moteris.lt - naujienos

Mes manome, kad smurto aukos gyvena tik kriminaliniuose laikraščių puslapiuose ir užima ten pernelyg mažai vietos, jog vertėtų kreipti į tai dėmesį. Statistikai baksnoja pirštu į kas trečią praeinančią moterį tikindami, kad jų yra gerokai daugiau. Ar tai gali būti tiesa? Gal ta trečioji esate jūs?

Paprastai žmonės gerai prisimena savo pirmuosius kartus: pirmąją darželio laikų meilę, pirmąją dieną mokykloje, pirmąjį bučinį ar pirmąjį pasimylėjimą. Būna ir tokių pirmųjų kartų, kurių prisiminti nesinori. Tarkim, pirmojo mylimo žmogaus smūgio. Silvija*, 28 metų neseniai ištekėjusi patraukli moteris, pasakoja apie tai tik todėl, kad įrodytų - vienkartinis smurtas nieko nereiškia. Prieš pusmetį jiedu su savo vyru Mariumi buvo vakarėlyje. Kažkas Silviją pakvietė šokti, ir ji, apimta lengvabūdiškumo, nutarė sulaužyti nerašytą taisyklę - su tuo pačiu partneriu šoko net du šokius iš eilės. Marius nieko nesakęs išlėkė iš vakarėlio, o ji pasileido iš paskos. Visą kelią sutuoktiniai karštai ginčijosi. Kai Silvija pabandė sulaikyti į automobilį belipantį išgėrusį vyrą, šis ją stumtelėjo. Moteris žnektelėjo ant asfalto ir atsitokėjo tik Mariaus purtoma. Pasirodo, buvo trumpam praradusi sąmonę. Konfliktas baigėsi aistringu susitaikymu, glėbiu rožių ir nuostabiu pasimylėjimu. O smurtas? „Koks smurtas? - klausia Silvija. - Argi tą stumtelėjimą galima vadinti smurtu? Pati esu kalta - nereikėjo man jo erzinti ir šokti to antro šokio." Nuo to įvykio praėjo jau pusė metų, ir Marius rankos daugiau nepakėlė. Tiesa, Silvija irgi stengiasi - nebedėvi provokuojamų drabužių, nešoka su svetimais vyrais ir apskritai retai su jais bendrauja. Beje, Marius pradėjo daugiau uždirbti, tad pasiūlė Silvijai atsisakyti tų varginamų administratorės pareigų ir daugiau laiko skirti šeimai. Ji sutiko ir dabar yra laiminga. Šiek tiek neramu tik dėl vieno dalyko - jai nepatinka nuolat kaulyti iš vyro pinigų ir atsiskaitinėti už kiekvieną išleistą centą. „Bet juk tai normalu, - mano Silvija. - Tas, kuris uždirba pinigus, turi teisę ir išlaidas kontroliuoti, ar ne?"

Dalia taip pat nesureikšmina savo pirmojo karto. Kivirčai su vyru, ginčai ir nuolatiniai pažeminimai tapo tokia kasdienybe, kad toks stumtelėjimas nieko nei pridėjo, nei atėmė. Ji net neabejojo, kad vieną dieną tai nutiks - matė, kuo baigiasi mamos ir tėvo konfliktai. Gal tik nesitikėjo, kad smurtas įgaus tokį pagreitį, jog vieną dieną ji atsidurs tarp gyvybės ir mirties.

Vokiečių psichologas R. Bowmanas apklausė 250 moterų, kurias sumušė draugas ar vyras. Tik 22 teigė, kad tai joms buvo visiškai netikėta. Dauguma atsakė, kad kažką negera nujautė, bet nekreipė į tai dėmesio.

Smurtas mus lydi kiekviename žingsnyje: kelyje, kai koks nors vairuotojas įžūliai užkerta kelią ar pamirksi šviesomis reikalaudamas pasitraukti; troleibuse, kai kas nors braudamasis išėjimo link įremia į šoną alkūnę ir nė nemano atsiprašyti; prabangioje parduotuvėje, kai susiduri su niekinamu pardavėjos šypsniu... Smurtas tapo tokia natūralia mūsų gyvenimo dalimi, kad pradedi manyti, jog net neverta dėl jo aušinti burnos.

