Iš natūralių produktų galima daug skanių patiekalų sukurti (14) 

Prieš pustrečių metų Olga Dzindzeleta (46 m.) savo vyrui ir dviem vaikams pareiškė, kad iš esmės keičia valgymo įpročius. Ar šeimos maitintojai pabodo kasdienė tradicinė virtuvė? Gal apsispręsti vertė sveikatos rūpesčiai? „Ne", - sako Olga. Mintis keisti mitybos įpročius jai šovė Austrijos Alpėse, kur šeima linksmai leido laiką slidinėdama. Po kojos traumos nebegalėdama išeiti į trasą, moteris užsidarė bibliotekoje ir aptiko įdomios literatūros apie žaliąjį maistą.

Per likusią atostogų savaitę Olga perskaitė kelias knygas apie žaliavalgystę, rado informacijos internete. Žaliavalgiai minta vien žaliu, termiškai neapdorotu maistu. Racioną sudaro daržovės, grūdai, riešutai, šakniavaisiai, uogos, vaisiai, vaistažolės ir net kai kurių medžių lapai. „Kaip seniau to nesumaniau? Kam apdoroti natūralų maistą ir sunaikinti organizmui naudingas medžiagas, vitaminus, jei pati gamta mums siūlo puikų racioną? - pasakoja Olga. - Užsikabinau ir nusprendžiau: viskas, nuo šiandien nebevalgau apdoroto maisto. Šeima tai priėmė kaip mano asmeninį apsisprendimą. Aišku, visi trys pakomentavo, esą, ką tu čia dabar sumanei, bet pasakė: „Gerbiam ir palaikom." Tai man buvo labai svarbu."

Grįžę į tėvų žemę

Maitindamasi žaliu maistu per pirmus du mėnesius Olga neteko 14 kg svorio.

„Vienintelis nepatogumas, kad prisiėjo visus drabužius pakeisti. Vyras, matydamas, kad jo žaliavalgės žmonos savijauta puiki, o energija liejasi per kraštus - vakare nebejaučiu nuovargio, grįžusi iš darbo aktyviai kimbu į namų ūkio reikalus, noriu sportuoti, po pusantro mėnesio prisijungė prie tokio mano gyvenimo būdo ir yra labai patenkintas.

Sutikau dalyvauti televizijos laidoje ir su jumis pasikalbėti, nes norisi pasakyti žmonėms, kad labiausiai mus valdo įpročiai, esame inertiški, ypač sunku keisti maitinimosi būdą. Priprantam ir manom, kad turėtų būti tik taip, o ne kitaip. Pasirodo, gali būti ir kitaip. Sveika mityba domėjomės nuolat. Jau seniau su vyru atsisakėme mėsos, žuvų, bet šių patiekalais dažnai vaišinu vaikus ir mūsų namuose viešinčius svečius. Nėra taip, kad, jei aš nevalgau, tai ir kiti turi taip daryti. Kiekvienas gali rinktis. Dabar mūsų dukrai Elenai 25-eri, sūnui Romanui 23-eji metai. Jie gyvena savarankiškai, žaliavalgyste domisi, bet nesiryžta pradėti, tad, kai mus aplanko, visada pradžiuginu jų mėgstamais patiekalais. Turime trijų mėnesių vaikaitį Dominyką. Sakiau, jei vaikai leis, jis su manimi taps žaliavalgiu."

