„Aš – neištikimas?! Mieloji, tau – paranoja!“

Užklupti nepagrįstų įtarinėjimų, skubame apkaltinti pašnekovą paranoja. Tačiau net neįtariame, kaip arti tiesos esame – šis sutrikimas kamuoja vis daugiau žmonių.

Oksfordo universiteto klinikinės psichologijos profesorius Danielis Freemanas, knygos „Paranoja: XXI a. baimė“ („Paranoia: The 21st Century Fear“) autorius, teigia, kad su šiuo sutrikimu yra susidūręs kas trečias žmogus Jungtinėje Karalystėje. Jo atliktame tyrime dalyvavo 1200 žmonių. Daugiau nei 40 procentų tvirtino esą apkalbinėjami, 20 proc. manė, jog yra slapta sekami, o 5 proc. jautėsi tapę sąmokslo aukomis – buvo tikri, kad kiti sąmoningai siekia jiems pakenkti. Epizodų, kai žmogaus įtarumas peržengia sveiko proto ribas, pasitaikydavo visais laikais, tačiau, anot profesoriaus, pastaruoju metu tokių atvejų itin padaugėjo. Jis mano, kad paranoja gali būti vadinama tokia pat tyliąja XXI a. epidemija, kaip ir depresija.

Kas yra paranoja?
Paranoja (paránoia, graikų kalba parà = šalia, greta ir noûs = protas) – tai persekiojimo iliuzija, manija, kuri nelaikoma atskira liga, o tik tam tikrų psichinių sutrikimų simptomu. Ji gali atsirasti kaip somatinių, neurologinių ar psichinių ligų pasekmė (Alzhaimerio, šizofrenijos, smegenų traumų ir pan.), neretai ji persekioja piktnaudžiaujančius narkotikais ar alkoholiu.

Paranoja dar vadinama persekiojimo manija. Paranoikas dažnai tvirtai tiki, kad kiti žmonės bet kokiomis priemonėmis siekia jį apgauti, įžeisti, sužaloti ar netgi užmušti. Tokius teiginius žmogus paremia „įrodymais“, kurie jam atrodo visiškai įtikinami, nors kitiems asmenims nieko nepasakantys. Paciento neįmanoma perkalbėti, jokie racionalūs argumentai ir bandymai įtikinti neduoda rezultatų.

Objektyvios paranojos priežastys
Profesoriui Danieliui Freemanui nerimą kelia tai, kad dabar paranoja vis dažniau pakerta iš pažiūros visai sveikus žmones, ir ypač – moteris. Jis mano, kad moterys patiria didesnį spaudimą būti idealios visose gyvenimo srityse, tad ypač atsakingų perfekcionisčių baimė neatitikti lūkesčių gali lengvai virsti paranoja.

Dar viena priežastis – visuotinis nestabilumas ir pernelyg greitas gyvenimo tempas. Mes nuolat esame bombarduojami informacija apie teroristų atakas, karo grėsmes, ekologines katastrofas, pasaulio pabaigas. Nemažai nerimo kelia ir „arčiau kūno“ esančios naujienos – bedarbystė, ekonominė krizė, didėjantis skyrybų skaičius. Tai verčia mus drebėti dėl savo darbo vietos ar santuokos. „Mūsų darbo rinka tapo daug lankstesnė nei anksčiau, – sako D. Freemanas. – Nebeliko tokios sąvokos kaip „darbas visam gyvenimui“. Mes esame priversti pasikliauti trumpalaikėmis darbo sutartimis, dėl to jaučiamės nestabiliai, patiriame stresą, konkurenciją. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis įžvelgiame iš konkurentų ar kolegų pusės daug potencialių grėsmių.“

Žmonės išgyvenę bent trumpą paranojos priepuolį prisimena jo gniuždančią galią. „Mūsų įmonėje tuo metu prasidėjo etatų mažinimas, tad abi su kolege ėmėm konkuruoti, – prisimena 35 metų personalo atrankos specialistė Jovita. – Kol tai vyko atvirai, manęs negąsdino. Bet vieną dieną kažkur dingo mano darbo kalendorius su svarbiais kontaktais. Kitąsyk pamačiau kolegę pietaujančią su svarbiu mano klientu. Negana to, su manimi itin šaltai pradėjo bendrauti mano skyriaus vadovė. Jaučiausi lyg paralyžiuota. Mane pylė šaltas prakaitas, naktimis negalėjau užmigti, pradėjau nerimą malšinti alkoholiu – pirmąsyk jaučiausi susidūrusi su tokiu atviru kenkimu. Laimei, nespėjau kolegės užsipulti – po poros savaičių ji išėjo į kitą darbovietę, o kalendorių radau savo mašinos daiktadėžėje.“

Ar man tai gali nutikti?
Iš tiesų panašiomis aplinkybėmis dirba ar gyvena daugybė žmonių, tačiau ne visi jie atsitiktiniuose sutapimuose įžvelgia sąmoningą kenkimą. Vokiečių psichiatras Heinrichas Schulte mano, kad paranoja dažniau kamuoja žmones, kurie nori, bet nesugeba būti kokios nors socialinės grupės dalimi. Jei jūs negalite pritapti prie darbo kolektyvo, gali pradėti vaidentis, kad kolegos jus apkalbinėja, šaiposi už nugaros, kenkia ir pan., nors iš tiesų jiems jūs visiškai nerūpite. Ypač dažnai tokios formos paranoja persekioja vadovaujančius asmenis, kuriuos nuo jų pavaldinių neišvengiamai skiria natūralus barjeras.