Aliejus – kepti ir ant veido tepti (20)

Taisyklę, kad ant veido verta tepti ir dėti tik tai, ką galima valgyti, patvirtina naujas kūno priežiūros lyderis – aliejus. Gal ne tiek naujas, kiek iš naujo atrastas. Dar tiksliau – išplautas iš amžių gelmių madingos natūralumo bangos. Sako, jis tinka viskam – ir blynams kepti, ir salotoms gardinti, ir veidui tepti, ir plaukams puoselėti, ir į vonią pilti. 

Prisimenate tą vaikystės kvapą, kuriuo padvelkdavo visi butai ir laiptinės prieš Kūčias, kai šeimininkės pradėdavo čirškinti žuvį ir kitus pasninko valgius? Reikia pripažinti, kad jis buvo ne pats maloniausias. Tad negalėjome atsidžiaugti, kai tarybinius aliejus pakeitė užsieniniai – be nuosėdų, bekvapiai, nesvylantys. Pasirodo, be reikalo džiaugėmės: prie visų „be-“ galėtume pridurti – ir beverčiai. Bent jau taip tikina sveikuoliai.

Kaip nepasiklysti aliejų įvairovėje

Dar neseniai žinojome tik vieną aliejų – saulėgrąžų. Paskui atradome alyvuogių, kuris laikomas aliejaus klasika. Teigiama, kad šiam savybėmis mažai nusileidžia Lietuvoje gaminamas rapsų aliejus. Kadangi pastarojo gabenti toli nereikia ir žaliava auginama mūsų šalyje, jį galima laikyti ekologiškesne gaminamo ir alyvuogių alternatyva. Vėliau aliejai pasipylė kaip iš gausybės rago. Pasirodo, juos spausti galima iš bemaž visko – sėklų, riešutų, vaisių minkštimo, uogų. Visi aliejai vertingi dėl riebaluose tirpių A, E, D vitaminų. Daugiausia šiuose produktuose yra vitamino E – tikro jaunystės ir grožio eliksyro, be to, pastarasis stiprina imuninę sistemą, gerina vaisingumą, mažina riziką susirgti onkologinėmis ligomis ir daro dar daug naudingų dalykų, kaip ir dera galingam antioksidantui. Vitaminas A (daugiausia jo yra raudonųjų palmių, šaltalankių aliejuose) labai svarbus mūsų odai, taip pat regėjimui. Anot dietologės Editos Gavelienės, labiausiai aliejaus vertę lemia sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių santykis – kuo daugiau pastarųjų, tuo aliejus naudingesnis. Polinesočiosios omega 3 ir omega 6 riebalų rūgštys įeina į žmogaus ląstelių sudėtį, dalyvauja visuose gyvybiniuose procesuose: skaido riebalus, reguliuoja medžiagų apykaitą, veikia nervų, hormonų, kraujotakos sistemas, saugo nuo infekcijų. Omega 3 riebiosios rūgštys padeda organizmui kautis su širdies ir kraujagyslių ligomis, krūties, prostatos ir žarnyno vėžiu. Daugiausia omega 3 riebiųjų rūgščių yra linų sėmenų, kanapių, moliūgų, graikinių riešutų aliejuose. Beje, šios rūgštys yra labai nepatvarios, todėl aliejus turi būti labai kokybiškas ir šviežias. Taigi Lietuvoje iš minėtųjų lyderio pozicijas galėtų užimti linų sėmenų aliejus: kadangi gaminamas vietoje, jo kelias iki mūsų stalo yra gana trumpas. Linų sėmenų aliejaus šviežumą išduoda žuvų taukų kvapas. (Įdomu tai, kad linų sėmenys yra mažiau vertingi už jų aliejų – norint įsisavinti naudingąsias medžiagas, būtina juos sutraiškyti.). Geriausia jį laikyti šaldytuve, tamsiame inde ir ne ilgiau kaip tris mėnesius. (Tokios laikymo sąlygos praverstų daugumai natūralių aliejų.) Atpažinti, kad linų sėmenų aliejus jau nebetinkamas vartoti, galima iš karstelėjusio skonio.

