Chirurgių koziriai: grožis ir jėga (2)

Sako, vieną pirmųjų veido patempimo operacijų XIX a. pabaigoje atliko prancūzė chirurgė. Moteris! Kita vertus, ir šiandienos Lietuvoje dailiosios lyties atstovė, su skalpeliu rankoje kurianti grožį, vis dar - tarsi akibrokštas. Ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti dirbančiąsias plastinės atkuriamosios chirurgijos srityje. Tačiau gyvenimas juda į priekį. Gerbiamoji plastinės chirurgijos chirurgų vyrų gildija, tik laikykis! Ateina konkurentės. Šįkart - apie Indrę Sakalauskaitę.

Ne tik profesinis meistriškumas, bet ir bendravimo su pacientėmis subtilybės - vienas stipriausių jaunų grožio chirurgių, bandančių išsikovoti vietą vyrų pasaulyje, kozirių. Žinoma, rimtai kalbant, turbūt nederėtų šios srities specialistų skirstyti pagal lytį, nebent - pagal profesionalumą. Kita vertus, juk mums ne tas pats, eiti pas ginekologą vyrą ar moterį? Grožio korekcijos - ne mažiau delikati sritis. Tarkim, šviesaus atminimo plastinės chirurgijos specialistės Eglės Knėpienės pacientės šiandien sako, kad ši moteris joms buvo daugiau nei gydytoja - ir draugė, intymių paslapčių patikėtinė.

Medikės privalo būti stiprios

Garsaus plastinės chirurgijos specialisto, Vilniaus universiteto profesoriaus Kęstučio Vitkaus privačioje klinikoje "Vitcus Clinic" jau trečius metus sėkmingai dirba jauna, tik 32-ejų, plastinės atkuriamosios chirurgijos atstovė Indrė Sakalauskaitė. Linksma detalė: mėgstama gydytojos Indrės šukuosena - vešlių plaukų kuodas, persmeigtas... pagaliuku. Tiesa, vienu, o ne dviem, kaip kad mėgo a. a. gydytoja Eglė Knėpienė.

Maga pavaidinti psichologę ir pasakyti: tai išduoda pasąmoninį Jūsų troškimą būti panašiai į žinomą grožio chirurgę... Kita vertus, mūsų sprendimams renkantis specialybę tikrai įtakos turi pažįstami profesionalai, jų įvaizdis.

Prisimenu savo pirmą susitikimą su a. a. daktare Knėpiene Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje. Dar buvau studentė. Padarė įspūdį: ne tik žinoma chirurgė, bet ir žavi moteris. Sijonėlis virš kelių, pasitempusi, kaukši koridoriumi aukštakulniais. Tikrai galvoje šmėstelėjo mintis: kaip norėčiau būti į ją panaši.

Nebūtumėt moteris! Tačiau tapti chirurge turbūt nusprendėte ne vien todėl, kad tikros profesionalės ir žavios moters derinys labai imponuoja?

Aišku, įspūdį padarė ne vien žinomos gydytojos įvaizdis. Galima sakyti, kad tapti chirurge, eiti tėčio pėdomis - mano vaikystės svajonė. Ne tik tėtis, visa mūsų šeima - medikai. Mama - dermatovenerologė, sesuo - akušerė-ginekologė (su ja drauge dirbame Vilniaus universitetinėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.) Nuo mažens mačiau, koks darbo krūvis tenka gydytojams. Verždavausi pas tėtį į operacinę. "Parodyk, ką ten darai", - sakydavau. "Kai įstosi į mediciną ir pati pradėsi dirbti, sužinosi", - atšaudavo jis. Atsimenu, tėtis turėjo knygą apie odos persodinimą. Stora, įspūdinga, iš Maskvos parsivežė. Ten buvo labai negražių nuotraukų: nufotografuoti odos defektai ir tai, kaip jie padengiami nauja oda. Atsiversdavau, viena akimi žvilgteldavau ir vėl užversdavau. O galvoje viena mintis: "Kaip norėčiau tai daryti!" Jau pirmame kurse aiškiai žinojau, kad mane traukia būtent chirurgija, kad nebūsiu terapeutė: noriu dirbti ne tik galva, bet ir rankomis. Mano karjera prasidėjo nuo vaikų chirurgijos. Jau studijų metais Vaikų traumatologijos skyriuje dirbau sesele. Mokiausi dieniniame skyriuje, o naktimis dirbdavau.

Kaip tokį krūvį galima ištverti?

Pasirodo, galima. (Juokiasi.) Chirurgiją besirenkančios moterys turi būti stiprios. Jei labai greitai pavargtum, apskritai negalėtum dirbti tokio darbo. Privalai būti ir stiprių nervų, ir tvirto charakterio. Kartais draugai man sako: "Esi kieta." Ir mama pasakoja, kad nuo vaikystės buvau labai užsispyrusi, jei ko užsinorėdavau, visada pasiekdavau. Bet nebijau - nesurambėsiu, netapsiu abejinga. Seni bičiuliai, kai susitinkame, sako: "Indre, tu visai nepasikeitei, tebesi toks pat jautrus žmogus kaip anksčiau."

