Ar rudasis cukrus tikrai geriau nei baltasis? (2)

Ar cukrus iš tiesų skatina atsirasti ėduonį? Ar galime tikėti etiketėmis? Pasirodo, ne viskas, ką mes žinojome apie cukrų, yra tiesa.

Kad cukrus kenkia dantims, atrodo neginčijama aksioma. Tačiau atsisakyti šios „saldžiosios mirties“ vis dėlto nesinori. Tad ieškome sveikesnių alternatyvų, tarkim, rudojo cukraus. Tik štai – ar jis tikrai sveikesnis? O gal dantims nekenkia nei vienas, nei kitas?

Vokietijos maisto produktų chemikas Udo Pollmeris ir biologė, neurofiziologijos mokslų daktarė Monika Niehaus sensacingoje knygoje „Kas sveikai maitinasi, trumpiau gyvena“ sklaido kai kuriuos su cukrumi susijusius mitus.

Ar rudasis cukrus vertingesnis už įprastą baltąjį?
Taip dažnai tvirtinama, nes baltajame cukruje jau nėra vertingų cukraus žaliavoje esančių mikroelementų, kurių turėtų būti likę rudajame cukruje. Tačiau ne viskas taip paprasta, nes tų mikrolementų kiekis priklauso nuo cukraus gamybos technologijų. Keista, bet tris šiandien rinkoje parduodamas rudojo cukraus rūšis vartotojas vieną nuo kitos sunkiai atskiria.

Ypač lengva gaminti rudąjį cukrų, baltojo runkelių cukraus kristalus padengiant rudos spalvos dažikliu arba plonyčiu žaliavinės cukraus melasos sluoksniu. Tokiame produkte nėra jokių pirkėjo trokštamų naudingų mikroelementų.

Arba imkime kad ir cukrų, neperėjusį paskutinės rafinavimo stadijos, kad liktų šiek tiek rusvas. Tokio rudojo cukraus būna net kelių atspalvių, tačiau veltui jame ieškotume bent kiek didesnio vertingųjų mikroelementų kiekio. Cukruje esantis didesnis kalcio arba geležies kiekis paprastai tik liudija, kad jame yra gamybos proceso liekanų: mechanizmuose buvusių rūdžių arba skaidrinimo procese naudotų kalkių nuosėdų.

Ir pagaliau dar yra rudasis cukrus, gaminamas iš nusuktos žaliavinės cukraus masės: ji išdžiovinama ant karštų konvejerio juostų, kad liktų bent sultyse buvusios mineralinės medžiagos ir mikroelementai. Ar dėl to jį vartoti sveikiau nei baltąjį, dar nežinia. Tačiau šiuo atveju sumokėjęs pinigus pirkėjas bent jau gauna tai, ko norėjo.

Jei etiketėje rašoma „be cukraus", ar galima tuo tikėti?
Nelygu, ką laikote cukrumi... Maisto produktų apraše cukrumi vadinama tik sacharozė (cukranendrių ir runkelių cukrus). Bet yra ir kitokių cukraus rūšių: laktozė (pieno cukrus), dekstrozė (vynuogių cukrus), fruktozė (vaisių cukrus), maltozė (salyklo cukrus) ir t.t.
Be to, dar leidžiama taikyti technologiją, kuria cukrus išskiriamas pačiuose maisto produktuose. Pridedama į produktą fermentų, kurie ląstelių sienelėse esančias medžiagas arba krakmolą suskaido į cukrų ir natūraliai pasaldina produktą.

Ar cukrus skatina atsirasti ėduonį?
Anksčiau tai, rodos, buvo visuotinai pripažintas faktas, tačiau pastaruoju metu odontologų požiūris į šią problemą iš esmės keičiasi. „Aiškaus ryšio tarp cukraus koncentracijos maiste ir atsirandančio ėduonies nėra“, – skelbia Niujorko Odontologijos tyrimų departamentas. Šio mokslinio darbo autoriai daro išvadą, kad ėduonį sukelia tam tikra maisto sudėtis, o cukrus yra tik vienas iš veiksnių.

Iš 36 mokslinių studijų, kuriose buvo tiriama cukraus vartojimo ir ėduonies sąsaja, tik dviejuose ji buvo nustatyta neginčijamai, 16 konstatavo galimą priklausomybę, o 18 teigia, kad ryšys labai silpnas arba jo išvis nėra.