Muilo burbulas ar kriminalas?

Rengdama šią temą, pažįstamiems žmonėms kaišiojau po nosimi šokiruojamus statistinius tyrimus - norėjau pamatyti jų reakciją. „Ar žinai, kad 63,3 proc. suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 metų, bent kartą patyrė fizinį, seksualinį vyrų smurtą arba joms buvo grasinta?"** - „Du trečdaliai Lietuvos moterų? - pakraipė galvą vienas. - Galbūt tai reiškia, kad smurtas yra norma, o ne problema?" „Smurto auka Lietuvoje - kas antra moteris!" - rėkia sensacingos leidinių antraštės. Kam rūpi tie sąlyginumai: „bent kartą gyvenime", „arba joms buvo grasinta"? Jie iš teksto tiesiog išmetami kaip nereikalingas balastas, trukdantis kurti sensaciją, ir taip rimta problema paverčiama muilo burbulu. Aišku, joks smurtas, net ir vienkartinis, negali būti pateisinamas, tačiau šįsyk pamėginkime atsijoti tas, kurios tai patyrė „bent kartą gyvenime", nuo tų, kurios tai patiria nuolat.

Maždaug 43 proc. moterų buitinių traumų priežastis yra konfliktai šeimoje. Daugiau nei pusę šių traumų sudaro apatinio žandikaulio lūžis. O kas išmatuos suluošintus likimus? Mėlynės užgyja, bet psichologinė, seksualinė, ekonominė prievarta gilius randus sieloje palieka visam gyvenimui.

Nepaisant to, daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų yra įsitikinę, kad tai vidinė šeimos problema. „Kalbant apie mūsų šalį, smurtas šeimoje nėra nusikaltimas, - karčia savo patirtimi dalijasi Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė. - Per metus pagalbos į mus kreipiasi iki tūkstančio aukų, tačiau per visą dešimtmetį nubausti buvo vos keli smurtautojai. Jei toks žmogus po poros valandų paleidžiamas namo, tai ko vertas jo sulaikymas? Kartais atrodo, kad vyro nuosavybės teisė į būstą yra svarbesnė už pavojų moters sveikatai ir gyvybei."

Lietuva - vienintelė ES šalis, kurioje moteris, patyrusi vyro smurtą, turi kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, t. y. pati privalo rinkti nusikaltimo įrodymus. Kai kurie policininkai, sulaikę smurtautoją, jį pamoko geriau auklėti savo žmoną, kad neskambinėtų į policiją dėl kiekvieno nieko. Kai auka kreipiasi dėl dieną naktį netylančių grasinimų telefonu, jai pasiūloma tiesiog pasikeisti telefono numerį. Nenuostabu, kad policijai apie patirtą smurtą praneša tik 10,6 proc. nukentėjusiųjų. Kita vertus, policininkai irgi stoja piestu - anot jų, absoliuti dauguma aukų jau kitą dieną susitaiko su vyru ir pačios atskuba atsiimti pareiškimų.

Gal tikrai mes pačios kaltos?

