Ar galėtumėte savaitę nepratarti nė žodžio? Mes pabandėme! (3)

Savaitę praleisti su grupe žmonių ir nepersimesti su jais nė žodeliu. Ar tai įmanoma ir kam viso to reikia? Jogos centro „Soham“ įkūrėjai Vaidas ir Vilma Deksniai pasiūlė man prisijungti prie tylos stovyklos dalyvių ir išsiaiškinti tai pačiai.

Nesileisiu į smulkmenas pasakodama, ką veikėme visą savaitę. Jei į kitų metų atostogų planus įtrauksite tylos stovyklą, sužinosite ir dienotvarkę. Meditacijos, paskaitos, kvėpavimo ir jogos pratybos... Veiklos užteko nuo ryto iki vakaro. Vis gi svarbiausias reikalavimas buvo visą laiką tylėti. Aplink tvyranti tyla – puiki galimybė įsiklausyti į save. Bent jau man buvo labai smalsu, ką išgirsiu, tad nusprendžiau priimti pasiūlymą.

Užtvenkti upę

Žinoma, vien jau tai, kad gali savaitę pabūti neblaškomas vaikų, giminių, kaimynų, bendradarbių, socialinių tinklų ir televizoriaus, yra atgaiva. Beje, ne taip jau lengvai gaunama. Vien išvažiuoti nepakanka. Pirma diena stovykloje, skambutis. „Mama, esu Tylos stovykloje, čia negalima kalbėti, paskambinsiu tau kitą penktadienį“, – išbėriau kaip galėdama greičiau. „Tai gerai. Tada kalbėsiu aš“, – ilgą istoriją jau ketino pradėti mama. Nė neįsivaizduoju, ką būtų reikėję daryti, jei turėčiau keturis vaikus ir savaitei jie būtų išvežti į skirtingus kaimus pas senelius! Negaliu tvirtinti, bet manau, kad visus stovyklaujančius tėčius ir mamas gelbėjo įjungta begarsės mobiliųjų aplinkos funkcija bei esemesai. Ir kas galėtų smerkti?

Nuo pat pradžių stengiausi būti pavyzdinga. Visgi tokia tapau tik po poros dienų, kai paprasčiausiai... nebeturėjau su kuo kalbėtis. Iš stovyklos dalyvių buvau spėjusi susipažinti tik su dviem merginomis – tomis, kurios mielai sutiko pavėžėti mane iki Kernavės. Po trijų dienų mano naujosios pažįstamos turėjo grįžti namo. Kaip saldu buvo paplepėti prieš atsisveikinant! Patyrėme daug nauja, tad labai jau magėjo aptarti. Merginoms išvažiavus, užsičiaupiau galutinai. O jei jos būtų likusios? Sunku pasakyti. Viena pora buvo taip gerai įvaldžiusi ženklų kalbą, kad kartą, gerdami arbatą, puikiausiai paplepėjo apie tenisą. Kai kurie šnekėjosi rašteliais. Klausėmės kviestinių mokytojų paskaitų, galėjome raštu pateikti jiems klausimų. Vis gi šiaip ar taip, turėjome maždaug 95 proc. tylos.

Mano noras su kuo nors ką nors aptarti ilgainiui išblėso. Neatsakiau į draugės atsiųstą žinutę – teiravosi, kaip man sekasi tylėti. Tikiuosi, ji suprato mane be žodžių. Tik kalba tarsi užtvenkta upė prasirausė kitą vagą ir vieną rytą išsiveržė keistu pavidalu. „Skrisk iš čia!“ – išgirdau save sakant musei, „Kas čia dabar kandžiojasi?“ – uodui, „Kas čia per nesąmonė?“ – sau pačiai. Priešpaskutinį vakarą nusprendžiau pasivaikščioti. Jau temo. „Sustok, pakalbėkim“, – kreipiausi į tamsoje puškuojantį ežiuką. Mano nuostabai, šis paklausė. Pritūpiau. Ežiukas ėmė riestis į kamuolį, bet patikintas, kad sutiko labai gerą žmogų, atsipalaidavo, o po kurio laiko nusprendė apžiūrėti mane iš arti. Priėjo, garsiai apuostė ir, padaręs puslankį, vėl įsitaisė priešais. Mudu su ežiu ištirpome tyloje. Būtent tą akimirką suvokiau jos esmę. Gaila, gana greitai nutirpo kojos.