Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis (2)

Nors homeopatijos šalininkų pasaulyje vis daugėja, šis gydymo metodas, mūsų racionaliu protu, skamba kiek mistiškai. Kaip gali gydyti vaistas, kuriame nėra nė trupučio veikliųjų medžiagų, o tik prisiminimai apie jas?

Pirmąsyk homeopatija rimčiau susidomėjau, kai mano pažįstama, 20 metų pradirbusi mokykloje, prarado balsą. Racionali ir pragmatiška, jokiomis antgamtinėmis, ekstrasensorinėmis galiomis netikinti moteris ir šįsyk pasitikėjo tradicine medicina: lankėsi pas įvairius LOR specialistus, tačiau balsas – svarbiausia jos darbo priemonė – trumpam atsirasdavo ir vėl pradingdavo. Kai gydytojai ėmė kalbėti apie operaciją, racionalioji mokytoja nepatikliai pravėrė draugės rekomenduoto homeopato duris. Šis išklausinėjo ją apie gyvenimą (teiravosi net to, kas atrodė visai nesusiję su balsu) ir davė kažkokių žirnelių. „Iki tol laikiau homeopatiją pseudomedicina, bet ji tikrai mane išgelbėjo!“ – jau po poros savaičių atgautu balsu džiaugėsi moteris. Dabar ji – uoli šios medicinos šalininke.

Kita mano pažįstama taip pat labai nenorėjo operuotis. Genama inkstų skausmų, irgi nužygiavo pas homeopatą. Tas tradiciškai išrašė žirnelių, liepė juos čiulpti kelis kartus per dieną ir dar pakoregavo mitybą. Moteris žirnelius sąžiningai čiulpė, valgė tik tai, ką specialistas leido, bet skausmai nėmaž nesilpnėjo. O vieną naktį ją, surakintą priepuolio, išvežė greitoji. Operacijos išvengti nepavyko – chirurgai iškrapštė iš inkstų tikrai stambų akmenį, kurio žirneliai ištirpdyti nepajėgė. Nuo tada ši moteris pasitiki tik tradicine medicina, o išgirdusi kalbas apie alternatyvius gydymo metodus, ima mosuoti rankomis, tarsi vaikytų piktąsias dvasias.

Pirmasis mano pačios išmėgintas homeopatinis preparatas – „Oscillococcinum“: vartojau jį profilaktiškai nuo gripo. Sutikusi kaimynystėje gyvenantį gydytoją puoliau girtis, kad geriu vaistus, padarytus iš laukinių ančių kepenų ir širdžių. Kaimynas mąsliai suraukė kaktą ir tarė: „Taip, taip. Laukinės, aišku, turėtų padėti. Va, jei būtų naminės, tada tikrai nieko gero...“ Ironiškas tradicinės medicinos atstovų požiūris visai suprantamas. Tik štai mano draugė, šiuo preparatu kasmet gydanti savo šeimą, sako nerandanti nieko veiksmingesnio. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai. Vienas jų – Ferley (pavadintas vadovavusio mokslininko vardu) – parodė, kad 70 proc. žmonių, laiku pradėjusių vartoti šį preparatą, pasveiko per 48 valandas, o 85 proc. jį vartojusiųjų pareiškė esą patenkinti arba labai patenkinti poveikiu. Galų gale, jei būtų visiškai neveiksmingas, ko gero, jau seniausiai būtų iškritęs iš rinkos.

Kuo mažiau, tuo geriau

Homeopatija – gana nauja medicinos šaka, sistemine ji tapo vos prieš pusantro šimto metų. Daugelis homeopatiją painioja su liaudies medicina ir fitoterapija, tačiau iš tikrųjų tai visiškai skirtingi dalykai. Taip, homeopatiniams preparatams gaminti tikrai gali būti naudojami įvairūs augalai, tačiau galų gale šių nebūna likę nė kvapo tikrąja to žodžio prasme, mat pirminės medžiagos keliolika kartų skiedžiamos distiliuotu vandeniu ar alkoholiu. Pvz., medžiaga skiedžiama santykiu 1:100, paskui imama tirpalo dalis ir vėl skiedžiama santykiu 1:100. Kiekvienąkart praskiestas tirpalas tam tikru būdu suplakamas. Homeopatai tai vadina potencijavimu ir tikina, kad kuo mažiau preparate lieka veikliosios medžiagos, tuo geriau jis veikia. Skiedimo laipsnis žymimas romėniškais skaitmenimis: D arba X reiškia, kad preparatas skiestas santykiu 1:10, C – kad 1:100, 3C – kad 1:100³. Kalbama, kad visai partijai „Oscillococcinum“ pagaminti per metus užtenka... vienos anties. Mat šio preparato skiedimo laipsnis yra 200 C. Taigi vienoje tabletėje yra tik 0,0...1 g (tarp 0 ir 1 čia yra 400 nulių) veikliosios medžiagos. Kitaip tariant, jos faktiškai nėra.

Kaip gali veikti tai, ko nėra? Homeopatai patys ieško atsakymo į šį klausimą. Šios gana naujos medicinos šakos atstovai teigia, kad vanduo išsaugo atmintį apie veikliąją medžiagą. Tiesa, labai svarbu kiekvienąkart prieš skiedžiant jį supurtyti, priešingu atveju, poveikio nebus. Vandens atminties idėją 1988 m. iškėlė prancūzų imunologas Jacques'as Benveniste'as, norėdamas paaiškinti homeopatinių vaistų terapinį poveikį.

