvieną mėnesį, – pasakoja vadovaujamas pareigas užimanti 40-metė. – Iš pradžių siejau tai su naujo darbo stresu ir pervargimu, bet pusė metų atrodo pakankamas laikas adaptuotis. O ir pavargstu netgi mažiau nei ankstesniame darbe. Supratau, kad kažkas čia yra ne taip.“
Pokalbis su psichologe moteriai netikėtai atskleidė kitas galimas ligos priežastis, ir tos priežastys ją kiek šokiravo. „Anot psichologės, aš sergu todėl, kad noriu išvengti sprendimų. Tikrai – viena iš mano naujųjų pareigų yra darbuotojų atranka. Man nuolat tenka rinktis iš kelių kandidatūrų, kitas atmetant. Bet sunkiausia, kai reikia vertinti, ar žmogus atlaikė bandomąjį laikotarpį. Stengiuosi būti sąžininga, tačiau mintis, kad mano sprendimas iš kai kurių žmonių atima viltį ir galbūt griauna jų gyvenimą, mane slegia. Psichologė pasiūlė man užsirašinėti, kaip mano ligos susijusios su tuo, kas vyksta darbe. Pastebėjau, kad kaskart, kai reikia atleisti man patinkantį darbutoją, man kažkas nutinka – tai prikimba koks virusas, tai susižeidžiu. Tikrai nesimuliuoju ligos, tai vyksta iš tiesų, termometras juk negali meluoti.“
Supratusi tai, moteris paprašė, kad galutinio sprendimo teisę dėl darbuotojų atleidimo perimtų jos pavaduotojas. Šis apsidžiaugė sulaukęs tokio pasitikėjimo, o moteris liovėsi taip dažnai sirgti.
Psichosomatika – kūno ir sielos vienovė
Tai, kad mūsų fizinė būsena stipriai susijusi su emocine, jau niekam abejonių nekelia. Nuo tada, kai Hansas Seljė atrado stresą, turim ką kaltinti kone dėl visų savo bėdų ir negalavimų. Jokia mistika čia nekvepia. Iš tiesų streso daroma žala nesunkiai pagrindžiama hormoniniais svyravimais, raumenų įtampa ir kitais fiziškai išmatuojamais dalykais. Streso hormonų kortizolio ar adrenalino perteklius kraujyje silpnina imunines ląsteles, tad šios nepajėgia kovoti su virusais bei bakterijomos ir organizmas suserga.
Holistiškai žmogų vertinančios medicinos sistemos tokių tiesmukų sąsajų nedaro, tačiau tam tikrų psichinių būsenų įtaka organams neabejoja. Netgi konkrečiai nurodoma, kokia emocija kokį organą labiausiai pažeidžia. Manoma, kad pyktis sukelia širdies problemas, pavydas susijęs su tulžimi, rūpesčiai graužia skrandį ir atveria ten opas, liūdesys sukelia džiovą ir kitas plaučių ligas ir t.t. Visa tai yra vadinama psichosomatinėmis ligų priežastimis. Graikiškas žodis „psyche“ reiškia dvasią, o „soma“ – kūną. Šis teorija akcentuoja psichikos ir kūno vienovę.
Kartais tokios psichologinės ligos priežastys laikomas manipuliavimu, tačiau tai nėra visai teisinga. Viena mergaitė, kuriai ne itin sekėsi groti, kaskart atėjus laikui eiti į muzikos mokyklą, imdavo vemti, jai pakildavo temperatūra. Bet vos tik mama leisdavo likti namie, viskas liaudavosi. Suvaidinti tokius dalykus tikrai sunku. Fizinio pykinimo jausmą, kai tenka imtis nemalonių pareigų ar eiti į nekenčiamą darbą, yra pajutęs turbūt kiekvienas žmogus. Ne veltui žodžiai „pykti“ ir „pykinti“ yra bendrašakniai.
Pabėgti nuo sprendimo
Kai kurie mokslininkai ligą vertina grynai iš psichologinių pozicijų, vadovaudamiesi Erico Berne transakcine analize. Anot jo, kartais sirgdami mes žaidžiame tam tikrus žaidimus, prisiimdami vieną iš trijų vaidmenų – Tėvo, Vaiko arba Suaugusiojo. Pastarasis vaidmuo rodo sveiką mūsų santykį su aplinka ir kitais, bet reikalauja prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. O tai mums ne visada patinka. Ne visada turime jėgų ar noro pripažinti kylančias problemas ir su jomis kovoti. Kartais mums norisi tiesiog pabėgti. Tuomet mumyse prabunda vidinis Vaikas, leidžiantis nusimesti atsakomybę. Kaip ir nutiko aukščiau papasakotoje istorijoje.
Kartais būtinybė apsispręsti ir daryti ką nors, ko nesinorėtų, mus taip įstumia į kampą, kad nežinome, kur dingti. Ar imti paskolą? Ar keisti darbą? Kurį iš dviejų mylimųjų pasirinkti? O tuomet netikėtai susergam, susižeidžiam arba nutinka dar kas nors svarbaus, dėl ko ramia sąžine galim atidėti savo sprendimą arba permesti jį kitiems.
Anot psichologės J.Rubliovos, toks savisaugos mechanizmas būdingas ne tik žmogui – visi gyvūnai susidūrę su neįveikiama jėga, elgiasi dvejopai: arba bando pasprukti, arba apsimeta bejėgiais. Pažiūrėkite, kaip elgiasi mažas šuniukas, kai prie jo pribėga didelis šuo? Jis atsigula ant nugaros, prispaudžia ausytes ir ima vizginti uodegą, tarsi sakytų: „Nelieskite manęs, juk esu toks silpnas, bejėgis padarėlis“. Panašiai jaučiamės susirgę ir mes – kas drįstų reikalauti pabaigti pradėtą darbą, kai jūs sergate? Per tą laiką kažkas sprendimą priima už jus, ir jūs vėl ramiai galite grįžti prie savo pareigų. Iki kito karto.
Noriu pabūti vaiku
Itin atsakingus ir pareigingus žmones liga paguldo į patalą, kad leistų jiems pailsėti ir iš naujo peržvelgti savo vertybes. Kur skubu? Ko lekiu? Ar tikrai tai, ką darau, yra taip be galo svarbu?
Esama žmonių, kurie linkę krautis ant savo pečių pernelyg daug atsakomybės. Kartais net tuomet, kai tai nėra būtina. Atrodo, kad visas pasaulis laikosi tik ant tavęs: ir darbe, ir namuose, ir bendruomenėj, kurioj gyveni. „Kas būtų, jei manęs neliktų?“ – su siaubu pagalvoji. O tuomet ateina liga, paguldo į patalą ir tu staiga su palengvėjimu (o gal ir nedideliu nusivylimu) supranti – ogi nieko! Pasaulis nenustojo suktis, vaikais pasirūpino vyras, neatidėliotinais darbais – kolegos, o kaimynai išsprendė savo problemas ir be tavo įsikišimo.
