Didesnė tikimybė - ne tapti organų donoru, o patekti tarp laukiančiųjų transplantacijos (4)

Didesnė tikimybė šiuo metu Lietuvoje yra atsidurti organų transplantacijos laukiančiųjų sąraše negu tapti organų donoru, kadangi pastarųjų gerokai mažiau, sako Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis" prezidentė Ugnė Šakūnienė.

"Sakoma, kad pasisekė, jei tapote donoru", - antradienį per BNS vykusią spaudos konferenciją teigė moteris. U.Šakūnienė priminė, jog prieš tampant donoru vykdoma griežta atranka - tikrinama, ar žmogaus organas tiks jo laukiančiajam.

26 metus su persodintu inkstu gyvenanti U.Šakūnienė teigia, jog šiuo metu transplantacijų Lietuvoje laukia apie 500 žmonių: 250 inksto, 40 kepenų, 155 ragenos, 30 širdies, 2 plaučių, 23 kasos ir inkstų komplekso, 7 širdies ir plaučių komplekso. Tarp laukiančiųjų - 15 vaikų.

Tuo metu galimų donorų per metus būna maždaug 100, tačiau daugmaž pusė jų atkrenta dėl medicininių kriterijų bei dėl to, kad artimieji nesutinka jiems mirus padovanoti jų organus laukiantiems transplantacijos žmonėms.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, per pastaruosius 10 metų prieštaraujančiųjų paaukoti mirusių artimųjų organus per metus būna 25-50 procentų.

„Žmonės dažniausiai galvoja, kad jie taps donorais. (...) Per metus būna 40-50 donorų, taigi šiandien tarp laukiančiųjų atsidurti tikimybė didesnė", - kalbėjo U.Šakūnienė.

Gyvenantieji su persodintais organais ir medikai ragina kiekvieną pasakyti artimiesiems, ar atsitikus nelaimei, jie būtų pasiryžę paaukoti savo organus tiems, kuriems šie organai gali išgelbėti gyvybę.

„Pasakymas savo artimiesiems labai svarbus, svarbiau už bet kokį dokumentą. Pirmiausia reikia pasakyti sau, paskui artimiausiems žmonėms, kaip tu apsisprendęs šiuo klausimu. Visos kortelės, įrašai prie teisių - papildoma informacija", - kalbėjo širdies chirurgas Kęstutis Ručinskas.

Pasak U.Šakūnienės, nors teisiškai galima pareikšti savo valią paaukoti organus po mirties užpildant donoro kortelę, gydytojai, paisydami etinių sumetimų, prieš persodindami organus vis tiek tariasi su mirusiojo artimaisiais, ar šie sutinka aukoti jo organus.

„Svarbiausia kalbėtis, nes sprendimą priima velionio artimieji - jei jie žino, ką jis galvoja, jiems lengviau pasakyti „taip" arba „ne", - teigė ji.

K.Ručinskas aiškino, jog šiuo metu donorų itin trūksta - pasak jo, pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, donorų skaičius dėl nežinomų priežasčių gerokai sumažėjo. Pavyzdžiui, Vilniuje prieš trejus metus buvo atlikta 14 širdies transplantacijų, o pastaruoju metu šis skaičius sumažėjo perpus, nors šios operacijos sostinėje laukia 25 žmonės.

Gydytojas atkreipia dėmesį, kad laukiančiųjų sąraše daugėja vaikų, jauniausias iš jų - vos dviejų savaičių amžiaus.

Širdies transplantacijos su dirbtine širdimi galima laukti trejus metus.

U.Šakūnienės duomenimis, pagrindinės pasaulio religijos - krikščionybė, islamas, budizmas - neprieštarauja donorystei, tačiau artimojo netekę žmonės dažnai tą akimirką negalvoja apie tai, jog paaukoję mirusiojo organą gali išgelbėti kitą gyvybę, nors po kiek laiko ima gailėtis nesutikę atiduoti organo.

„Viena iš dažnų priežasčių - artimieji nežino, ką žmogus mąstė, kol buvo gyvas, nebuvo kalbėta apie tai. Taip pat sunku susitaikyti su žmogaus netektimi ir patikėti, kad jis miręs, kai mirus smegenims, kitų organų veikla dar palaikoma aparatais, galvoja kad kūnas atrodys negražiai (...), kad religija prieštarauja, kai kas mano", - priežastis, kodėl artimieji nesutinka dovanoti mirusiųjų organų, vardijo U.Šakūnienė.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 700 žmonių su persodintu inkstu, širdimi, kepenimis, plaučiais, kasa, kai kurie iš jų su persodintu organu gyvena per 30 metų. Iš viso Lietuvoje per 40 metų atlikta 1300 transplantacijų. Lietuvoje daugiau nei 20 metų vyksta širdies persodinimo operacijos, tuo metu kaimynai latviai jas pradėjo atlikti prieš keletą metų, o Estijoje širdis netransplantuojama.