Valio – atostogos! Atostogos? (3)

Tėvai ir vaikai – tarsi susisiekiantys indai. Tik jau neieškokite čia kokių nors itin gilių jų dvasinės vienovės prasmių. Tiesiog, kai viename inde ko nors padaugėja, kitame staiga sumažėja. Imkim, kad ir vasaros atostogas. Įvertinkime jas tėvų ir vaikų akimis.

Valio! Atostogos! Naivuoliai tėvai, gal sujaudinti savo atžalų entuziazmo, o gal pagauti vaikystės prisiminimų, iš pradžių džiūgauja kartu su vaikais. Bet staiga atsitokėja. Kodėl – valio? Ir kodėl – atostogos? Tai, kas vaikams yra didžiulis džiaugsmas, tėvams tampa nepraeinančiu galvos skausmu.

Jei man reikėtų įvardyti nekenčiamiausią klausimą, be konkurencijos laimėtų paprastutis: „Ką veikti?“, ištartas laibu vaikišku balseliu. Iki šiol skambėdavęs tik vakarais ir savaitgaliais, per atostogas jis tęsiasi visą dieną. Ką veikti ką veikti ką veikti ką veikti... Tuksena kaip genys į sąžinę nuo ryto iki vakaro. Išeidama į darbą matai iš nuobodulio tįstantį vaiko veidą, o grįžusi randi jį tokį nusialinusį nuo nieko neveikimo, kad jautiesi kaip išprotėjusi darboholikė gegutė, numetusi savo mažylius likimo valiai. Šitas tuksenimas pasiveja tave ir darbe, sklinda iš telefono ragelio, mirga skaipe, pakimba feisbuko sienoje... Iš nevilties netgi sutinki pratęsti vaikui prie kompiuterio praleisti skirtą valandą iki dviejų. Paskui – iki trijų... Galiausiai apskritai užmerki akis.

Galėtum išvežti atžalas pas senelius, bet ten klausimas: „Ką veikti?“, gali virsti tokia globalia problema, kad pastūmės vaiką į depresiją ar netgi savižudybę. Girdėjau, kaip vienas tėvelis, neslėpdamas sadistinio pasitenkinimo, dėstė savo atžalai visos vasaros atostogų planus: „Vienkiemis. Kompo nėra. Televizorius sugedęs. Jokių blogų kompanijų. Apskritai – jokių kompanijų. Vienintelė pramoga – seneliai.“ Prisipažinsiu – net man šiurpuliukai nubėgo kūnu (ką jau kalbėti apie vaikus!). Nė pati nepajutau, kaip sušukau: „Bet ką jam veikti?!“

Galima būtų išsiųsti jį į stovyklą. Sutinku, brangu, bet argi tėvai nenusipelnė turėti per visą vasarą bent 10 dienų ramybės ir poilsio?! Sudedi daiktus. Išaiškini, kaip rūšiuoti švarius ir purvinus apatinius. Šimtą kartų primeni, kad valytųsi dantis, o valgydamas nepamirštų naudotis peiliu. Priperki purškalų nuo uodų, porą tuzinų naujų vasarinių drabužėlių ir netgi naują lagaminą su Betmenu, kurio, žinai, daugiau niekur ir niekada nepanaudosi. Išveži, nubrauki šykščią ašarą, pamojuoji rankele. Pirmą vakarą taip tuščia ir graužia sąžinė. Antrą susitvarkai namus ir nagus. Trečią pradedi mėgautis gyvenimu ir tada... suskamba telefonas. Kurį laiką ragelyje girdi tik šniurkščiojimą, paskui sužinai, kad kambario draugai su juo nežaidžia, vyresnėliai dantų pasta ištepė veidą, auklėtojas visą laiką barasi, kanda uodai, kambaryje smirdi pelėsiu, maistas nevalgomas, reikia anksti keltis ir, žinoma, – visai nėra ką veikti...

Sąžinę apmalšinti padeda bendros atostogos. Vos palaimingai išsitiesi paplūdimyje ir atsiverti mėgstamą žurnalą, saulę užstoja siluetas su kibirėliu vienoje rankoje ir kastuvėliu – kitoje. Ką veikti? Nepradėtą skaityti straipsnį šiugždena vėjas, kol tu statai pilis, rausi duobes bei svilini jau ir taip nusvilusį sprandą. Paskui šokinėji per bangas, ieškai būdelės, kur tavo vaikas galėtų saugiai atlikti gamtinius reikalus ir bandai paaiškinti, kodėl jis negali kaip tas berniukas siusioti į jūrą... Ryžtas valgyti tik kavinėse išblėsta jau trečią dieną, kai paaiškėja, kad per dvi dienas pravalgėte savaitės biudžetą. Tą akimirką, kai velkiesi iš prekybos centro tempdama iki žemės nutįsusiose rankose du pilnutėlius krepšius, stabteli: „Atostogos?!“

