Gedulas dėl nevaisingumo yra pasikartojantis ir nesibaigiantis (12)

Pagalbinio apvaisinimo įstatymas ir vėl stringa politiniuose labirintuose. Tai liudija, kad ši problema nėra vien medicininė – ji apnuogina esmines mūsų vertybes. Ar jaučiamės savo laimės kalviai, ar labiau linkstame pasikliauti likimu? Ar žmogaus gyvybę laikome mokslo objektu, ar vis dėlto – stebuklu?

Pagalbinio apvaisinimo tema kaip jokia kita supriešina žmones. Ir labiausiai jiems rūpi etiniai klausimai. Tikėjimas stoja prieš mokslą, įvaikinimo šalininkai nepajėgia suprasti žūtbūtinio noro turėti savo kraujo palikuonį, o sunkiomis ligomis sergantieji nenori susitaikyti, kad iš to paties skurdaus biudžeto, kurio nepakanka jų vaistams apmokėti, gali būti finansuojamos tokios brangios ir visai (anot jų) nebūtinos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Tačiau, jei kovojantieji skirtingose barikadų pusėse išdrįstų patraukti juos skiriančias pertvaras ir pamėgintų suprasti žmones, su kuriais ką tik pliekėsi, nustebtų suvokę, kaip gyvenime viskas susipynę.

Stebuklas... mėgintuvėlyje

Nors bažnyčia piestu stoja prieš medikų bandymą „perimti iš tėvų reprodukcinę funkciją“, dauguma negalinčiųjų susilaukti vaikų yra tikintys. Arba tokie tampa. Savo likimo kalviai, kuriems iki šiol viskas ėjosi tarsi sviestu patepta, staiga sutrinka: pasirodo, yra dalykų, kurie – ne jų valioje. Pirmi bergždi bandymų metai pastūmėja juos užsukti į bažnyčią, kurioje nebuvo nuo pat savo vestuvių, ir uždegti vilties žvakutę. Tik tai dažniausiai nepadeda. Jie meldžiasi prieš kiekvieną pagalbinio apvaisinimo procedūrą ir po jos siekdami įveikti kaskart užplūstančią neviltį ir įžiebti naują viltį. Čia atskuba ir tada, kai pagaliau sulaukia savo stebuklo.

„Per Sekmines vykome į Kauno arkikatedrą – į naktines pamaldas... Pamenu, kaip meldžiausi prašydama palaiminti mūsų stimuliaciją, kelius išsvajotojo stebuklėlio link... Verkiau, bet ne iš liūdesio, verkiau, bet ne iš gailesčio sau, verkiau, nes kažkur giliai širdyje jutau, kad netrukus mums būtinai pavyks, turi pavykti! Tą liepos 2-osios ankstų rytą niekaip negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau... Išdžiūvęs testas rodė silpną vaiduokliuką. Kitos dienos tyrimas tik patvirtino – mums pavyko! Nėštumas nebuvo lengvas: iš pradžių – stipri toksikozė, ligoninė, paskui – 4 inkstų kolikos priepuoliai, vėl ligoninė... Gresiantis priešlaikinis gimdymas... Mūsų mažylė ištvėrė viską, gimė 41 savaitės, 3860 g ir 56 cm. Stipruolė. Mūsų Amelija! Dangaus siųstas stebuklas, išmelsta Šventosios Dvasios ir palaiminta Viešpaties!“ – pasakoja Mila.

Neigiama katalikų bažnyčios nuostata dėl pagalbinio apvaisinimo šiuos žmones skaudina – juk jie tiki Dievu! Tiesa, tiki gana pragmatiškai: Aukščiausiasis nėra tas, kurio valia aklai pasikliaujama (kaip to norėtų bažnyčia), jis veikiau yra tas, kuris turėtų paklusti mūsų valiai ir padėti greičiau pasiekti trokštamą tikslą.

Sunkiausia nubrėžti ribą tarp Dievo ir mūsų valios. Gal tikrai su nevaisingumu derėtų išmokti susitaikyti, kaip svajojantieji apie didžiąją sceną susitaiko su talento stoka, kaip susitaikome su savo išvaizdos ar charakterio trūkumais, šalimi ir šeima, kurioje buvo lemta gimti. Kita vertus, kiek žmonių, susidūrę su sunkia vaiko, savo ar artimųjų liga, apsiriboja vien maldomis?

Liga ar psichologinė problema?

Nevaisingumas įtrauktas į Tarptautinę ligų klasifikaciją, todėl nevaisingi asmenys turi tokią pat teisę į gydymą, kaip ir visi kiti. Tai iš esmės medicininė problema, todėl ir spręsti ją reikėtų laikantis šios, o ne religinės ar politinės pozicijos. Iš apklausų matyti, kad taip mano ir daugiau nei du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Beveik pusė portalo moteris.lt apklausoje dalyvavusių moterų taip pat teigė, kad, jei negalėtų pastoti, pirmiausia kreiptųsi į vaisingumo klinikas.

