 „AVON žygio prieš krūties vėžį“ ambasadorė muzikos atlikėja Justina Arlauskaitė – JAZZU. Nuotraukos iš „Avon" archyvo
Kaip jaustumėtės sužinojusi, kad jūsų nuo vėžio mirusios motinos ląstelės tebėra gyvos? Ir ne tik gyvos – jos perkamos ir parduodamos milijardais, bet jums apie tai niekas nieko nesako.
Jos paplitusios kone visose pasaulio medicinos įstaigose. Jos pasitarnavo kuriant vakcinas, vaistus, klonavimui, genų inžinerijai; pabuvojo Mėnulyje ir branduolinėse bombose.
„Žmonės kraunasi turtus iš mano motinos, o mes net nežinome apie paimtas jos ląsteles. Negauname nė 10 centų už tai. Man visada buvo keista, kad jei tavo motinos ląstelės tiek daug padarė medicinai, kaip jos šeima negali sau leisti lankytis pas gydytojus. Nebenoriu daugiau su tuo kovoti. Tik noriu žinoti, kas buvo motina“, – teigia jos dukra Debora, kuri liko našlaitė būdama vos vienerių, kai jos motina mirė nuo vėžio.
Neturtingos juodaodės tabako augintojos Henrietos Laks ląstelės buvo paimtos be jos žinios 1951–aisiais metais, kai moteris susirgo vėžiu. Jos dauginosi itin sparčiai, ir netrukus vis augantis naujasis Henrietos „kūnas“ buvo pavadintas HeLa. HeLą pažįsta viso pasaulio medikai, o sukrečianti pačios Henrietos gyvenimo ir mirties istorija įamžinta Rebeccos Skloot knygoje „Nemirtingas Henrietos Laks gyvenimas“.
Knygą išleidusi leidykla „Metodika“ šiemet prisijungė prie AVON „Rožinio kaspino“ projekto, skirto kovai su krūties vėžiu. 2 Lt nuo kiekvienos Rebecca Skloot knygos pardavimo kainos bus skiriami AVON „Rožinio kaspino“ fondui, kuris lėšas paaukos jaukesnės aplinkos kūrimui Vilniaus universiteto Onkologijos instituto skyriuje, kuriame moterims gydomas krūties vėžys.
Gydytojai vėžį pastebėjo per vėlai
Nėra jokių įrodymų, kad Henrieta būtų kuo nors abejojusi; kaip ir dauguma 6-ojo dešimtmečio pacientų, ji sutiko su viskuo, ką gydytojai sako. Tai buvo „geranoriškos apgaulės“ laikai – gydytojai dažnai pacientams nesuteikdavo net esminės informacijos, kartais net nepasakydavo diagnozės. Jie manė, kad geriau netrikdyti ir neliūdinti žmonių gąsdinančiais, jiems nesuprantamais terminais, tokiais kaip vėžys. Gydytojai išmanė geriau, todėl dauguma pacientų dėl nieko ir neabejojo.
Negalime žinoti, ar Henrietos gydymas būtų kitoks, jei ji būtų buvusi baltaodė. Biopsija, radis ir radiacija tais laikais buvo standartiniai dalykai. Tačiau keletas tyrimų parodė, kad juodaodžiai pacientai, kitaip nei baltaodžuai, buvo gydomi ir guldomi į ligoninę esant vėlesnėms ligos stadijoms, o ligoninėje gaudavo mažiau skausmą malšinančių vaistų ir jų mirtingumas buvo didesnis.
Viskas, ką tikrai galime žinoti, yra įrašai medicininėje Henrietos kortelėje: gydytojui pasakius, kad pasveiko, po keleto savaičių ji grįžo į ligoninę sakydama, kad „diskomfortas“, dėl kurio skundėsi praėjusį kartą, virto „skausmu“ abiejose pusėse. Tačiau gydytojo įrašas buvo toks pat kaip ir anksčiau: „Jokių recidyvo požymių. Kitas patikrinimas po mėnesio.“
Dar po pustrečios savaitės Henrietai taip skaudėjo pilvo ertmę, kad ji vargiai galėjo šlapintis. Dėl skausmo buvo sunku paeiti. Ji vėl kreipėsi į Hopkinsą, kur gydytojas įkišo kateterį, kad ištuštintų šlapimo pūslę ir išrašė namo.
Griežtai draudžiama moteris.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti moteris.lt kaip šaltinį.
Moteris.lt neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. moteris.lt pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.
Ši naujiena neturi komentarų. Būk pirmas!
|
||||
   
|
