„Drugelio prisilietimas“ gydo traumas, netgi patirtas motinos įsčiose (2)

Kam skirtas masažas? Dauguma atsakys – raumenims atpalaiduoti, odai pastangrinti, kraujotakai pagerinti, geriausiu atveju – padėti atsipalaiduoti. Kaip ir kokie masažai gali gydyti mūsų psichines ir emocines traumas, netgi patirtas motinos įsčiose?

Praėjusio amžiaus pradžioje, kai Sigmundo Freudo mokinys psichoterapeutas Wilhelmas Reichas prabilo apie kūne įrašytą mūsų emocinę patirtį, kūdikiai gimdymo namuose būdavo atskiriami nuo motinų, o gydytojo prisilietimas prie paciento vertinamas kaip etikos normų pažeidimas.

W. Reichas matė, kad paprasčiausias prisilietimas prie paciento rankos gali paskatinti jį išsilieti ir atsiverti kur kas greičiau nei ilgiausi pokalbiai. W. Reicho teoriją papildė ir praktiškai pritaikė jo dukra Eva Reich.

Šiuo metu prisilietimo terapiją pasaulyje platina Evos mokinys bioenergetikas Richardas Overly. Švelniosios bioenergetikos institute Ašvilyje (JAV) direktoriumi dirbantis vyras teorinėmis ir praktinėmis žiniomis maloniai sutiko pasidalyti seminarų Lietuvoje metu.

Kilti, išsilieti, atsipalaiduoti

W. Reichas sukėlė tikrą sensaciją prabilęs apie gyvybinę energiją, kuri nuolat teka mumyse ir nuo kurios priklauso mūsų fizinė ir psichinė savijauta. Tik tai, kas Vakarų pasauliui skambėjo kaip mistiniai paistalai, jau seniai buvo kitų medicinos sistemų esmė. Tik įvairiose kultūrose gyvybinė energija apibūdinama savaip: Indijoje vadinama prana, Kinijoje – či, Japonijoje – ki, kabalos išpažinėjai ją įvardija kaip astralinę šviesą.

W. Reichas tai vadino orgonu. Jis buvo ateistas – gyvybinė energija jam buvo ne kažkokia protu nesuvokiama mistika, o labai aiškiai juntamas ir konkretus dalykas, paklūstantis bendriems gamtos dėsniams.

Anot jo, mūsų gyvybinė energija yra kaip švytintis branduolys. Jo skleidžiama šviesa sklinda, pulsuoja, plečiasi už kūno ribų į kintamą energijos lauką. Kartais tai juntama fiziškai – vos įėję į kambarį galime pajusti, kad kokio nors žmogaus energijos yra labai daug, o sunkaus ligonio vos pulsuoja.

Gyvybinė energija yra pulsuojanti, įsikraunanti ir išsikraunanti, laisvai tekanti. Jei energija išsiplečia, jaučiame malonumą, džiaugsmą, pyktį. (Tie, kurie negali išreikšti pykčio, sunkiau geba pajusti ir malonumą.) Jei energiją susitraukia, juntame liūdesį, baimę, skausmą, tai mus verčia susigūžti. Mylėti – tai atiduoti energiją, būti mylimam – ją gauti.

Įkrova, iškrova, atsipalaidavimas – tokiu ritmu turi pulsuoti visa mūsų veikla. Panašiai kaip mylintis: seksualinė įtampa kyla, išsilieja orgazmu ir galiausiai – atsipalaiduojame.

Yra žmonių, kurie neleidžia įtampai kilti, – visada yra tolygios, apatiškos būsenos. Yra tokių, kurie leidžia įtampai nuolat pakilti, tačiau neleidžia išsilieti. Šie dažniausiai skundžiasi glaukoma, aukštu kraujospūdžiu, antsvoriu, veido raudoniu, įtemptais raumenimis. Leisti energijai išsilieti padeda sportas, taip pat emocinės iškrovos. Anot R. Overly, garsiai raudoti atviromis akimis visada yra sveikiau, nei tyliai ašaroti susigūžus kampe.

Yra žmonių, kurių energija nuolat, be jokių pauzių, banguoja aukštyn žemyn – tai irgi nieko gero, nes praleidęs atsipalaidavimo fazę žmogus nepajus harmonijos, gyvenimo pilnatvės.

Jei esi neplanuotas ir nelauktas

Trauma bioenergetikoje vadinama patirtis, kuri sutrikdo gyvybinės energijos tėkmę. Traumos gali būti ir fizinės, ir psichinės.

„Traumą kiekvienas supranta individualiai: tai, kas traumuoja vieną, gali neveikti kito. Tarkim, skyrybos, darbo ar gyvenamosios vietos pakeitimas vienam gali būti trauma, kitam – nuotykis“, – sako R. Overly.

Šie išgyvenimai, taip pat artimųjų netektis, karas, bankrotas ar kiti reikšmingi įvykiai yra mažiau svarbūs nei jūsų motinos išgyvenimai, patirti nėštumo metu. Pasirodo, visa, kas vyksta to neįsisąmoninant, mus veikia kur kas stipriau, nei tai, ką aiškiai suvokiame. Todėl bioenergetikoje ypač reikšmingos yra prenataliniu ir ankstyvosios kūdikystės metu patirtos traumos.

Pavojingos ir kitos nesąmoningos būsenos (narkozė, skendimas, šokas, klinikinė mirtis, apsvaigimas nuo narkotikų ar alkoholio, ypač jei žmogus verčiamas tai daryti ar jei pavartojęs šių medžiagų praranda atmintį).

Pastojimo, nėštumo ar gimimo metu mus veikia viskas – ir tai, kokioje aplinkoje buvome pradėti, ir ką, būdama nėščia, jautė motina, kokie vaistai leisti gimdant, ar naudotos replės, gimdyta natūraliai ar darytas Cezario pjūvis.

Išskiriami du labiausiai traumuojantys veiksniai: jei vaikas neplanuotas ir jei nelauktas. Tai, ką kūdikis išgyveno motinos įsčiose, jam yra gyvenimo sinonimas. Jei motina, būdama nėščia, nuolat nerimavo, liūdėjo, patyrė agresiją, neapykantą, tik tai išgyvendamas žmogus jaučiasi gyvas ir vėliau. Todėl nesąmoningai linkusieji save kankinti nuolat atsiduria situacijose, kuriose jaučiasi nelaimingi. Taip pat labai svarbu, ar po gimimo kūdikis buvo paliktas su motina, ar nuo jos atskirtas.

Atskirtiesiems vėliau gali būti sunku užmegzti visaverčius ryšius su kitais žmonėmis, tai veikia ir jų pačių savivertę. O tokie „atskirtieji“, kaip žinoma, esame mes visi – sovietinio laikotarpio vaikai.