Iš tikrųjų vos 20 proc. nevaisingumo atvejų yra neaiškios kilmės arba susiję su galimu partnerių nesuderinamumu. 80 proc. atvejų priežastys gana aiškios – fiziologinės. Dažniausiai tai susiję su kiaušintakių patologija, endometrioze ar prasta spermos kokybe.

Oponentai tvirtina, kad ši liga nekelia jokios grėsmės žmogaus sveikatai, gyvybei, kad tai tėra psichologinė problema, visuomenės spaudimo ir įsišaknijusių stereotipų padarinys. Ypač didelį spaudimą patiria moterys. Pažįstami ir net visai nepažįstami dažniausiai nė kiek nesidrovi klausinėti, kada jos ketina susilaukti vaikų, kodėl šių vis dar nėra ar netgi atvirai mesteli: „Gal negalit? Ar tik nesi bergždžia?“

Su nevaisingomis šeimomis dirbanti psichologė Romena Kačinienė nevaisingumą vadina liga, tačiau sutinka, kad noras tapti mama, kaip vienas svarbiausių savęs realizavimo aspektų, nėra užprogramuotas vien genetiškai – esama ir visuomenės spaudimo. Su šia problema sunkiausia susitaikyti tiems, kuriems sekasi, kurie daug pasiekę, įpratę kontroliuoti savo gyvenimą. „Viskas vyko pagal planą: laiku baigiau mokslus, laiku susiradau darbą, laiku ištekėjau, bet... vaikelio laiku taip ir nesusilaukėm, – pasakoja Sigita. – Iš pradžių buvom jauni, atrodė, kad viskas – ateityje. Dabar, kai spaudžia metai, apima nerimas: o jei niekada neturėsime? Net nukrato nuo tokios minties. Labiausiai nemėgstu Kalėdų, juk tai – šeimos šventė, o mes – vis vieni... Nenoriu švęsti, nenoriu matyti laimingų šeimų prie šventinio stalo. O kur dar tobula vaidyba, kad mums – dar ne laikas, kad dar norim pagyventi sau...“

Net jei nutartume, jog ši problema yra psichologinio pobūdžio, argi ji nenusipelno dėmesio? Ar depresija nėra liga? Tarptautiniai tyrimai rodo, kad moterų, kenčiančių dėl nevaisingumo ilgiau nei dvejus metus, depresijos lygis yra toks pat kaip sergančiųjų vėžiu ar AIDS.

Nesibaigiantis gedulas

Anot psichologės R. Kačinienės, dėl negalėjimo susilaukti vaikų kyla virtinė problemų – sulig kiekviena procedūra žmogus ima vis prasčiau save vertinti, pasijunta „brokuotas“, nevykėliu ima jaustis ir kitose srityse, jam ima atrodyti, kad nekontroliuoja emocijų ir viso gyvenimo. „Tuo metu visas mano pasaulis tarsi byrėjo į šipulius, – pasakoja Mila. – Viskas, kad ir ką darydavau, baigdavosi nesėkme. Kai vėluodavo mėnesinės, vis tikėjausi... Vienas brūkšnelis nėštumo teste nuleisdavo ant žemės. Vėl tekdavo susiimti ir eiti pirmyn. Po kurio laiko nė nebesakydavau vyrui apie vėluojančias mėnesines, neigiamus testus – negalėjau žudyti jo vilties.“

Psichologė teigia, kad negalėjimas susilaukti vaikų prilygsta gedului. Bet juk niekas nemiršta?! „Miršta viltis, – atsako R. Kačinienė. – Tai gali būti net skausmingiau, nei netekti artimojo, nes, mirus žmogui, ilgainiui susitaikome su tuo, kad jo nebėra, ir išmokstame gyventi toliau. O šiuo atveju viltis kiekvieną kartą gimsta ir miršta iš naujo. Gedulas dėl nevaisingumo yra pasikartojantis ir niekada nesibaigiantis. Tai lyg atvira, nuolat atsinaujinanti žaizda.“

Nevaisingumo gydymas taip pat kelia stresą – psichologai teigia, kad intensyvumu jis nenusileidžia tam, kuris patiriamas mirus sutuoktiniui ar išsiskyrus. Nuolatinė įtampa, medicininiai tyrimai, hormoniniai medikamentai, procedūros, laukimas, nusivylimas savimi ir sutuoktiniu, vienas kito kaltinimai – šį pragarą pereina daugybė šeimų. Nenuostabu, kad kai kurios ir subyra. „Nevaisingumas yra didelis santykių išbandymas, savotiškas šeimos tvirtumo patikrinimas, – sako psichologė. – Yra šeimų, kurios išsiskiria net vaikui gimus. O yra tokių, kurios ir nesusilaukusios atžalų išlieka, netgi sutvirtėja. Daugelis mano, kad santykiai pagerės, kai atsiras stebuklėlis. Bet palikuonių nebuvimas nėra vienintelė poros nesantaikos priežastis, juolab mažylio atsiradimas nėra būdas tiems santykiams pataisyti.“