Užburtas ratas

Akivaizdu, kad Dalia yra smurto auka. O Silvija? Nors visuomenėje vyrauja nuostata, kad tas, kuris sykį pakėlė ranką, būtinai tai padarys ir dar kartą, iš savo patirties žinome, kad ne kiekvienas smurto proveržis linkęs kartotis. Psichologė Dovilė Jankauskienė, nemažai bendravusi su smurto aukomis Motinos ir vaiko pensione ir šiuo metu jas konsultuojanti Moterų informacijos centre (MIC), sako, kad atskirti, kada smurtas yra atsitiktinis, o kada rizikuoja virsti nuolatiniu, nesunku: paprastai smurtautojai veikia pagal panašų scenarijų. Viskas prasideda nuo žmonos kritikos. Paprastai vyras aptinka skaudžiausias vietas ir taiko būtent į jas. Tai gali būti išsilavinimo stoka, antsvoris, aprangos stilius, charakterio savybės, socialinė padėtis, vaikystės nuoskaudos. Iš pradžių tai vyksta akis į akį. Vėliau pereina ir į viešąją erdvę. O būna ir atvirkščiai - namie vyras elgiasi kaip tikras teroristas, bet viešumoje kuria be galo rūpestingo ir gero sutuoktinio įvaizdį. Paprastai smurtą lydi patologiškas pavydas - tokie vyrai persekioja moterį, tikrina jos žinutes, kontroliuoja aprangą. Kitas žingsnis - socialinių ryšių nukirtinėjimas. Pirmiausia pašalinamos draugės, mat šios, anot smurtautojo, tik ir stengiasi išvesti žmoną iš kelio, pakenkti šeimai. Toks vyras neretai reikalauja, kad moteris nedirbtų ir sėdėtų namie. Taip jis esą rodo savo meilę - mylima žmona aprūpinta nuo galvos iki kojų, todėl gali gyventi kaip karalienė. Iš tikrųjų tai yra būdas uždaryti moterį tarp keturių sienų, atimti profesinių kontaktų galimybę. Paskui ateina eilė artimiausiems žmonėms. Jie raginami nesikišti, nes jų kišimasis situaciją tik pablogina. Pamatę, kad auka su smurtautoju vėl susitaikė, ir patys artimieji neretai numoja ranka. Pamažu moteris karo lauke lieka visiškai viena, ir tai smurtautojui galutinai atriša rankas. Didžiausia tragedija yra ta, kad budelis tampa aukai vieninteliu artimu žmogumi.

Psichologai akcentuoja vadinamąjį smurto ratą, kurį sudaro trys pagrindiniai etapai: 1) įtampos augimo; 2) smurto proveržio ir 3) „medaus mėnesio". Tai vyksta tarsi spirale - iš pradžių apsisukimai didesni: „medaus periodas" ilgesnis, o smurto protrūkiai reti. Paskui jie vis dažnėja, o „gerasis laikotarpis" trumpėja. Panašu, kad tiek Dalia, tiek Silvija sukasi ta pačia smurto spirale, tiesiog viena jau atsidūrė jos smaigalyje, o kita daro vos pirmąjį ratą.

Kodėl jos nepabėga?!

Dalios smurto istorija portale www.moteris.lt sulaukė išskirtinio dėmesio. Abejingų nebuvo - vieni šią moterį entuziastingai palaikė ir linkėjo stiprybės, kiti smerkė ir kaltino negalėdami suprasti, kodėl ji tiek metų kentė pažeminimus ir vertė kentėti vaikus. Anot psichologės D. Jankauskienės, bet koks smerkimas, kaltinimas ir mokymas gyventi - blogiausia, ką galime pasiūlyti smurto aukai: „Tai kovai nepažadina, priešingai - moters savivertė susitraukia iki aguonos grūdelio, ir ji visai nuleidžia rankas. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą galią, kuri padeda tvarkytis gyvenime. Mėgindami tai padaryti už jį, mes tą galią atimam. Kad ir kaip niežtėtų liežuvis klausantis aukos išpažinties, svarbu prisiminti, kad tai jos gyvenimas, jos patirtis, ir ji turi teisę rinktis, kokiu keliu eiti. Net jei nutars grįžti pas smurtautoją, atkalbinėti neverta. Daugiausia, ką galime padaryti, - tai išklausyti. O išklausius reikėtų tiesiog paklausti: „Kaip manai, kuo galėčiau tau padėti?" Ta pagalba dažniausia būna labai konkreti - gal leisi jai pagyventi savo namuose, gal reikės retkarčiais prižiūrėti vaikus ar paskolinti pinigų. Galima pasiūlyti tam tikrų socialinių tarnybų ar specialistų telefonų. Svarbiausia nežadėti to, ko negalėsi padaryti, nes nepateisinti lūkesčiai aukai sukelia dar didesnį bejėgiškumo jausmą."

