Alkis silpnina valią ir skatina impulsyvumą (1)

Kad nukritęs gliukozės kiekis didina alkio jausmą, žinome visi. Tačiau ar žinojote, kad jis taip pat silpnina mūsų valią ir verčia daryti kvailystes?

Gydytojų dietologų chorą, smerkiantį drastiškas dietas ir ilgą badavimą, papildė ir psichologai. Pasirodo, tam, kad rastum valios nevalgyti, turi būti bent kiek užvalgęs.
Atrodytų, kas čia nauja – seniai visiems žinoma, kad alkanas žmogus valgyti nori labiau nei sotus. Tačiau šįsyk kalbame ne apie kūno poreikius, o apie tai, kaip alkis veikia mūsų smegenis ir netgi charakterį.

Floridos universiteto psichologas Roy F. Baumeisteris, tyrinėdamas pačius įvairiausius žmonių priimamus sprendimus, pastebėjo, kad pats geriausias laikas kvailiems sprendimams – tai laikas prieš pietus ir prieš vakarienę. Anot mokslininko, mūsų smegenys, neturėdamos reikiamų gliukozės atsargų, pradeda taupyti energiją. O tai reiškia, kad jos nesivargina svarstyti visų „už“ ir „prieš“ ir todėl priverčia mus pasielgti impulsyviai.

Ir tuomet, visą dieną badavusios, staiga nutariame į viską spjauti ir suryti didžiulį torto gabalą, paverčiantį niekais dienos pastangas.

R. F. Baumeisteris įvedė į psichoterapiją naują terminą, kuris vadinasi sprendimų nuovargis. Anot, jo ypač smegenis vargina ir gliukozę eikvoja nuolatinė būtinybė rinktis. Štai kodėl „nekaltų“ saldumynų skyreliai įrengiami prie pat kasų. Praleidus nemažai laiko prie lentynų, kur be perstojo skaičiavai kalorijas, rinkdamasi tarp obuolio ir ananso, blaškeisi tarp to, ką norėtum, ir to, ką galėtum valgyti, prie kasų prieini tokia išvargusi, kad smegenys ima klykte klykti: „Gliukozės!!!“

Ne mažiau svarbu ir tai, kad gliukozės trūkumas silpnina žmogaus valią. Atlikdamas vieną eksperimentą, kuriame buvo tiriama mėgstančių sočiai pavalgyti ir saikingai besimaitinančiųjų valia (tiriamieji turėjo išlaikyti ranką ant šalto ledo luito ir daryti kitus su maistu nesusijusius dalykus), R.F. Baumeisteris patyrė netikėtą fiasko. Jis darė prielaidą, kad stipresne valia pasižymės tie, kurie moka susilaikyti nuo persivalgymo, bet rezultatai buvo priešingi. Galiausiai mokslininkas padarė išvadą, kad gliukozės trūkumas kraujyje silpnina žmogaus valią.
„Paradoksalu, – sako jis. – Tam, kad galėtum nevalgyti, reikia valios. Bet kad turėtum valios, privalai pavalgyti.“

Kas mums iš to? Pirmiausiai tai dar kartą patvirtina, kad lengvas užkandžiavimas geriau nei visiškas badas.
Antra, tai reiškia, kad galime liautis save kaltinusios „charakterio silpnumu“ ir ištižimu, jei praryjame vieną kitą neleistiną gabalėlį. Charakteris ir auklėjimas čia niekuo dėti – tai gliukozės išdaigos.

Be to, žinodamos, kokios bevalės ir impulsyvios mes tampame būdamos alkanos, galime šį atradimą prisiminti ne tik tuomet, kai užsukame į saldumynų skyrelį, bet ir tuomet, kai staiga užsigeidžiame įsigyti n-tuosius visai nereikalingus batelius ar kitų neplanuotų pirkinių. Užplūdus spontaniškam norui pirkti, pirmiausia savęs paklauskite, ar nesate alkana, – jei atsakymas teigiamas, eikite ir pirma užkąskite. Galbūt pats paprasčiausias pyragėlis ar salotų lėkštė jus išgelbės nuo kur kas didesnio finansinio nuostolio.