Kada plastikos chirurgai pacientui sako NE (2)

Statistika skelbia, kad 40 procentų vyrų ir 80 procentų moterų nėra patenkinti savo išvaizda. Dar daugiau – moterų, kurios būtų visiškai patenkintos – vos 2 procentai. Valakupių plastinės chirurgijos klinikoje "Vitkus Clinic" dirbantis garsus plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas chirurgas Darius Jauniškis sako, kad pacientėms, kurios tvirtina, jog joms jų kūne niekas nepatinka, jis bejėgis padėti.

Kokių operacijų profesoriaus Kęstučio Vitkaus klinikoje atliekama daugiausia?

Kaip ir visame pasaulyje, pirmą vietą užima krūtų operacijos. Yra klinikų, kurios užsiima vienos srities plastika – pvz., tik veido arba tik krūtų. Tai populiaru Amerikoje, Prancūzijoje. Man būtų nuobodu daryti tokias pat operacijas. Lietuvoje visos plastinės klinikos yra daugiaprofilinės, tai yra užsiimančios įvairiomis operacijomis. Antroje vietoje paminėčiau nosies plastiką. Paskui: vokai, riebalų atsiurbimas, veido patempimas.

O kokios plastinės operacijos dažniausiai atliekamos jūsų pacientams vyrams?

Na, aš jų nedarau (juokiasi). Žinoma, yra tam tikrų situacijų, kai vyrų pasididžiavimo didinimas yra reikalingas - kalbu apie įvairius įgimtus dalykus. Tačiau mano gyvenimo filosofija tokia – jeigu aš manau, kad galiu pagelbėti žmogui, padėti jaustis jam laimingesniam, džiaugiuosi tai darydamas. Tačiau kažkokių įgeidžių tenkinimas (kalbu apie vyriškus) man nėra labai priimtinos. Man kur kas maloniau vyrui operuoti nosį, vokus, šalinti randus ir panš.

O daug sulaukiate pacientų, kur matote, kad operacijos jam nereikia?

Yra tokia pacientų dalis. Manau, kad operacijos geras rezultatas priklauso nuo to, kokie yra paciento lūkesčiai, ir ar jie sutampa su gydytojo galimybėmis. Jei sutampa, viskas puiku. Kita vertus, paciento estetikos suvokimas gali būti kitoks nei mano. Žinoma, konsultuodamas nebandau piršti savo nuomonės, bet aš ją išsakau. Pacientas pasako, tai jam tinka ar ne. Ir jei aš matau, kad paciento lūkesčiai viršija mano galimybes, aš geriau nesiimu atlikti tos operacijos. Nes situacija gali patirti nesėkmę – nežiūrint to, kaip gerai aš ją atliksiu, pacientas gali būti nepatenkintas. O juk plastinės chirurgijos tikslas – kad pacientas būtų patenkintas. Tik tada aš matau savo darbo prasmę. Nes jausmas, kai operuoti pacientai sugrįžta ir džiaugiasi rezultatu – nenuperkamas, jis pakylėja.

Daugiausia pacienčių – moterys?

Taip. Pagal statistiką, 40 procentų vyrų ir 80 procentų moterų yra kažkuo savo išvaizda nepatenkinti. Moterų, kurios yra visiškai ja patenkintos - vos 2 procentai. Tačiau ir toms, kurios nepatenkintos savimi, ne visos gali ar nori kažką keisti. Aš visada paklausiu moterų, kodėl jos nori operuotis. Priežastys – labai įvairios. Ir jei aš imuosi operuoti, tai tik dėl svarių priežasčių. Jei moteris neturi krūtinės – įgimtas dalykas ar krūtinė pasmukusi po 3 gimdymų, tai formų suteikimas ar sugrąžinimas moteriai suteikia psichologinę gerovę, gerą savijautą. Tai itin aiškiai matome, kai moterys ateina pas mus patikrinimui po operacijos. Ir jei chirurgija suteikia pacientei galimybę jaustis ne tik fiziškai gražesnei, bet ir psichologiškai geriau, kodėl to nesuteikus. Todėl aš ir dirbu čia.

Tačiau jei ateina žmogus ir sako, kad jam jame viskas nepatinka, atsiprašau tardamas, kad mes niekuo negalėsime padėti. Juk kito žmogaus nepadarysime. Vis tik žmogus turi mylėti save, savo kūną. Na, gali nepatikti kuri dalis - nosis, krūtinė ar panš., tai normalu, ir mes galėsime padėti.

Palyginkite, kaip moterys jaučiasi prieš ir po operacijos.

Būna, kad prieš operaciją moteriai sunku net išspausti veide šypseną. Ypač, kai ateina konsultuotis dėl krūtinės operacijos, pacientės dažnai būna kompleksuotos, susikausčiusios, matosi, kad joms nemalonu pasirodyti gydytojui, prieš nusirengdamos jos įspėja: “Dabar jūs išsigąsite - mano krūtinė baisi, tragiška, aš negaliu į save žiūrėti”... ir panš. Tokios frazės rodo, kaip giliai ir stipriai jos išgyvena dėl patiriamo diskomforto. O po operacijos situacija pasikeičia. Tarkime, viena moteris apsiverkė ir pasakė tokią frazę, kuri mane be galo sujaudino: “Jūs darote šventą darbą”. Tai reikia tik įsivaizduoti, kiek svarbus moteriai buvo pasikeitimas, nes ji pas mus atėjo susikausčiusi, užsidariusi, o atvykusi po kelių mėnesių nepajėgė nuslėpti šypsenos, švytinčių akių, net džiaugsmo ašarų.

O šiaip pacientės po operacijos tampa laisvesnės. Kartais pagaunu save galvojant, kad aš tos pacientės nepažįstu, nes prieš keletą mėnesių ji atrodė visai kitaip. Ir kai paklausiu, kaip pasikietė psichologinė savijauta, man atsako: “Jei reikėtų kartoti, jei man sakytų, kad šiandien reikia daryti operaciją, ryžčiausi nė akimirką nesuabejojusi.” Tai tik dar kartą įrodo, kaip tai joms svarbu.

Mūsų visuomenė susiskaldžiusi – viena dalis sako, kad tokios operacijos reikalingos, kita grupė tikina, kad tai tėra užgaidų tenkinimas ir moterų “štampavimas”. Aš nesutinku su kritiška nuomone. Taip, plastinės operacijos tampa industrija, kai kuriose pasaulio šalyse plastinės jos atliekamos reikia to ar nereikia, ir grožis kuriamas pagal tam tikrą standartą. Nemanau, kad tai yra gerai. Kiekviena moteris – individualybė, ir kas tinka vienai, nebūtinai tiks kitai.