Kokia nauda iš čiaudulio, žiovulio ir rąžymosi (2)

Įpratome kiekvieną kolegos nusičiaudėjimą palydėti linkėjimu: „Į sveikatą!“ O štai žiovulį viešoje vietoje laikome blogu tonu. Visai be reikalo – šis ir daugybė kitų nevalingų ar beveik nevalingų mūsų kūno refleksų yra duoti gamtos ne be reikalo.

Čiaudulys
Visi žinome, kad čiaudulys dažniausia nieko gera nežada – jį mes siejame su slogos pradžia. Anot kai kurių nuomonių, posakis „Į sveikatą“ kaip tik ir atsirado kaip linkėjimas greičiau pasveikti. Tačiau kiti tvirtina, kad čiaudulys iš tiesų yra į sveikatą, t.y. jis mūsų organizmui labai naudingas.

Kas yra čiaudulys? Tai staigus oro iškvėpimas per nosį. Kai nosiaryklėje prisikaupia dulkių, alergenų, mikrobų, gleivių, ji staigiu oro iškvėpimu nuo viso to išsivalo. Taigi visas šis blogis, užuot nukeliavęs gilyn į kvėpavimo takus, išmetamas lauk. Tai, žinoma, yra į sveikatą mums, bet ne visada į sveikatą aplinkiniams. Kaip tik todėl jų ir atsiprašome. Atsiprašinėti ar ne – tai etiketo reikalas. O prisidengti burną ir nosį čiaudint – higieninė būtinybė: juk čiaudint 160 km/h greičiu į orą išlekia iki 100 tūkst. įvairių bakterijų. Todėl geriausia prisidengti ne ranka, o nosinaite. O jei nosinaitės neturite, rankas iš karto reikia nusiplauti.

Normalu yra nusičiaudėti kelis kartus per dieną. Bet jei čiaudite daugiau nei 10 kartų, tai rodo arba prasidedančią slogą, arba alergiją, arba nosies gleivinės išsausėjimą.

Beje, čiaudima ne vien persišaldžius. Žmones neretai čiaudi nuo ryškios šviesos, stiprių kvapų ar reaguodami į kitus dirgiklius – šaltį, skausmą ir pan. Beje, čiaudėjimas reaguojant į šviesą yra paveldimas. Tačiau ir tie, kurie jai nėra itin jautrūs, o palaimingajam „apči“ trūksta tik mažo mažutėlio postūmio, paskatinti čiaudulį gali pakėlę akis į saulę.

Jei, priešingai, norite sulaikyti čiaudulį, stipriai patrinkite pirštais vietą po nosies kuprele. Tačiau jei galite sau leisti, geriau per dažnai šio reflekso neslopinkite. Tuo labiau, kad jis ne tik naudingas, bet ir labai malonus – kai kurie seksologai dėl patiriamos įtampos ir staigios iškrovos jį netgi prilygina mini orgazmui.

Žiovulys
Žiovulys mums itin gerų asociacijų nekelia. Ypač nemalonu, kai žiovauti ima tavo pašnekovas – tai suprantame kaip signalą, kad jam su mumis labai nuobodu. Tiesa, skirtingai nei čiaudulys, žiovavimas realaus pavojaus aplinkiniams nekelia – ranka burną prisidengiame tik iš mandagumo.

Žiovulys iš tiesų yra viena iš nuobodulio išraiškų, tačiau jį sukelia ne vien migdančios šnekos. Štai kūdikiai pradeda žiovauti dar motinos įsčiose ir tikrai ne todėl, kad neturi ten ką veikti. Dar įdomiau tai, kad žiovauja daugybė gyvūnų – šunys, katės, arkliai, liūtai, net varlės ir žuvys.

Žiovaujama dėl įvairių priežasčių – kai trūksta oro, nedirba skrandis, išgyvename stresą, nerimą. Tačiau taip pat ir tuomet, kai norime miego, nuobodžiaujame. Visais atvejais žiovulio tikslas yra panašus – plačiai išsižiodami mes įkvepiame didelį kiekį oro, taip padidiname deguonies koncentraciją, o tai suaktyvina įvairių organų veiklą, ir ypač – smegenų. Taigi lektoriai turėtų ne pykti ant žiovaujančių klausytojų, o priešingai – tik džiaugtis: juk žiovaudami mes iš visų jėgų stengiamės aprūpinti smegenis deguonimi, kad galėtume labiau susikoncentruoti į dėstomą dalyką.