Ir dabar derinate dvi darbo sritis: estetines operacijas ir mikrochirurgiją.

Taip, bet mikrochirurgija - ne ta sritis, kur galėtum grožėtis nuostabiais reginiais. Pavyzdžiui, matai žmogų su nupjauta ranka. Įsivaizduoji, ką jis jaučia. Bet galvoje - tik viena mintis: kaip padėti.

Mums, paprastiems mirtingiesiems, chirurgai neretai atrodo apskritai bejausmiai. Klystame?

Žinoma. Sakoma, kad profesionalūs medikai darbe neturi rodyti jausmų. Bet nuo emocijų atsiriboti nepavyksta. Kas kartą, matydama į dramatišką situaciją patekusį žmogų ar šoko ištiktus jo artimuosius, jaudinuosi. Bet juk negaliu leisti sau apsiverkti! Net nuraminti ligonį, pabendrauti su juo nelieka laiko. Turi skubėti jam padėti, kad nenukraujuotų. Į Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės Mikrochirurgijos skyrių vežami sunkiausi ligoniai iš visos Lietuvos.

Studijų metais dirbote Vaikų traumatologijos skyriuje slaugytoja. Turbūt irgi nelinksmų vaizdelių prisižiūrėjote?

Taip, dar studijuodama pradėjau dirbti Vilniaus universitetinės Vaikų chirurgijos klinikos Traumatologinio skyriaus Nudegimų poskyryje (dabar - skyrius - aut. past.). O būdama rezidentė, jau dirbau čia gydytoja asistente. Tada ir pradėjau domėtis odos plastika, rekonstrukcija. Norėjau padėti vaikams išsigydyti tuos neretai baisius nudegimus. Teko matyti tikrai kraupių dalykų. Viena dažniausių vaikų traumų priežasčių - tėvų nepriežiūra, neatidumas. Tarkim, maitinanti mama apipila savo atžalą karšta arbata ar kava, ir štai - nudegimas.

Kiek ilgiausiai esate išbuvusi prie operacinio stalo?

Ilgiausiai trunka replantacijos operacijos, kai siuvami amputuoti pirštai, rankos: viena trunka mažiausiai 4-8 valandas. Pamenu, trejų metų berniukui iš Molėtų siuvome amputuotus pirštų galiukus - žaisdamas lauke, jis įkišo rankytę tarp klojamų plytelių. Kitas atvejis: broliukas sesutei kirviu sužalojo dešinę rankytę - pusę plaštakos nukirto. Buvau tik baigusi rezidentūrą. Budėjęs gydytojas Linas Motūza pasikvietė asistuoti operacijos metu. Ji truko apie 7 valandas. Tą rankytės dalį prisiuvome. Dabar mergaitė kartkartėmis atvažiuoja pas mus pasirodyti. Jau rašo, piešia.

Manau, daugelis moterų, skaitydamos šias eilutes, šiurpsta. O Jūs nuolatos patiriate tą jaudulį, stresą. Kur paskui tuos negatyvius jausmus dėti?

Išdaliju draugams, šeimai, artimiesiems. Man bepigu, juk jie - medikai, tad puikiai tai supranta. Kalbuosi su kolegomis. Bet vis tiek iš sergančio žmogaus pasiimi dalį skausmo, nes nereaguoti neįmanoma. Retas chirurgas vyras tai pripažins.

Atliekate ne tik mikrochirurgines, bet ir estetines operacijas. Turbūt visai kitaip jaučiatės, kai tenka operuoti "Vitcus Clinic"?

Streso čia tikrai mažiau. Žmonių niekada nevadiname ligoniais, tik pacientais. Išsikalbame, išsiaiškiname visas problemas. Kita vertus, ant operacinio stalo guldai sveiką, niekuo, išskyrus rūpesčius dėl grožio, nesiskundžiantį žmogų. Turi pasverti visus "už" ir "prieš".

Internete radau tokį baisų juodą juokelį: "Moteris chirurgė - tarsi jūrų kiaulytė: nei su jūra, nei su kiaule neturi nieko bendra." Nepatogiai jaučiuosi tai sakydama, kita vertus, esate medikė, tad gal ištversite?

(Juokiasi.) Kad žinotumėte, kiek kartų esu šią repliką girdėjusi! Dauguma vyrų chirurgų iki šiol nepripažįsta, kad moteris gali būti šios srities specialistė. Gera - juo labiau. O aš manau priešingai: estetinės chirurgijos srityje moteris gali būti pranašesnė už vyrą. Skonio, stiliaus, grožio suvokimas mums artimesnis. Vyrai labiau vadovaujasi logika, o moterys - intuicija, vidiniais pojūčiais. Be to, esame švelnesnės, jaukesnės. Dauguma pacienčių pageidauja, kad operuotų moteris.