Olga ir Viktoras Dzindzeletos į Lietuvą prieš dešimt metų atvyko iš Novosibirsko. Lietuvis Viktoras gimė tremtyje ir lietuviškai nemokėjo. Olga kilusi iš Kirgizijos, yra ukrainiečio ir rusės dukra, į Novosibirską atvyko studijuoti. „Susipažinome mokydamiesi institute. Po to, kai Viktoro mama Sibire mirė, tėtis grįžo į Lietuvą, bet ilgiau gimtinėje pagyventi jam nebuvo lemta. Palaidoję tėtį, nutarėm grįžti ir mes, - pasakoja Olga. - Turėjome gerus darbus, komfortabilų butą, puikių draugų, bet kažkokia trauka šaukė į Lietuvą. Kai tėtis dar buvo gyvas, čia viešėjome tris kartus. Nepaisant propagandos ir apie Lietuvą Rusijoje girdėtos informacijos (pirmą kartą lankytis man buvo baisoka), šioje gražioje šalyje nepatyriau netinkamo elgesio su manimi. Atvirkščiai, labai patiko, ir daugiau mano nei vyro iniciatyvos buvo keltis čia gyventi. Po trijų mėnesių gyvenimo Lietuvoje vaikų paklausėm: „Gal grįžtam atgal?" Jie pareiškė: „Jei norite, galite grįžti, mes tai čia pasiliksim." Labai padėjo mūsų šeimos vienybė. Palaikome vieni kitus bet kokiais atvejais."

Žaliavalgių rojus

Ar mūsų šalyje pakanka žalių produktų, kad visavertiškai patenkintume organizmo poreikius? Ar Lietuvos geografinė padėtis palanki žaliavalgiams? Olga sako, kad jiems, atvykusiems iš Sibiro, žalias maistas buvo atradimas. „Gyvenime nieko netikėta nebūna. Lemtis, pasiuntusi kojos traumą, atvedė prie informacijos apie žaliavalgystę, ši man tiko. Maisto gaminimas - mano hobis, visą gyvenimą mėgau suktis virtuvėje, eksperimentuoti. Įdomu vaišinti kitus. Drauge su vyru nuolat užsikabindavome už visokių mitybos metodų, bandymų. Pajutome, kad nebenorime riebaus maisto, mėsos, pieno produktų. Dabar žmonės klausia, kaip apsieiname be baltymų, ar netrūksta geležies, ypač žiemą? Atsakau, kad ir anksčiau niekada neskaičiuodavau, kiek tų baltymų suvalgau, kokia yra norma. Lemia savijauta. Mes ir dabar neskaičiuojame, bet skaitau literatūrą, - dėsto žaliavalgė. - Informacijos apie tai, kokių medžiagų galima gauti iš įvairių natūralių augalų, yra daug. Mums teigė, kad būtini gyvulinės kilmės baltymai, tačiau tų pačių baltymų gausu riešutuose. Egzotiniai vaisiai, augalai, jei neturime, nėra būtini. Geriausia maitintis tuo, kas auga gimtojoje vietovėje. Atradau puikiai Lietuvoje augančias pastarnokų, petražolių šaknis. Iš jų galima padaryti skaniausių patiekalų, galima ir nieko nedaryti, tik papjaustyti ir valgyti. Esame pratę susėsti kartu su šeima prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo, pasikalbėti. Norisi išsaugoti valgymo ir bendravimo tradicijas. Iš to Lietuvoje esamo maisto - skanių vertingų daržovių, vaisių, uogų, sėklų, grūdų, aliejaus - galima daug ką pagaminti, jei turi fantazijos. Žiemai užšaldom uogų, rūsiuose sukaupiam daržovių, šakniavaisių atsargų. Ko ne žaliavalgių rojus?" Dzindzeletų šeima gyvena už miesto nuosavame name, turi šiek tiek žemės, todėl patys augina prieskonines daržoves. „Parduotuvėse pakanka visko, kad taptum žaliavalgiu, - sako Olga. - Kiek sunkesnis laikotarpis - kovo ir balandžio mėnesiai, kai rudens atsargos senka, o naujas derliaus sezonas dar neprasidėjęs, tačiau reikia nepamiršti, kiek gėrybių atneša pavasaris. Štai pasirodė vertingosios dilgėlės, pienės. Iš jų galima pasigaminti skanios vitaminingos uogienės - su medumi ir citrinų sultimis."

