10 didžiausių nusikaltimų prie stalo (6)

Jei vakarieniaujate prie staltiese užtiesto stalo ir esate išrankūs tam, ką dedate į burną, šių klaidų turėtumėte vengti.

Šie įspėjimai pravers ir ieškantiems geros virtuvės bei norintiems išmokti džiaugtis valgio skoniu.

1. Daugybė pagardų naikina ir „užmuša“ tikrąjį patiekalo skonį. Pavyzdžiui, citrina nuslopina vyną, rozmarinas užmuša žuvį, parmezanas nugalabija baravykus, actas sunaikina austrę, aitrioji paprika savotiškai apmarina mėsos skonį ir t.t. Vieni prieskoniai ir pagardai naikina, kiti slopina, treti neatpažįstamai keičia arba nenatūraliai sustiprina ir iškreipia skonį. Net tokie populiariausi pagardais vadinami priedai, kaip druska, pipirai ir actas, yra ne kas kita, kaip skonio niveliuotojai ir naikintojai. Nepasiduokite prieskonių diktatūrai!

2. Naivu tikėtis, kad šaldyto grybo skonis žiemą bus toks pat, kaip šviežio vasarą. Paisykite sezoniškumo ir archajiškos gyvensenos: valgykite tik tai, ką gali patiekti gamta jūsų stalui tam tikru metų laiku. Geros virtuvės šventovėje voveraitės ir baravykai kiaurus metus nedygsta. (O jei ir dygsta, tai – verslas, liūdnas ir ciniškas.) 

3. Prasti deriniai: mėsos kepsnį „derinti“ su balinta kava, sriubą – su šviežiai spaustomis morkų sultimis, silkę – su „Fanta“ ir t.t. Verčiau valgį užgerkite stikline paprasto ar mineralinio vandens. Tinkamai parinktas vanduo tinka prie visko (arba beveik prie visko).

4. Jokių valgymo tradicijų nepaisymas. Laiku pietauti ir vakarieniauti tapo reliktiniu įpročiu. Dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondento Italijoje Pauliaus Jurkevičiaus knygoje „Staltiesės ritmu“ aprašyto tyrimo duomenimis, tik 30 proc. Rusijos gyventojų stengiasi bent kartą per dieną pavalgyti su savo šeimynykščiais. Šeimoje vakarieniaujančių arba pietaujančių britų yra 38 proc., šveicarų – 50 proc., italų – 79 proc. Poreikį kasdien bent kartą drauge susėsti prie stalo pietiečiams diktuoja noras pabendrauti su šeimos nariais ir pasidžiaugti virtuvės malonumais. Tuo tarpu šiauriečiams valgyti – tai būdas pasistiprinti, ir tiek.

Pirmasis Viduržemio jūros mitybos dėsnis skelbia: visada valgyk tomis pačiomis valandomis. Pusryčiai, pietūs, vakarienė – tai ritminga harmonija. Ji suteikia kasdienybei spalvą. Toliau: valgyk drauge su artimaisiais – bendravimas prie stalo išvaduoja iš depresijos gniaužtų, atpalaiduoja nuo vergiško darboholizmo.

Kaip pastebi judėjimo „Slow Food“ pradininkas Carlo Petrini, „mes blogai valgome, nes nebemokame valgydami patirti malonumo“.

5. Mėginimas žuvį derinti su sūriu. Kepant žuvį (pvz., lašišą), gausiai išsiskiria salsvi žuvies taukai, kurių nemalonų skonį dar labiau paryškina įkaitusio sūrio riebalai. Be to, aitrus keptos žuvies kvapas disonuoja su karvės pieno (iš kurio gaminamas sūris) dvelksmu.

6. Milžiniškos maisto porcijos. Autoriaus teigimu, per savaitę suvartojamų kalorijų skaitiklis paprastai sustoja (geriausiu atveju) maždaug ties 10–20 tūkstančių riba.

7. Ant visko ir visur kraunamas majonezas, populiariausias Lietuvoje maisto produktas. Šis padažas iš esmės skirtas gardinti tik šaltą mėsą ir žuvį. Sena italų patarlė sako: blogą advokatą gelbsti liežuvis, o prastą virėją – majonezas. Tai ne tik nesveikas maisto produktas, bet ir sukelia priklausomybę. Apie 60 proc. jo turinio sudaro neaiškios kilmės augalinis riebalas – cheminiu būdu rafinuotas aliejus, likusią dalį – didelės cholesterolio koncentracijos gyvūniniai riebalai ir konservantai.

8. Konservantų „prifarširuotas“ maistas. Šviežias, ekologiškas maistas – tai labai paprastas valgis, be jokių cheminių priedų, kvepiančių seniai praėjusiais laikais, senelių ir prosenelių technologija. Daugelyje pasaulio šalių pirkėjams mintis, kad teks valgyti dešrą, prikimštą natrio nitrato E251, naudojamo dinamito gamyboje, arba glutamato E621, dirginančio nervų sistemą, arba unitazams plauti naudojamo stabilizatoriaus E450, vis labiau kelia siaubą ir pasibjaurėjimą.

9. Bijoti pavadinimų ir produktų paaiškinimų – vadinasi, bijoti gastronominės įvairovės, kultūros, istorijos, tradicijų; spalvų, aromatų, skonių paletės.

10. Maisto klastotės. Kaip egzistuoja drabužių, rankinių padirbiniai, taip klesti ir produktų padirbinių verslas. Rokiškyje pagamintas parmezanas, Toskanos alyvuogių aliejus, spaustas iš Turkijos alyvuogių ar Tiuringijos dešrelės, pagamintos Suvalkijoje, – tai tas pats, kas originalios „Louis Vuitton“ rankinės, kainuojančios tūkstantį eurų, padirbinys už 40 eurų.

(Parengta pagal Pauliaus Jurkevičiaus knygą „Staltiesės ritmu“)