Dar aliejuose yra magnio, fitosterolių, polifenolių, lecitino, skvaleno, kitų neįvardytų ar netgi neatrastų naudingųjų medžiagų.

Visus šaltojo spaudimo aliejus geriausiai naudoti šaltiems patiekalams gaminti, tačiau kiekvienas tinkamiausias vis kitur: tarkim, sezamų nepakeičiamas Rytų virtuvėje, palmių ir kokosų labai tinka kepiniams, moliūgų išgelbės bet kokį padažą ar salotų užpilą, linų sėmenų dažniausiai gardinama varškė, bulvės, rauginti kopūstai, o migdolų labai mėgsta vaikai.

Sunkiau atrasti tinkamą kepti aliejų. Mat kuo aliejus vertingesnis, tuo šiuo tikslu netinkamesnis. Tie, kurie specialiai paruošti kepti, yra hidrinti arba sukietinti, tad juose atsiranda organizmui kenksmingų transriebiųjų rūgščių, gali būti aliuminio ir kitų cheminių liekanų. Natūralūs kepti tinkami aliejai paprastai turi daug sočiųjų riebalų rūgščių, t. y. yra panašiausi į gyvulinius riebalus, taigi, anot dietologės E. Gavelienės, iš jų mažai naudos. Na, bet bent jau nėra didelės žalos. Visiškai savybių kepami nekeičia kokosų, palmių ir žemės riešutų aliejai. Alyvuogių, rapsų, avokadų ilgai kaitinami praranda dalį naudingųjų savybių, o štai šaltojo spaudimo saulėgrąžų aliejaus kepti nerekomenduojama – nebent labai trumpai, jis dar tinka troškiniams. Visiškai netinkami kepti linų sėmenų, dagių, kanapių, graikinių riešutų, moliūgų, kviečių gemalų aliejai, nes kaitinami gali išskirti kenksmingų medžiagų. Kad ir koks retas, vertingas, puikus būtų aliejus, gydytoja E. Gavelienė siūlo nepamiršti, kad tai yra riebalai – tad jų reikėtų suvartoti ne daugiau kaip tris šaukštus per dieną.

Teorija ir praktika

Dėl aliejaus naudojimo maistui ruošti didesnių ginčų ar diskusijų nekyla, o jo, kaip kosmetikos priemonės, vartojimas sulaukia gana prieštaringų vertinimų. „Kvapų namų“ direktorė Rūta Daunoravičienė įsitikinusi, kad geras aliejus gali atstoti kone visus kūno ir veido priežiūros kremus bei losjonus „Apie 80 proc. kremų sudėties sudaro vadinamieji techniniai komponentai, reikalingi ne odai, bet produkto išvaizdai, tekstūrai, stabilumui užtikrinti, – teigia R. Daunoravičienė. – Šis balastas tik išderina odos funkcijas. Jai tereikia kelių lašų kokybiško nerafinuoto augalinio aliejaus – jo užteks visais gyvenimo atvejais, visoms kūno dalims ir visai šeimai.“

Iš tikrųjų aliejai nuo neatmenamų laikų (ypač Rytų šalyse) naudojami kūno priežiūrai. Tai gana patogu ir pigu. Kosmetinio aliejaus 250 g buteliukas kainuoja 20–60 litų, o jei naudosime maistinį aliejų, kūno priežiūra atsieis dar pigiau. Tas, kurios baiminasi ant odos tepti gryną riebalą, natūralios kosmetikos platintojai nuramina: natūralūs aliejai, priešingai nei sintetiniai (šiuos atpažinsite pagal užrašus „petrolatum“, „mineral oil“), porų neužkemša, jie padeda odai išsivalyti, nes gerai maišosi su odos riebalais ir tirpdo nešvarumus. Be to, greitai skyla, nesikaupia viršutiniame –negyvajame – epidermio sluoksnyje, todėl netrukdo odos ląstelėms atsinaujinti. Taip pamažu sumažėja odos šveitimo ar giluminio valymo poreikis, ji tampa skaistesnė, atkuriama jos apsauginė funkcija. Aliejus gausiai aprūpina odą antioksidantais, todėl stabdo jos senėjimą.