Ir vis dėlto - kodėl jos neišeina? Dauguma sako, kad nenori palikti bendro turto, kad vaikams reikia tėvo, tačiau svarbiausia priežastis, pasak D. Jankauskienės, yra ta, kad jos išgyvena užsitęsusį stresą, o šio padarinys - tunelinis mąstymas. Nukentėjusios moterys tiesiog nebemato kitų galimybių, ir tai nėra jų kaltė.

Kaltos jaučiamės nuolat. Kaltė mus persekioja nuo tada, kai mūsų pramotė Ieva nuskynė užgintąjį obuolį ir pasmerkė žmoniją amžiniems vargams. Šis jausmas - neatsiejama patriarchalinės kultūros dalis. „Yra moterų, kurioms smurtinė aplinka yra tapusi pernelyg natūrali, kurios mano, kad kentėti - moters dalia. Tu kalta, kad vaikai serga, kad pinigų nėra, kad vyras geria, kad vaikai priversti stebėti smurtą, o jei nutari su tuo kovoti, tampi kalta, kad griauni šeimą ", - sako jau 12 metų su smurto aukomis bendraujanti N. Dirsienė.

Gėda, netikėjimas, kad kas nors gali padėti, baimė, kad paliktas vyras visiškai sužvėrės ir nužudys ją ar suluošins vaikus, nerimas, kad vaikų teisių apsaugos tarnybos, sužinojusios apie šeimos problemas, juos atims... - daugybė priežasčių suriša moterims rankas.

Galų gale jas sulaiko ir meilė. „Kokia dar meilė?!" - paklausite. O juk ta šeima turi savo romantišką praeitį, bendrus vaikus ir galbūt miglotą, bet vis dėlto ateitį. Moteris tiki vyro atsiprašinėjimais, nes nori tuo tikėti. Tik ar smurtautojas tikrai jaučia kaltę? Anot psichologės, klausantis atsiprašinėjimų, labai nesunku atpažinti, ar smurto protrūkiai kartosis - net jei jis ropoja aplink atsiklaupęs ant kelių, tipiško smurtautojo atsiprašinėjimai visada lydimi žodelio „bet", taip jis permeta kaltę pačiai aukai. „Atleisk man, nežinau, kas čia užėjo, elgiausi kaip tikras žvėris, bet... Tu juk žinai, koks aš būnu piktas, kai esu pavargęs (išgėręs, nevalgęs)..."

Man taip nenutiks

Nė vienas mūsų nesijaučia apsaugotas nuo užpuolimo gatvėje, tačiau kai kalbame apie smurtą šeimoje, nuostata, kad skriaudžia tik tą moterį, kuri leidžiasi būti skriaudžiama, yra labai gaji. Ir gal ne tokia jau klaidinga? Su ja sutinka ir psichologė D. Jankauskienė. Anot specialistės, kai kurios moterys tikrai dažniau tampa smurto aukomis. Tai nereiškia, kad jos turi slaptų mazochistinių polinkių, kaip kad esame linkę aiškinti: juk sunku rasti moterį, kuri svajotų būti skriaudžiama. Neteisingas ir kitas stereotipas - esą tai asocialių šeimų problema. Statistiniai tyrimai rodo, kad išsilavinimas, socialinė padėtis, nors ir turi įtakos smurtautojo ar jo aukos veiksmams, nėra labai reikšmingos detalės. Tada kodėl susidaro toks įspūdis? „Pirmiausia todėl, kad šio sluoksnio žmonių yra daugiau nei vadinamojo elito, taigi ir proporcijos didesnės. Be to, šios šeimos gyvena atvirą gyvenimą bendrabučiuose ir daugiabučiuose, ir jų konfliktus gali matyti visi kaimynai, - atsako psichologė. - Visai kitokia situacija klostosi „auksiniuose narveliuose". Retas gali išvysti tai, kas vyksta už aukštų mūro sienų. Jie ir patys linkę tai slėpti. Be to, smurtautojai, gyvenantys tuose dvareliuose, neretai yra pernelyg įtakingi ir gali visa tai užglaistyti. Kartais pas mus ateina moterų, panašių į porcelianines lėles: gražios, išpuoštos ir kartu labai pažeidžiamos, apimtos siaubo, nes žino, kad nuo savo vyro pasislėpti joms bus gerokai sunkiau nei kitoms." Anot Motinos ir vaiko pensiono direktorės, tokios dailiosios lyties atstovės dar neseniai sudarė net 70 proc. visų pagalbos besikreipiančiųjų. O jų vyrai skambindavo ir nustebę klausdavo: „Vis dar dirbate?" Mat buvo tikri, kad jų galios pakaks ne tik savo žmonai ištraukti, bet ir visą pensioną uždaryti. Kai kurios moterys išdrįsta kalbėti. Tačiau tik tada, kai ištrūksta. Tokių nėra daug, tačiau kalbėdamos jos suteikia vilties kitoms aukoms: „Tai nutinka ne tik tokioms nevykėlėms kaip aš, tai gali nutikti bet kam. Ir jei išsikapstė jos, išsikapstysiu ir aš!"

