Vaikų auklėjime - mamų ir tėčių karai

Dažnai vyrus, savo vaikų tėčius, nors ir kaip jie stengtųsi, apkaltiname nerūpestingumu. Ar iš tiesų skiriasi mamiškas ir tėtiškas požiūris į vaikų auklėjimą?

Patirtimi, kaip sprendžia tam tikras situacijas, sutiko pasidalyti trys jaunos šeimos:

Agnė ir Gintaras Ramanauskai. Jų vienturtėliui Titui - ketveri

Jolita ir Vitalijus Grunevai. Ignui - treji su puse, Domantui - pusantrų

Laura ir Mindaugas Navickai. Monikai - treji

Išėjote pasivaikščioti, nors draudžiate, vaikas brenda per balas. Kaip elgsitės?

Jolita: Prašau nebraidyti po balas vien dėl to, kad vaikai gali susirgti, ypač jei oras šaltesnis. Kartą buvo, kad Ignas nepaklausė. Nors buvome ką tik išėję, pasakiau, kad turime grįžti namo, nes jo kojos šlapios.

Vitalijus: Nematau nieko bloga, kad vaikai nori pabraidyti po balas. Tik galbūt reikėtų tuomet pasirūpinti tinkama apranga: kad kelnės būtų neperšlampamos, avėtų guminukus. O tuomet prašom, į valias! O jei diena šilta, tai išvis nematau bėdos. Sušlapo drabužis? Išdžius. Juk, prisiminkime, kai buvome vaikai, vienas didžiausių smagumų ir buvo išeiti po lietaus į kiemą pabraidyti po balas. Ar galime tai uždrausti savo vaikams? Aišku, jei oras labai šaltas ir kyla grėsmė vaiko sveikatai, tuomet jau kitas klausimas. O jei krapnoja šilti lietaus lašai, manau, kartu su sūnumis pabraidžioti po balas išbėgtų ir jų tėtis. Juk ne veltui liaudies išmintis byloja, kad vyrai - tai maži vaikai (juokiasi).

Agnė: Ypač ankstyvą pavasarį tai kenkia vaiko sveikatai. Prasideda peršalimo ligos. Tai ne pats geriausias sumanymas.

Gintaras: Gaila, kad mūsų vaikas nėra per drąsus. Bet aš irgi už balas. Dar parodyčiau pavyzdį (juokiasi).

Laura: Jei batai gali peršlapti, pasakau, kad braidyti negalima. Paprastai to pakanka, bet viena bala vis tiek „netyčia" būna išbandyta.

Mindaugas: Keista, nepastebėjau, kad Monika tyčia taip elgtųsi.

Vaikas parduotuvėje prašo naujo žaislo. Jei nenorite pirkti, krinta ant grindų, rėkia. Kaip elgsitės?

Agnė: Na, mūsų vaikas nepuola ant grindų spardytis, tačiau jis trypčioja vietoje, zirzia. Galbūt buvau sau prižadėjusi daugiau žaislų nepirkti, tačiau kai vaikas ima ašaroti, visus savo pažadus pamirštu. Dėl šventos ramybės. Laikui bėgant, manau, išaugs iš žaislų, kaip ir daug ką išaugo. Atrodo, jei tiek nedaug reikia, kad vaikas pasijustų laimingas, tai kodėl to žaislo nenupirkti. Tačiau dabar ir aš jau stengiuosi žaislus riboti, išties Titas jų turi labai daug.

Gintaras: Žaislų pilnas butas. Tai tik pinigų išmetimas į balą. Aš pažadėjau sau, kad nepirksiu, tai ir neperku. Na, ir kas kad vaikas rėkia, tegu. Parėks ir nustos.

Jolita: Nemėgstame vestis vaikų į prekybos centrą. Bet neišvengiame tokių situacijų. Aklai netenkinu sūnų norų. Bet jei žaislas lavinamasis, matau, kad vaikas iš to turės naudos, pvz., su skaičiukais ar raidelėmis, tai nuperku.

Vitalijus: Kam tie žaislai? Geriau sūnui įrengti čiuožyklą kieme arba nusivesti jį pažiūrėti ledo ritulio rungtynių. Ignas labai mėgsta šią sporto šaką. Jo pusbrolis lanko ledo ritulio treniruotes, džiaugiuosi, kad ir Ignas nori sekti jo pėdomis.

Laura: Mūsų laimei, Monikai žaislai niekada nebuvo labai svarbūs, dėl jų niekada neturėjome daug bėdų.

Mindaugas: Buvo tokia situacija prieš metus ar pusantrų, bet ne dėl žaislo, o kiaušinio-staigmenos. Kad ir kaip nesmagu dėl isterijų, tačiau jos vis tiek praeina. Geriau iškęsti keletą protrūkių, bet vaikas turi žinoti ribas.