Maistui kurti reikia fantazijos

Pasak Olgos, nutarus maitintis termiškai neapdorotu maistu, geriausia būtų tiesiog kramsnoti vaisius ar daržoves, bet norisi įvairių patiekalų, o šiems paruošti reikia fantazijos. „Kol nėra šviežių uogų ir vaisių, galima pasidaryti kokteilį, pavyzdžiui, iš užšaldytų bruknių, banano, mėtų ar kitokių žolelių, natūralios vanilės. Jei nepakanka saldumo, galima įdėti datulių, įpilti vandens ir viską suplakti. Labai skanus gėrimas. Arba riešutų pieno. Skonis - ne pieno, bet vaizdas toks pat. O jei susmulkinsime datulę, įbersime vanilės, uogų ir sumaišysime su riešutų pienu, gausime sotų, maistingą ir skanų gėrimą. Žaliavalgiai prigalvoja įvairių tradicinio maisto pakaitalų. Nevartojame cukraus, kavos. Arbatos išgeriame tik per šalčius žiemą, jei organizmas prašo būti sušildytas iš vidaus. Pagrindinis gėrimas - vanduo ir natūralios sultys."

O kaip bulvės, raudonieji burokėliai? Juk žali neskanūs. „Ar kada nors ragavote? - klausimu į klausimą atsako Olga. - O paragaukite. Beje, burokėlių yra įvairių rūšių. Turguje iš vienos šeimos visą žiemą perku daržoves. Labai skanios morkos ir burokėliai - tokios rūšies skanu valgyti net žalius. Iš burokėlių galima padaryti karpačio, salotų su džiovintomis slyvomis. Puikus patiekalas - ir suktinukai: burokėlius supjaustome plonytėmis plokštelėmis, uždedame riešutų sūrio ir suvyniojame. Jei turi fantazijos, iš natūralių produktų daug skanių patiekalų sukursi. Esu ruošusi žalių bulvių sriubą. Vyrui patiko, o man nelabai. Bulvių, kaip ir burokėlių, yra įvairių rūšių: skanių ir nelabai. Tik krakmolo turėtume vengti.

Mėsą atstoja riešutai, sėklos. Iš saulėgrąžų darau sūrį arba paštetą. Prieš gamindama patikrinu, ar maistas gyvas. Užmerkti lęšiai, žalieji grikiai, sėklos turi pradėti leisti daigus. Iš lęšių, kai šie pradeda dygti, galima paruošti visokių salotų, kitokių patiekalų. Kartais valgome ir išmirkytas perlines kruopas, pagardintas žalumynais ar sumaišytas su tarkuotais burokėliais. Tirštus padažus gaminu iš sėklų, riešutų."

Olga pasakoja, kad draugai dažnai prašo: „Pagamink savo firminį patiekalą - tą, kuriuo vaišinai anąsyk, atsimeni?" Neatsimenu. Kiekvieną kartą norisi sukurti vis ką nors kita. Pavyzdžiui, šiandien vienai pažįstamai paruošiau brokolių salotų su sezamų sėklų, citrinų sulčių, medaus, česnakų ir kario prieskonių padažu.

Iš moliūgų, saulėgrąžų, linų sėklų galima pasigaminti ne tik tirštų padažų, bet ir duonelės, krekerių. Sumalu į miltus, užmaišau tešlą, išdžiovinu specialioje krosnelėje, ir valgome skanius paplotėlius. Duonelė, kurią gaminu, skoniu panaši į tradicinę."