Dar baisiau, jei sugenda oras. Lindi tame ankštame išnuomotame kambarėlyje, už kurį suplojai baisius pinigus, be perstojo kemši visokius užkandžius ir žaidi stalo žaidimus, nors jie tau jau seniai stovi skersai gerklės. Nes žinai – vos liausiesi tai daryti, išgirsi žudantį: „Ką veikti?“ Užmetusi akį į vis labiau irztantį sutuoktinį, supranti – jis irgi tuoj sprogs. Tik ne dėl stalo žaidimų. Penkta atostogų diena – ir jokio sekso! Galėtume vaikus nusiųsti į kioskelį ledų, bet kai tau – 40 metų, apsisukti per 5 minutes nespėsi... Vieną popietę vyras nutarė parodyti vaikams kelią iki tolimiausios kurorto parduotuvės. Leidom jiems nusipirkti tiek ledų, kiek paneš. Užtat mes turėjome visą valandą. Po pusvalandžio prapliupo smagi vasariška liūtis. Įsivaizdavus mirkstančius vargšus vaikus, net seksas malonumo nebeteikė. Kai atvėrėme jiems duris – šlapiems it viščiukams su aptirpusiais ledais rankoje (ak, juos vaikai nešė mums...), pasijutome kaip iškrypėliai. Tą akimirką patys būtume atėmę iš savęs tėvystės teises.

Geriems tėvams vaikai netrukdo niekada – jie tiki, kad nuo gimimo palikuonis reikia turtinti dvasiškai ir geografiškai. Nors psichologai sako, kad kelionių prisiminimai konkrečius ir išbaigtus vaizdus įgauna tik nuo 12 metų, mes keliavome nuo penkerių.

„Ką veikti?“ – klausė sūnus kantriai perėjęs pirmąsias tris Luvro sales. „Ką veikti?“ – kartojo vaikščiodamas po Tiuilri rūmų sodą ir Liudviko XIV rezidenciją. „Ką veikti?“ – nesuprato stovėdamas valandą eilėje prie atrakciono disneilende. „Ką veikti?“ – pakartojo vos išlipęs iš karuselės. Dabar, praėjus 5-eriems metams, jis varto tos kelionės nuotraukas. Nieko neprisimena. Ne, meluoju. „Oi, mama, prisiminiau! Atsimenu, kaip važiuodami namo užsukom pavalgyti į „McDonaldą“...“ Gerai, kad tais laikais jau buvo išrasti fotoaparatai muilinės – galime įsirašyti riebų pliusą savo tėviškų nuopelnų lentelėje.

Blogiau už vaikus per atostogas gali būti tik svetimi vaikai. Nesuprantu, kodėl paplūdimiuose, koncertų ir kitose viešosiose vietose nėra atskirų zonų – tiems, kurie su vaikais, ir tiems, kurie be jų? Juk buvo zonos rūkantiesiems ir nerūkantiesiems, yra tiems, kurie su gyvūnais, ir kurie be jų, su maudymosi kostiumėliais ir be... Kai, sudariusi kompromisą su savo sąžine, ryžtuosi skirti bent vieną savaitgalį poilsiui be vaikų ir palaimingai išsitiesiu paplūdimyje ketindama pagaliau baigti skaityti vis tą patį straipsnį, netikėtai sulaukiu smėlio čiurkšlės į akis. Skalaudama jas mineraliniu vandeniu, matau bamblį, bėgantį tiesiai į savo tėvelio glėbį. „Na, dabar tu gausi velnių, mažasis išdykėli!“ – pamanau. Ir tikrai – jau iš toli girdžiu, kaip tėtis šaukia: „Oi, mažuti, kaip tu greitai bėgi! Šaunuolis! Greitai greitai vėl nubėk prie jūros ir atbėk tuo pačiu keliu pas savo tėvelį – nespėjau tavęs nufotografuoti...“

Vakare tą patį tėvelį su savo bambliu sutinku kamerinės muzikos koncerte. „Tėti, o kaip vadinasi tas daiktas, su kuriuo dėdė groja?“ – „Smuikas, sūneli.“ – „O kodėl tas kitas dėdė taip mojuoja lazdelėmis? Ar jis piktas?“ – „Jis – dirigentas, sūneli, visiems vadovauja.“ – „O ta teta, matai? Jos suknelė tokia kaip mūsų Janinos, ar ne?“ – Taip, sūneli, tik gėlės kitokios spalvos...“ Per trumputes pauzes tėtis išdidžiai apsidairo aplink – ar visi mato, kaip jis rūpinasi savo vaiko auklėjimu?

Dabar žinau, kodėl kiekvieną rugsėjo pirmąją taip švyti tėvų veidai, nors jų vaikai atrodo kažkokie rūškani. Juk jie – kaip susisiekiantys indai: kai vaikams atostogos baigiasi, tėvams prasideda.