Vaikas eina eina ir staiga sustoja: „Pavargo kojytės." Kaip elgsitės?

Agnė: Visada stengiuosi panešti Titą. Jei vyras neneša, imu ant rankų ir nešu. Labai pykstu ant Gintaro, kad jis neneša. Kiek gi ta vaikystė trunka? Paskui norėsis panešioti, bet ar leis?

Gintaras: Nesuprantu, kam jį nešti. Pats tegu eina. Vaikščioti į naudą. Aš šiuo klausimu esu griežtas. Tuo labiau kad grįžus namo jis toliau šokinėja, strikinėja.

Jolita: Kai sužinojau, kad laukiuosi, Ignui buvo pusantrų, tada, aišku, nešti neleido aplinkybės. Ir pilvukas, ir vaikas. Nebūdavo jėgų. Kadangi tada gyvenome penktame aukšte, negalėjau tampytis vežimuko, tai Ignas įprato eiti pats. Ir dabar kartais neužtenka rankų, juk du vaikai.

Vitalijus: Dažnai Ignas nori būti nešamas tik dėl to, kad paimame ant rankų mažėlį. Nešu tik gerai įsitikinęs, kad jis pavargo arba jei prašymą pakartoja kelis kartus.

Laura: Stengiuosi Moniką kaip nors paskatinti, kad pati eitų. Pagiriu, kokia ji didelė, kaip gražiai ir greitai moka pati vaikščioti. Pavargimas dažniausiai būna apsimestinis, nes tikrai šiais laikais niekas neina tiek kilometrų, kad būtų galima greitai pavargti. Vyras paprastai tokiam šantažui lengviau pasiduoda.

Mindaugas: Anksčiau taip ir būdavo. Deja, pastebėjau, kad Monika dažnai tuo piktnaudžiauja. Šią žiemą sutarėme, kad kai sniegas nutirps, ji visada vaikščios pati ir aš jos nebenešiosiu.

Vaikui pakilo temperatūra. Jis neramus. Kaip elgsitės?

Agnė: Man vaiko temperatūra - jautrus klausimas. Titui jau ketveri, bet dar negaliu apsiprasti, kad mano vaikas serga. Kai serga, tuomet stresuoju, verkiu, į galvą lenda įvairios negeros mintys. Vyras taip neišgyvena. Tuomet man atrodo, kad tik man vienai rūpi mūsų vaikas. Dar kartą galiu apsiverkti dėl tokios vyro reakcijos.

Gintaras: Man atrodo, kad Agnė tikrai kartais perdeda. Na, ko čia stresuoti. Visada galima iškviesti gydytojus. Vaikui bus naudingiau, jei tėvai išlaikys sveiką protą. Stengiuosi pats išlaikyti sveiką protą ir nuraminti žmoną. Be to, jei tėvai nemiegos visą parą, jie patys greitai gali prarasti sveikatą.

Vitalijus: Kai mes sulaukėme pirmagimio, būdavo tas pats. Pakilo vaikui temperatūra, tai puldavome skaityti knygų, aiškintis, kas gi jam gali būti. Atsimenu, straipsnį apie pilvuko dieglius skaitėme bene tris kartus, kol išmokome atmintinai. Domantas auga tarsi savaime. Jaunieji tėveliai, „neieškokite" ligų, tada viskas bus gerai.

Jolita: Natūralu, kad vaikui sunegalavus iš karto kyla daugybė klausimų: kodėl, kada, kur peršalo? Nesu iš tų, kurios iš karto ieško medikų pagalbos. Dažnai vadovaujuosi savo intuicija. Temperatūrą vaistais mažinu tik tada, kai pakyla aukščiau nei 38,5 laipsnio. Ligos laikotarpis visiems labai sunkus. Dažnai būna taip, kad vienam vaikui susirgus sunegaluoja ir kitas. Kaip gali nesijaudinti mama?

Laura: Baisiausia buvo pirmą kartą, bet dabar jau esu užgrūdinta vaiko ligų. Kadangi mano vyras tokiais atvejais visada sutrinka, reikia, kad nors vienas išliktų blaivaus proto.

Mindaugas: Rūpintis vaiko gydymu visada patikiu žmonai, nes absoliučiai nieko neišmanau apie vaistus. Ji labai gerai tvarkosi. Aš stengiuosi rūpintis sveikata, t. y. visada kalbu, kaip gerai yra sportuoti, bėgioti ir pan. (nes pats taip darau). Kai paaugs, manau, tai teigiamai atsilieps fizinei Monikos veiklai ir turės sveiką požiūrį į sportą.