Kartais atrodo, kad šį tikslą vyrams primeta moterys – filmuose skambina jiems į svarbius susirinkimus ir reikalauja, kad skubėtų namo mylėtis, nes prasidėjo ovuliacija, kelia isterijas, kaltina. Psichologė su tuo nelinkusi sutikti – anot jos, vyrams, kaip ir moterims, svarbu tapti tėvais, tačiau moterys daugiau apie tai kalba ir yra didesnės kovotojos. Vyrai į gyvenimą žiūri paprasčiau, jie labiau linkę susitaikyti su esama padėtimi, ramina žmoną: „Kaip bus, taip gerai.“ O moterys suvokia tai kaip abejingumą.

Mitai ir tiesa

Jeigu tai liga, kodėl žmonės taip nenoriai apie ją kalba? „Nes nevaisingumas vis dar siejamas su seksualumu, o ši tema yra labai opi, – tvirtina psichologė. – Jei nevaisingumo priežastis – vyras, daroma prielaida, kad jis – impotentas, jei moteris, – kad ji frigidiška arba kad jie nemoka teisingai elgtis lovoje. Iš tikrųjų nevaisingumas neturi nieko bendra su seksualumu. Toks požiūris, nesveikas smalsumas, kamantinėjimas kai kurias poras verčia apsimetinėti: nenorėdami sulaukti gailesčio, jie geriau meluoja, kad vaikų nenori turėti, nei prisipažįsta, kad negali – nes nenorėti yra lyg ir mažiau gėdinga, nei negalėti.“

Kitas populiarus stereotipas – nevaisingumas neva yra pelnyta bausmė už šio gyvenimo klaidas ir palaidą gyvenimo būdą arba karma už kituose gyvenimuose padarytas nuodėmes. Toks prietaringumas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti viduramžiškas. Iš tikrųjų susidūrę su nelaimėmis beveik visi linkę klausti: „Už ką?“ Jei suvoki save kaip visatos dalį ir tiki, kad žmogus nėra vien kūnas, egzistencinį naujos gyvybės klausimą nelengva paversti vien medicinine dilema. Lengviau būtų, jei klausimą „už ką?“ pavyktų paversti klausimu „dėl ko?“ Nevaisingumas neturėtų būti vertinamas kaip atpildas už nuodėmes, tačiau jis gali paskatinti ieškoti kitų gyvenimo tikslų. Vienus gali išmokyti gyventi čia ir dabar, mėgautis turimais dalykais, o tiems, kurie linkę žvelgti į ateitį, gali padėti suprasti, kad vaikai nėra vienintelis dalykas, kurį galime palikti ateinančioms kartoms. R. Kačinienė pripažįsta, kad nemažai šeimų išmoksta su tuo susigyventi ir atranda, kaip kitaip save įprasminti. Palyginkime: Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje vaikų neturi daugiau nei 55 000 vaisingo amžiaus (18–49 metų) šeimų (epidemiologiniais skaičiavimais, šalyje yra apie 50 000 nevaisingų šeimų), tačiau per metus atliekama vos 600 apvaisinimo procedūrų. Net įskaičiavus tuos, kurie kreipiasi pagalbos į kitų šalių klinikas ar stokoja pinigų, atrodo, kad maždaug tik viena pora iš dešimties atkakliai siekia pergalės. „Kada pasakyti STOP, gali nuspręsti tik jie patys, – sako psichologė. – Vieni nustoja stengtis išmėginę tik vieną procedūrą. Kiti ryžtasi ir septintai, ir aštuntai, ir devintai... – jie negali liautis siekę tikslo net tada, kai šis vis labiau tolsta. Tai priklauso nuo šeimos prioritetų. Jei svarbiausia – turėti vaikelį, mes nepriversime siekti kito tikslo. Gali sakyti ką nori, šeima vis tieks sieks turėti atžalą.“

Įdomu tai, kad pernelyg atkaklus tikslo siekimas kartais kaip tik trukdo jį pasiekti. Pagal nevaisingų šeimų forume pateiktus pasakojimus, beveik trečdaliui porų pasisekė būtent tada, kai nutarė tarp gydymo padaryti pertrauką. Ne vienam teko girdėti, kaip savo vaikelio susilaukiama įsivaikinus svetimą. Galima tai laikyti Dievo atlygiu už gerą darbą, tačiau psichologė įžvelgia apčiuopiamesnes priežastis. „Yra daug atvejų, kai pastojama išvykus atostogų, nutraukus gydymą ar įsivaikinus kitą vaiką, – sako ji. – Jaučiant įtampą pastoti sunkiau, nes nervinantis gaminasi hormonai, kurie tiesiogiai veikia reprodukcinę sistemą. Vyrų – mažiau, o moterims dėl to neretai sutrinka ovuliacija, gali išsivystyti endometriozė.“