Maistas, įkrautas saulės energijos

Olga netvirtina, kad vien žaliu maistu gali misti bet kuris žmogus. Yra tam tikrų negalavimų, kai gydytojai pataria valgyti garintas daržoves. „Vieni yra vegetarai, kiti maitinasi tik vaisiais. Ir išgyvena. Viską lemia mūsų psichika. Įtikinau save, kad žalias maistas man į naudą. Taip ir yra. Garinant daržoves, prapuola vitaminai ir virškinti padedantys enzimai. Jų yra ir produktuose, ir žmogaus organizme. 45, 46 laipsnių temperatūroje šie elementai žūva. Apdorojant produktus, enzimų nelieka, tada dirba tik mūsų enzimai. Kai gauna šių su maistu, organizmui nebereikia atiduoti savųjų. Nesueikvojama energijos, tad virškinimo procesas vyksta labai greitai."

Anot Olgos, mitas, kad, valgant žaliąjį maistą, padidėja apetitas. Priešingai - per dieną suvalgoma mažiau. „Juk nuolat gauni natūralių vitaminų, kitų naudingų maisto medžiagų. Valgymas gali tapti viena iš priklausomybės rūšių - kaip rūkymas, alkoholio, narkotikų vartojimas. Pastebėjau, kad labai dažnai valgoma todėl, kad skanu ar kad reikia, o ne todėl, kad norime. Iš tikrųjų turėtume siekti maisto tik pasijutę alkani. Jei daržovės nenuslopintų alkio, užkandę riešutų tikrai pajusime sotumą."

Olga sako, kad svorio, kai pradėjo maitintis termiškai neapdorotu maistu, buvo netekusi laikinai. „Organizmas išsivalė, išmetė viską, ko man nereikėjo. Vėliau vėl priaugau svorio, net raumenys atsirado. Svarbu puiki savijauta. Su vaisiais, daržovėmis gauni saulės energijos, ir tavo energija neatiduodama virškinti. Juk dažnai būna: žmogus papietauja, grįžta į darbo vietą ir užsimano miegoti. Tada išgeria stiprios kavos - skrandyje maišomas jovalas. Man buvo labai keista, kad nejaučiu nuovargio. Grįžusi po darbo noriu fizinės veiklos. Vyrui taip pat pakanka energijos ir vyriškos jėgos, patikėkit! Tas klausimas irgi svarbus, daugelis mūsų apie tai teiraujasi. Kadaise jį kamavo gastritas, aukštas kraujospūdis, ėdė rėmuo. Dabar vyras nebevartoja jokių vaistų. Visai kitaip jaučiamės. Man atrodo, kad aš jaunėju."

Žaliavalgiai maitinasi pigiau?

Olga, kai sakau, kad ji ir maitinasi, ir atrodo kaip coliukė, juokiasi: „Žmogui daug maisto nereikia. Iš pradžių buvo baimės: „Ar man užteks tų daržovių? Juk norėsis valgyti rimčiau." Pasakiau sau: „Kiek norėsiu, tiek ir valgysiu." Ir dabar gaminu, bet valgymo dažnumas ir kiekiai pasikeitė. Pusryčiauju dešimtą valandą. Pavyzdžiui, šiandien pusryčiams pasidariau bananų, šaldytų aviečių, dilgėlių, špinatų ir vandens kokteilį. Taip pat labai mėgstame melionus, tad dažnai dieną pradedame jais. Po pusvalandžio suvalgau du obuolius arba bananą. Apie antrą dienos - šimtą gramų valandą vandenyje mirkytų riešutų. Vakare paruošiu salotų."