Kokia nauda mūsų organizmui iš tų prisiminimų, kai jį puola aiškiai matomi ir apčiuopiami virusai ar bakterijos? Štai ir priėjome prie pagrindinio homeopatijos principo. Nesvarbu, ar kalbėtume apie natūralią liaudies mediciną, ar apie tradicinę cheminę, visų tikslas – tas pats: užmušti ligos sukėlėją arba bent jau susilpninti nemalonius simptomus. Vieni bakterijas žudo antibiotikais, kiti – česnakais, bet niekam nešauna mintis su bakterijomis kovoti tomis pačiomis bakterijomis. Niekam, išskyrus homeopatus.

Panašus panašiu gydomas

Kažin, ar daugelis žino, kad šmaikštaus posakio: „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“ (jį šiais laikais dažniausiai vartoja besigydantieji pagirias), šaknys labai gilios – siekia net antikos laikus. Garsusis medicinos tėvas Hipokratas sakė: „Similia similibus curantur“ (išvertus iš lotynų k. „Panašus panašiu gydomas“). Po daugiau nei poros tūkstančių metų vokiečių gydytojas Samuelis Hahnemannas sugalvojo, kaip šį metodą pritaikyti praktiškai.

Už homeopatijos atsiradimą, ko gero, labiausiai turėtume būti dėkingi XIX a. pradžioje Europoje susiklosčiusiai beviltiškai medicinos situacijai. Vienas svarbiausių gydymo metodų tada buvo kraujo nuleidimas, o vaistai gaminti iš tokių nuodingų medžiagų, kad net pats S. Hahnemannas prisipažino, jog daugiau pacientų nužudo, nei išgydo. Nuolatiniai karai, prastos sanitarinės sąlygos, žemas medicinos lygis lėmė epidemijų – choleros, maliarijos, vidurių šiltinės – plitimą. Žmonės krito kaip musės, tad jiems išgelbėti skubiai reikėjo ko nors nesudėtinga.

Atlikdamas bandymus su chininu (šis naudotas maliarijai gydyti), S. Hahnemannas pastebėjo, kad ši medžiaga sukelia simptomus, panašius į maliarijos. Kadangi didelės chinino dozės yra pavojingos, gydytojas pradėjo jį skiesti. Ir pastebėjo, kad kuo dozės mažesnės, tuo teigiamas poveikis didesnis. Šis gydymo metodas pradėtas taikyti karo stovyklose, ir rezultatai buvo akivaizdžiai teigiami. Homeopatija vos per kelis dešimtmečius išplito ne tik po visą Europą, bet ir JAV, Aziją. Tiesa, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios medicinos laimėjimai privertė homeopatiją kiek pasitraukti, tačiau XX a. antrojoje pusėje ji atgimė kartu su sveiko gyvenimo būdo, ekologijos, natūralizmo ir domėjimosi netradiciniais gydymo metodais banga.

Svarbiausias homeopatijos (lot. homios – panašus, pathos – liga) tikslas – sukelti simptomus, panašius į tuos, kurie būdingi ligai, nuo kurios gydome. Pvz., jei tam tikra medžiaga sveikam žmogui sukelia pykinimą, šia medžiaga (labai atskiesta) galima gydyti tuos, kurie kenčia nuo pykinimo. Veikimo principas šiek tiek primena skiepų – kai silpnas užkratas priverčia organizmą gaminti antikūnus ir taip apsaugo žmogų nuo rimtesnių padarinių, kurie ištiktų, jei liga užkluptų jį visiškai nepasiruošusį. Būtent dėl šios priežasties itin svarbu homeopatinius preparatus suvartoti laiku – vos tik pajutus pirmuosius ligos požymius ar netgi jų nepajutus, bet iškilus pavojui susirgti.

Pagaminti homeopatinį preparatą galima beveik iš visko. Maždaug 60 proc. jų yra augalinės kilmės, kiti daromi iš gyvūnų išskiriamų sekretų, nuodų, mineralinės kilmės medžiagų. Galite tokį vaistą pasigaminti netgi patys iš savo kūno išskyrų – kraujo, gleivių, šlapimo, ašarų, seilių ir pan. Nelygu, ką ketiname gydyti – slogą, šlapimo pūslės uždegimą, alergiją, infekciją ar kt. Šie preparatai vadinami autonozodais. Pasigaminti juos labai paprasta ir greita: lašą pradinės medžiagos reikia atskiesti 4 ml degtinės, mišinį 100 kartų supurtyti ir viską... išpilti lauk. Kitam etapui užtenka to, kas liko ant indo (geriausia naudoti vienkartinį švirkštą) sienelių. Tada į tą patį indą vėl reikia įpilti 4 ml degtinės ir vėl 100 kartų supurtyti. Ir taip 5 kartus. Paskutinis ruošinys ir yra jūsų išsvajotas vaistas. Vartokite po lašą kasdien ne tik gydymosi, bet ir organizmo stiprinimo tikslu. Svarbiausia, kad gaminant autonozodus nenusižengiama svarbiam homeopatijos principui – atsižvelgti į žmogaus individualias savybes. Tikrai, kas gali būti artimiau ir individualiau už mūsų pačių kraują?