Visi vaikai gimsta genialūs, reikia tik netrukdyti jų talentui išsiskleisti (4)

Dauguma tėvų slapčia svajoja, kad jų vaikas turėtų kokių nors išskirtinių talentų, tačiau daro viską, kad juos užgniaužtų vos prasikalusius. Tuo įsitikinęs garsus lektorius Michailas Kazinikas. Be įvairios veiklos, šis žmogus vadovauja ir Nobelio premijos koncertams. Ir, atrodo, žino kelią, kaip padėti vaikui užlipti ant šios pakylos.

Jis bėgioja po salę, energingai gestikuliuoja, kas sekundę keičia mimikas, pyksta, stebisi, juokauja, groja smuiku, paskui fortepijonu, vėl kalba... Michailas Kazinikas, į Lietuvą atvykęs Harmoningos asmenybės instituto kvietimu, kalba apie klasikinę muziką – tą pačią, kurią dauguma žmonių laiko nuobodulio sinonimu. Bet kalba taip, kad net pats didžiausias skeptikas po paskaitos užsimano įsigyti kompaktinį klasikų kūrinių diską.

Profesorius, smuikininkas, poetas, rašytojas, pedagogas, radijo laidų vedėjas... Michailas Kazinikas apibūdinamas įvairiai, tačiau dažniausiai – kaip garsus talentingas lektorius. Nuo 15 metų, kai perskaitė pirmąją paskaitą apie J. S. Bachą ir A. Einsteiną, jis keliauja po pasaulį gausindamas meno mėgėjų gretas ir stengdamasis visus užkrėsti muzikos virusu.

„Mano tikslas – padaryti viską, kas įmanoma, kad žmogus pajustų didelį vidinį meno poreikį, pajustų, kad visavertis gyvenimas be nuolatinio ir gilaus bendravimo su menu neįmanomas, – sako jis. – Nesutikite su manimi, barkite, ginčykitės, tik nemiegokite. Nepramiegokite amžinybės!“

Michailo Kaziniko paskaitos unikalios tuo, kad jis ne tik išmoko iš tiesų išgirsti muziką ir suvokti šios prasmes, bet ir padeda suprasti pasaulį, savo vietą jame. Profesorius daug kalba apie tai, kaip reikėtų auginti vaikus, kad šie neprarastų tos genialumo kibirkštėlės, kurią atsineša gimdami. Kartu perspėja: genijų kelias – tai aukos kelias. Siūlome įdomiausius Michailo Kaziniko paskaitų fragmentus.

Nenužudykime genijų

„Genialumas – tai norma. Visi vaikai gimsta genialūs, reikia tik netrukdyti jų talentui išsiskleisti. Visi kalba apie tai, kad W. A. Mozartas pirmąjį kūrinį parašė būdamas vos 5-erių metų. Bet juk jis turėjo tam visas sąlygas! Gimė idealioje terpėje: tėtis –muzikantas – svajoja apie naujos kantatos sukūrimą, kaimynai – muzikantai, visi kalba apie muziką, klausosi muzikos, kiekviename kambaryje – klavesinai, smuikai. Tėtis groja su vyresniąja seserimi klavesinu, o jaunasis Mozartas netveria pykčiu – jam jau greitai treji, bet niekas neleidžia žaisti su tais žaislais, su kuriais žaidžia visi kiti! Vaikai gali žaisti su muzikos instrumentais taip, kaip žaidžia su lėlėmis, mašinėlėmis (rusų k. žodis „igrat“ reiškia ir groti, ir žaisti, – aut. past.).

Kuo anksčiau vaikas pradės ką nors daryti, tuo natūraliau tai išeis. Pažįstu 5-erių metų mergaitę, kuri laisvai kalba arabiškai, švediškai ir rusiškai. Ji labai lengvai gali kalbėti viena kalba, iškart – kita, gomurinį tarimą meistriškai pakeisti gerkliniu, nosiniu ir pan. Kai tėvai bando ką nors pasakyti svetima kalba, ji ima juoktis: „Kaip juokingai kalbate!“ Mama ir tėtis niekada nekalbės taip gerai kaip dukra. Jie visada turės akcentą. Nes jie pavėlavo.“

Nori paskatinti? Drausk!

„Dievas žmonių giminę taip pat padaugino draudimais. Jis tarė pirmiesiems žmonėms: „Valgykit viską, išskyrus vaisius nuo šito medžio.“ Savaime suprantama, kad tas vaisius tampa vieninteliu, kurio jie geidžia.