Pasiteirauju, ar būti žaliavalgiu yra pigiau? Olga atsako, kad vienareikšmiškai to pasakyti negalima. „Skaičiuokim: kilogramas mėsos yra pigiau nei kilogramas riešutų, bet pastaruosius valgysiu dešimt dienų, o kilogramą mėsos - tris. Nebūtina pirkti riešutus už 30 litų, galima misti pigesniais, tarkim, žemės riešutais." Dzindzeletų šeimai šis maitinimosi būdas yra pigesnis. Valgydami termiškai apdorotą maistą, nemažai pinigų jie išleisdavo vaistams. Dabar Olga tvirtina, kad net pustrečių metų nėra buvusi vaistinėje. Be to, ruošiant žalią maistą, sutaupoma laiko, mažiau sueikvojama elektros energijos, dujų. Paprasta apsipirkti. „Kai tąsyk grįžome iš Austrijos, nuėjau į parduotuvę maisto ir supratau, kad man reikėtų tik daržovių skyriaus, - prisimena pašnekovė. - Baisu pasidarė, kai suvokiau, kiek daug gaminama nereikalingo, kenksmingo ir blogo maisto. Apie tai seniau nemąsčiau, buvo natūralu ateiti ir rinktis įvairius produktus. Reikėdavo visokių priedų, sūrių, dešrų... Gerai, kad žmonės valgo įvairų maistą, bet aš kitokį kelią pasirinkau."

Aplinkosaugos link

Olga patyrė, kad žaliavalgystė natūraliai veda prie ekologiškos gyvensenos. „Ne veltui sakoma: „Esame tas, ką valgome." Kai jautiesi neprisikimšusi skrandžio, atsiranda fizinio judėjimo poreikis. Jei kūnas prašo, vakarais pabėgioju, rytais pasimankštinu. Gyvename netoli Vilniaus, čia daug laukų, kiekvieną dieną einame pasivaikščioti. Matai gamtos grožį, nori saugoti aplinką. Labai greitai pasikeitė požiūris į augaliją, gyvūniją. Supranti, kad reikia su gamta gyventi darniai ir kurti gyvenimą, atitinkantį gamtos dėsnius. Atsisakiau buitinės chemijos, renkuosi ekologišką - nenoriu būti teršėja. Be to, labai sustiprėjo kai kurie pojūčiai. Nebegaliu pernešti kvepalų, dezodoranto, skalbimo miltelių kvapo. Labai jaučiu, jei žmogus išsikvepinęs. Išorinė švara atėjo iš vidaus. Pinigų išleidžiame mažiau dar ir todėl, kad nebereikia pirkti įvairių higienos priemonių, nebent muilo. Valgant žalią maistą, net kūno kvapas pasikeitė. Anksčiau nesusimąstydavome, kad žmogaus nešvara sklinda iš vidaus - dėl užteršto maisto."

Olga džiaugiasi, jog po ilgų svarstymų jiedu su vyru nusprendė atidaryti žalio maisto restoraną Vilniuje. Ir šiam net vietą išsirinko - Skapo gatvėje.

Olgos receptai

Žalias kruopainis

Reikia (beveik lygiomis dalimis) žiedinių kopūstų, brokolių, salierų šaknų, razinų ir džiovintų pomidorų. Smulkintuvu susmulkiname žiedinius kopūstus ir brokolius, šie įgauna kviečių kruopainio (vadinamojo kuskuso) vaizdą. Gabaliukais supjaustome salierų šaknis, įberiame razinų, įpilame alyvuogių aliejaus ir viską sumaišome. Galima pridėti petražolių, mėtų, raudonėlių. Šiam patiekalui paruošti sugaišite penkiolika minučių.

Burokėlių karpačio

Žalius burokėlius supjaustome plonais griežinėliais. Padažą padarome iš pusės citrinos sulčių, pusės šaukšto medaus, trupučio smulkinto česnako, trupučio druskos (apskritai daržovėms druskos nereikia - šios yra gero, turtingo skonio ir be prieskonių), alyvuogių aliejaus. Padažu užpilame burokėlius ir, prieš patiekdami į stalą, pusę valandos paliekame, kad susigertų.

Paštetas

Saulėgrąžų sėklas užmerkiame. Kai pasirodo pirmieji daigeliai, supilame į smulkintuvą, įdedame morkų, paprikų, salierų stiebų ar šaknų, žolelių, džiovintų pomidorų ir truputį druskos. Viską sutriname. Paštetą tepame ant duonelės. Skanaus!