Vis dėlto bent iki šiol plastinė chirurgija - vyrų pasaulis. Kokios žaidimo taisyklės čia galioja?

Į jį patekusi supratau, kad šiek tiek kitokios nei mūsiškiame. Jų mąstymas, požiūris į mediciną ir, žinoma, moteris - kitoks. Jei nori čia rasti savo vietą, turi paaukoti nemažai jėgų. Vyrai tikrai į šį pasaulį mus įsileidžia nelabai noriai. Ir kitose chirurgijos srityse moterų - mažuma. Nors daugiau nei plastinėje chirurgijoje.

Na, kita vertus, grožio chirurgijoje sukasi nemaži pinigai...

Taip, tai verslas. Bet ir labai nelengvas darbas.

Gal būtent todėl vyrai ir nenori matyti operuojančios moters? Gali išsiugdyti stiprų charakterį, bet su organizmo fiziologija juk nepakovosi. Jei operacija trunka aštuonias ar dešimt valandų, ar nekyla pavojus tiesiog susmukti ant grindų?

Organizmas įpranta prie ilgų operacijų. Nekyla minčių, kad neatlaikysi. Kita vertus, ir vyrai chirurgai per operacijas nualpsta, nors tai atsitinka retai. Žinome, kad prieš operuojant reikia pavalgyti, pasirūpinti, kad organizmui nepritrūktų skysčių. Privalome atitinkamai planuoti savo laisvalaikį. Jei nuolatos baliavotum, taip, tada jaustum nuovargį, drebėtų rankos. Bet dėl natūralių fiziologinių dalykų šiais laikais problemų nekyla. Jei labai reikia, gali atsistoti ir trumpam išeiti, paskui persirengi steriliais drabužiais ir vėl operuoji.

Ar niekada nebuvo skaudu dėl vyrų požiūrio? Nekildavo minčių: o ko ten lįsti, jei tavęs nelaukia?

Visada lengviausia nedaryti to, ko bijai, pasitraukti, kai atrodo, kad tave nuskriaus, bet tai - ne išeitis. Jei nori pasiekti užsibrėžtą tikslą, privalai eiti. Nepaisydama to, su kokia aplinka susidursi. Manau, savo darbu, veikla galima daug įrodyti. Nors dar nesu labai žinoma, mano vardas nėra skambus ir garsus, pacientų netrūksta.

Profesorius Kęstutis Vitkus, priimdamas dirbti į savo kliniką, parodė didelį pasitikėjimą Jūsų meistriškumu. Čia tai tikrai nesijaučiate diskriminuojama... O kas būtų, jei imtų ir suveiktų žmogiškasis faktorius, juk ne taip dažnai sutiksi vyrą, kuris tau visais atžvilgiais - autoritetas? Taigi, trumpai tariant, - imsite ir įsimylėsite?!

Žinau, taip kartais atsitinka. Profesorius išties labai žavi asmenybė. Bet į jį pirmiausia žiūriu kaip į savo mokytoją. Dažniausiai kalbamės apie darbą, apie tas pačias operacijas, bet kad daugiau... Aš jį įsimylėjusi kaip profesorių, kaip savo mokytoją!

Asistavote profesoriui Vitkui, kai jis operavo Laimą Mertinienę. Pirmoji tokio pobūdžio operacija Lietuvoje, kai ant operacinio stalo - žinomas asmuo... Kas labiau bijojo - ponia Laima ar Jūs?

Kai sužinojau, kad asistuoti turėsiu aš, rengiausi ir psichologiškai, ir moraliai. Tokiais atvejais tenka labai susikaupti. Bet asistuoti Kęstučiui Vitkui lengva, nes juntu jo profesionalumą, jis niekada nepanikuoja, neparodo jaudulio. Žinau, kad šiai operacijai ir profesorius nemažai rengėsi. Ji buvo labai įspūdinga, kaip ir vaizdas, kurį pamatėme nuėmę poniai Laimai tvarsčius. Truko aštuonias valandas, bet jos greitai prabėgo, nes visa komanda įtemptai dirbo.

Apie vyrus, regis, viską išsiaiškinome. O sakykite, ar dvi moterys, dirbančios plastinės chirurgijos srityje, gali būti draugės? O gal tik konkurentės?

Kai atėjau dirbti į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, frontą laikėme su kolege Giedre Stundžaite. Iki šiol Mikrochirurgijos skyriuje esame tik dvi moterys chirurgės. Galima sakyti, bendromis jėgomis perauklėjome vyrus. O supratome tai grįžusios iš Paryžiaus - ten beveik prieš metus penkias savaites tobulinomės vienoje garsiausių plastinės chirurgijos klinikų. Mus pamatę, kolegos džiaugėsi. Sakė: "Kaip jūsų pasiilgome, kaip trūko jūsų klegesio." Moterys tikrai priverčia kolektyvo vyrus pasitempti!