Rusijos imperijoje buvo du garsūs smuiko virtuozų miestai – Vilnius ir Odesa. Vilniuje buvo Ilja Malkinas, o Odesoje – garsus smuikininkas ir pedagogas Piotras Stoliarskis. Štai kaip pastarasis dirbo su trimečiais vaikais. Pridėdavo pilną kambarį žaislų, tarp jų gulėdavo ir smuikelis. Vos vaikas ištiesdavo rankas į smuiką, sakydavo: „Ne, ne, tam tu dar per mažas. To negalima. Geriau einam pažaisim garvežiuku.“ O aplink kiti vaikai jau žaidė smuiku! Kai pagaliau jam būdavo leidžiama už ypač gerą elgesį ar kitus nuopelnus paimti į rankas smuiką, griebdavo jį su tokia aistra, kad nebenorėdavo paleisti.

O ką daro mūsų pedagogai? Kai vaikas džiaugsmingai paima į rankas instrumentą, pasirodo Mokytojas ir griežtai, nutaisęs rūstų veidą, taria: „Grok!“ Jei pamatytumėte, ką pedagogai daro su tais mažais stebuklais, jau kitą dieną juos atsiimtumėte iš muzikos mokyklų. Nes jūs pagimdėte genijų, o su šiuo elgiamasi kaip su tingiu kelių darbininku, amatininku.

Mokyklos! Dar neseniai jos buvo tarsi iš tolo šviečiantys ir visus traukiantys žiburėliai. O kodėl dabar virto nykia, nuobodžia beprasmybe? Šiuolaikinė mokykla duoda gabalėlius žinių, faktų ir kitokių nuotrupų, bet informacijos kiekis kas treji metai dvigubėja. Jokia geografijos mokytoja nesuteiks apie Everestą tiek žinių, kiek jų pateikiama internete. Tačiau ji turi pažadinti alkį – kad vaikas, grįžęs iš mokyklos, pultų prie kompiuterio tų žinių ieškoti. Mokyklos užduotis – išmokyti vaiką mąstyti, jausti, suvokti ciklus. Visa istorija, kultūra, žmonija juda ta pačia linija, egzistuoja priežasties ir pasekmės ryšys, dėsniai. Mes atiduodam į mokyklą nuostabius vaikus – smalsius, gyvybingus. O ką paimam po 11 metų? Tokia minia patogi. Patogu ją valdyti. Patogu iš jos viską išsiurbti ir palikti dvasinėje dykumoje.“

Elitas – gyvybiškai svarbus

„Esu įsitikinęs – jei dėl kultūros susivienys 7 procentai žmonijos ir atsiras pirklių, toje pačioje kišenėje laikančių ir pinigus, ir sąžinę, prasidės kultūros atgimimas. Kodėl 7 procentai? Tiesiog turiu tokią nuojautą. 3 – per mažai, 10 – neįmanoma, o 7 būtų pats tas. Jau turėjome tokio elito užuomazgų, bet jas praradome. Daugybę metų trukęs kultūrinis genocidas sunaikino šaknis, ir dabar mes atsidūrėme dvasinėje dykumoje. Jūsų šalyje tas genocidas prasidėjo vėliau, todėl ir padarinius pajusite vėliau. Jei, aišku, laiku nesusigriebsite. Turite tam visas galimybes. Pas jus daug nuostabių, protingų žmonių, kurie vaikšto apatiškais veidais, nors galėtų kurti, būti laimingi ir padaryti laimingus kitus. Dažnai pasakoju istoriją apie 12 metų gimnazistę, gyvenusią praėjusio amžiaus pradžioje Rusijoje. Kartą mergaitė priėjo prie senelio ir paprašė parodyti, ką jis slepia medalione, kurį nešioja ant kaklo. Senelis parodė. O ten – lapelis su 4 natomis. Mergaitė sako: „Supratau, čia parašyta: „Aš myliu jus.“ Kaip reikėjo mokyti tą mergaitę, kad, išvydusi vos keturias natas, ji atpažino P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ fragmentą ir iššifravo šaradą?! Kaip reikėtų išauklėti berniuką, kad jis sugebėtų užkariauti tokios mergaitės širdį? Apie tokį elitą aš kalbu. Deja, tam, kad jį užaugintume, turime skubiai keisti visą mokymo sistemą, televizijos programas. Kol kas kultūra miršta.“