moteris.lt - naujienos

Ekologiją vienas žurnalistas ironiškai pavadino naująja religija. Aš tam pritariu, nes, kaip ir kiekviena religija, ji pagrįsta trupučiu realių faktų ir gausybe nepaaiškinamų dalykų, persunkta apokaliptinių pranašysčių ir nestokoja religinių fanatikų.

Pasaulinėje Kopenhagos konferencijoje kova su globaliniu atšilimu pradėta jaudinamais kadrais - maža mergaitė miega lovelėje apsikabinusi baltą meškiuką, staiga ji atsibunda išdžiūvusioje dykynėje, o netrukus šią užlieja bangos... Pasaulinis tvanas. Tik gal mažai mergaitei reikėtų parūpinti ne gelbėjimosi ratą, o šiltą pledą? Nes kai kurie globalinio atšilimo skeptikai vietoj laukto tvano pranašauja ledynmetį.

Štai Rusijos Pulkovo observatorijos mokslininkai jau prieš trejus metus pranešė, kad klimato svyravimai labiau priklauso ne nuo mūsų veiklos, o nuo kas 200 metų besikartojančių ciklinių Saulės švytėjimo pokyčių. Mokslininko Khabibullo Abdusamatovo teigimu, tai leidžia prognozuoti, kad maždaug šio amžiaus viduryje Žemėje prasidės smarkus atšalimas. Jis gali būti panašus į tą, kuris 1645-1715 m. vyko visoje Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Grenlandijoje. Netrukus atšalimo teorijai pritarė ir kitas garsus pasaulio klimatologas Mojibas Latifas, bet, anot jo, šį ciklą sukels Šiaurės Atlante vykstantys vandenyno srovių pokyčiai.

Tik tuo metu, kai nenutrūkstama srove plaukia kovai su atšilimu skirti milijardai, kalbėti apie atšalimą atrodo tikra savižudybė.

Geriau pašnekėkime apie kasdienę ekologiją. Šit jau ketverius metus aš kantriai rūšiuoju šiukšles. Na ir kas, kad atvažiavusi šiukšlių mašina viską suverčia į vieną krūvą. Na ir kas, kad į tą konteinerį, kur aš ką tik, atidžiai šifruodama ženklus ant pakuočių, sumečiau pagal visus reikalavimus atrinktą plastiką, kažkokia namų šeimininkė suvertė bulvių lupenas ir kiaušinių lukštus... Aš tikiu šviesia ateitimi. Ir nors netikiu globaliniu atšilimu, mane šiurpina tai, kad pasaulyje kasmet viename pajūrio kilometre išmetama nuo 400 iki 4000 kg atliekų, kad per 100 tūkst. paukščių, banginių, ruonių ir jūrų vėžlių uždusta nuo plastikinių maišelių. Mane jaudina ir tai, kad kasmet maždaug Turkijos dydžio vandenyno plotas virsta nauja vandens „dykuma", nes nelieka jokios gyvybės. Kad Ramiajame vandenyne plūduriuoja daugiau nei milijono kvadratinių kilometrų sala iš plastiko atliekų. Tik štai sako, kad, nors plastikas ir bjaurus, jį gaminant ir transportuojant, aplinka mažiau teršiama nei, tarkim, popierinę pakuotę. Ir medžių kirsti nereikia.

Keblus reikalas ta ekologija. O liūdniausia, kad asmeninė ekologija nuolat ima ir prasilenkia su globalia. Nori namus apsistatyti ekologiškais mediniais baldais - turi kirsti miškus. Nori vilkėti natūralios medvilnės marškinėliais - susitaikyk su GMO plitimu ir dirvos erozija, kurią sukelia aktyvi žemdirbystė. Štai viena JAV gyvenanti šeima tiki, kad viskas prasideda nuo švarių minčių ir vidinės kultūros, todėl skraidina savo dukrą nuosavu lėktuvu į Vieną vien tam, kad ji galėtų pasiklausyti operos. Skrenda sau mergaitė, o iš lėktuvo išmetimo vamzdžio į aplinką liejasi pakalnučių žiedeliai... Kaip kad vaizduojama vienos aviakompanijos reklamoje. Ką gi reiškia tos pakalnutės? Pasirodo, tik tai, kad aviakompanija dalį savo pelno skiria ekologiniams projektams.

Tai vadinama žaliuoju smegenų plovimu. Verslo pasaulis greitai pajunta, iš ko galima pasidaryti pinigų. Nori sveikai gyventi? Prašom! Štai daržovės, ant kurių užrašyta „be insekticidų". Insekticidai yra baisus nuodas, naudojamas kenkėjams naikinti. Kenkėjai veisiasi žemėje. Todėl „sveikosios" daržovės auginamos be žemės - plaukioja sau kaip lelijos ant padėkliukų vandenyje, prisotintame trąšų, ir auga kaip ant mielių: dailutės, sveikutėlės, be jokių insekticidų ir kitų pesticidų - nes juk piktžolės jų taip pat nepuola.

Visi urmu bėgame į ūkininkų turgelius. Tikim, kad ten produktai kur kas sveikesni už parduodamus prekybos centruose, nes yra natūralūs. Bulves sveriantis ūkininkas tikina, kad nitratų jose nė su žiburiu nerasi, nes tręštos jos ne kokia nors chemija, o natūraliu mėšlu. Tik štai kur bėda - pasirodo, kaip tik mėšlas ir yra didžiausias nitratų šaltinis.

Greta pardavinėja braškes. „Lietuviškos?" - klausiu. „Šitos lietuviškos, o šitos - lenkiškos", - nė nemirktelėjusi atsako pardavėja. Jei braškės mokėtų kalbėti, iš akcento atskirčiau, kas yra kas. Dabar turiu pasitikėti pardavėjos garbės žodžiu. Imu lietuviškas, nors jos gerokai brangesnės. Mano draugė, išgirdusi šią istoriją, kikena - vieną vasarą ji padėjo savo tetai prekiauti turgelyje. Irgi dviejų rūšių braškėmis. Ir nors lietuviškų turėdavo kelis kartus mažiau nei lenkiškų, negana to - jos buvo paklausesnės, bet kažkodėl jų užtekdavo iki pat vakaro. Mat lietuviška krūvelė vis nejučia pasipildydavo iš lenkiškų rezervo. „O koks skirtumas? - draugės balso netemdo nė menkiausias kaltės šešėlis. - Tu manai, kad lietuviai saviškes mažiau tręšia ir purškia? Jei žmogus jaučiasi laimingesnis valgydamas lietuvišką produkciją, tai kodėl jam nesuteikti tos laimės?"

Naujoji religija - žaliasis smegenų plovimas? (10)