Vaikas valgo ir apsitaško drabužius. Ar perrengsite?

Jolita: Aš paprastai perrengiu vaiką.

Vitalijus: O kam? Jei truputį apsitaškė, tai kas čia tokio? Nekreipiu į tai dėmesio. Nesuprantu moterų noro, kad vaikas augtų kaip lėlė. Vaikas - gyvas žmogus, jis valgydamas gali apsitaškyti drabužį. Kartais žmona man papriekaištauja, kad kažko nepastebėjau. Bet kad aš išties nieko bloga nepastebėjau!

Gintaras: Jeigu vaikas užsivertė lėkštę sriubos ir yra šlapias, tai, aišku, reikia perrengti. Kitais atvejais nematau bėdų.

Agnė: Bet juk mes, tėvai, tai nevaikštome su dėmėmis ant pilvo. Aš perrengiu ir pykstu, jei Gintaras neperrengė. Kiekvienai mamai norisi, kad jos vaikas atrodytų kuo gražiau. Be to, juk nuo maisto sklinda kvapas. Negaliu pakęsti to kvapo!

Gintaras: Moterims kartais „vaidenasi". Svarbiausia, kad vaikas pavalgęs.

Laura: Purvinos net ir namuose nelaikyčiau, juk pati taip pat drabužių su dėmėmis nevilkiu.

Mindaugas: Jeigu nedaug apsitaško, sakau, kad neverta persirengti, nes vėl gali aptaškyti švarų drabužį. Jeigu daug apsitaško, tuomet pati persirengia, tam neprieštarauju. Visada pabrėžiu, kad reikia valgyti gražiai, neskubant, ir tada nereikės šimto kartų persirengti.

Specialisto komentaras

Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys, tel. 8-686 26 444

„Žinoma, kad skiriasi moters ir vyro požiūris į vaikų auklėjimą. Bet taip ir turi būti. Kvaila būtų tikėtis, kad jie sutars kiekviename žingsnyje. Juk jie atėję iš skirtingų šeimų, tėtis ir mama turi kitokią patirtį, tradicijas, požiūrį į gyvenimą. Svarbiausia, kaip tie skirtumai jūsų šeimoje bus derinami. Tėvai turi žinoti svarbiausią tikslą - kokį žmogų nori išauginti. O visa kita - smulkmenos, susitarimo reikalas.

Kartais būna, kad viena pusė dominuoja labiau: aš buvau taip auklėjama (-as) šeimoje ir, manau, taip yra geriausia. Jokiu būdu ne. Nėra taip, kad vienas tėvų auklėja geriau, o kitas blogiau.

Paprastai mama būna jausmingesnė, o tėtis galbūt racionalesnis, vaiką skatina būti savarankiškesnį. Skatinimas: „Eik pats", nėra blogybė. Nuolatinė globa vaikui nėra labai gerai. Galbūt tėtis labiau žiūri į perspektyvą, juk kada nors vaikas užaugs ir turės priimti tam tikrus sprendimus savarankiškai. O kad tėtis nesijaudina dėl išteptų drabužių, tai labai natūralu. Juk turbūt pats jų neskalbia. Skalbia mama. Arba pasakyti: „Nieko apie tai nesuprantu", vyrui gali būti tiesiog labai patogu. Taip paprasčiau „nusiplauti" nuo tam tikrų pareigų, nusikratyti tam tikros atsakomybės. Juk nieko nežinau ir man nieko nereikia daryti.

Mamą sunku pakeisti, praktiškai neįmanoma. Bet lygiai taip pat neįmanoma pakeisti tėčio. Juk vaikui nėra geresnės mamos arba tėčio. Vaikui svarbiausia, kad jie būtų abu.

Drįsčiau teigti, kad vaiko auklėjimas nelabai priklauso nuo lyties. Būna, kad net ir dvi moterys nesutaria dėl vaiko priežiūros, vienai kažkas geriau pavyksta, o kitai - blogiau. Bet mes tam neteikiame daug reikšmės. Ko gero, požiūris, kad mama praktiškesnė, o tėtis tinkamesnis žaidimams, atėjęs iš archainių laikų. Kažkada buvo įprasta, kad moteris laiko visus tris namų kampus. Tuomet tėtis lieka žaidimams. Mama paprasčiausiai jiems nebeturi laiko. Tačiau jei šeima sutars priešingai: tėtis laiko visus tris namų kampus, tuomet mama gali žaisti su vaiku. Juk kažkas turi su juo žaisti.

Jokiu būdu nereikia nuo vaiko slėpti, kad jūsų požiūris į tam tikrus dalykus išsiskiria. Tai natūralu, tai pats gyvenimas, nuo kurio nepabėgsi."