Prisipažinsiu: įkvėpta šių ir dar neminėtų natūralių aliejų savybių, nutariau visiškai atsisakyti vadinamosios sintetinės kosmetikos ir juos išbandyti. Pradėjau nuo kokosų – tai savotiška klasika ir turėtų tikti visiems. Mano kūnui aliejus tikrai patiko, o štai veido oda po savaitės ėmė maištauti – rausti ir pleiskanoti. Tuomet perėjau prie linų sėmenų. Patepus odą pirmą kartą, pradėjo perštėti, o pavartojusi antrąkart įsigijau alergiją, kurią gydžiau daugiau nei mėnesį. Tačiau nenusileidau – nusipirkau kanapių aliejaus, kuris kaip tik skirtas jautriai odai, ją gydo ir ramina. Oda lyg ir nesipriešino, bet rytą manęs laukė staigmena, kurios nesu patyrusi nuo paauglystės – visas smakras buvo išbertas mažais inkštiriukais. Dalydamasi savo patirtimi su kitomis natūralių priemonių entuziastėmis, sužinojau, kad tokių problemų kilo ne man vienai. Mano kosmetologė prisakė baigti žaidimus, kuo greičiau eiti į vaistinę ir nusipirkti ten stipriai drėkinančią kaukę, o aliejus pamiršti. Pasiduoti neketinu: mat šaltalankių aliejus, kurį neseniai atsargiai pabandžiau, nieko bloga nepadarė – išskyrus tai, kad suteikė mano veidui įdegio efektą ir odos spalva pradėjo skirtis nuo kūno. Pastebėjau, kad, naudojant natūralius nerafinuotus aliejus kūnui ir maistui, susitvarkė mano amžinai lūžinėjantys nagai, o nuo kaukių spindesį atgavo plaukai. Gal su veidu reikia padirbėti ilgėliau?

Aliejus tinka ne visoms

Gydytoja dermatologė Asta Dumbliauskienė sako sulaukianti daug pacienčių, kurių oda būna akivaizdžiai nualinta oda ir kurios tikina naudojusios tik ekologiškus aliejus. „Gerai, kai produktas yra ekologiškas, bet to neužtenka – jis turi tikti konkrečiai odai“, – sako dermatologė. Gydytoja sutinka, kad natūralus aliejus odai gali būti kur kas vertingesnis nei sintetiniai produktai. Pirmiausia jos neveikia cheminės priemonės. Be to, gamtiniuose aliejuose išlikę daugiau vitaminų, bioaktyvių medžiagų. Tačiau nereikia pamiršti, kad alergiją jie gali sukelti netgi dažniau nei cheminiai. „Mūsų įsivaizdavimas, kad kuo oda jautresnė, tuo natūralesnio produkto jai reikia, nėra teisingas – kuo produktas natūralesnis, tuo didesnė odos įjautrinimo galimybė“, – teigia A. Dumbliauskienė. Taip pat svarbu atsižvelgti į odos tipą: „Nors natūralių aliejų šalininkai teigia, kad šie produktai tinka visiems odos tipams, ir teoriškai jų nuomonė tarsi atrodo pagrįsta, tačiau mano praktika rodo, kad realybėje taip nutinka retai – riebią odą net ir natūraliausias aliejus užkemša. Susidarius riebiai terpei, iškart prasideda įvairūs uždegimai. Retas turi vieno tipo odą – vienos zonos yra sausesnės, kitos riebesnės (paprastai vadinamoji T zona: kakta, nosis, smakras), todėl aliejus skruostams gali tikti, o smakrą nuo jo išbers.“