Anot psichologės, skiriamasis potencialių smurto aukų bruožas - meilės sau trūkumas. „Dažniausiai tai ateina iš vaikystės, - sako ji. - Smurto aukos paprastai turi labai stiprų menkavertiškumo kompleksą ir begalinį meilės troškimą, kurį lydi baimė būti paliktai. Bet kokį dėmesį jos priima kaip meilę. Smurtas irgi tampa tos meilės dalimi." Rizikos zonoje pirmiausia atsiduria moterys, kurios matė smurtą šeimoje arba pačios jį patyrė. Labai stiprų poveikį daro santykiai su pirmuoju savo gyvenimo vyru - tėvu. Galbūt jis nė karto savo dukrai nesudavė, tačiau ignoravo ją, žemino.

Laiminga pabaiga. Ar ji būna?

Kuo žemiau leidiesi pavojinga spirale, tuo sunkiau iš jos ištrūkti. Todėl smurtautojas, kai po antro karto savo aukai sako: „Jeigu būtum elgusis teisingai, to nebūtų nutikę", galbūt neklysta. Tik elgtis teisingai šiuo atveju nereiškia laiku paduoti karštos sriubos ar apsivilkti ilgesnį sijoną. Kur kas svarbesnė yra ne preliudija, o epilogas - tai, kaip reaguojama į pirmąjį smurto protrūkį. Jei jis nurašomas kaip nereikšmingas, atveriamas kelias kitiems kartams. Todėl būtina tvirtai sau ir jam pasakyti, kad su tokiu elgesiu daugiau nesitaikstysi, ir pasitraukti iš smurto židinio. O tada - ieškoti išeičių. Nutraukti smurto ratą vien savo pastangomis beveik neįmanoma - geriausia kreiptis pagalbos į specialistus: aukoms Lietuvoje teikiamos nemokamos psichoterapeutų, teisininkų paslaugos, suteikiama galimybė pagyventi saugioje aplinkoje. Vyrams, kurie tikrai nori pasikeisti, irgi gali būti suteikta pagalba. Kartais tai padeda išsaugoti santykius, bet labiausiai tikėtina laiminga pabaiga vis dėlto yra skyrybos. „Tai, kad moteris vienoje šeimoje buvo auka, nereiškia, kad, sukūrusi kitą, irgi tokia bus. O kad taip nenutiktų, reikia padirbėti, - pripažįsta D. Jankauskienė. - Labai padeda psichologo pagalba, šis priima nukentėjusią moterį tokią, kokia yra, padeda pažinti savo jausmus ir atkurti prarastą savigarbą."

Pamažu keičiasi ir valstybės požiūris. Šiuo metu policininkai jau žino, kokią pagalbą derėtų pasiūlyti smurtą patyrusiai moteriai, o Seimas svarsto įstatymo pataisą, pagal kurią smurtaujantis vyras galės būti iškeldintas iš namų net 2 savaitėms.

Svarbiausia rasti noro ir jėgų keistis. Anot N. Dirsienės, tai daryti niekada nėra vėlu. Ji prisimena vieną 74-erių metų moterį, kuri užėjo į pensioną tiesiog tam, kad praneštų, jog eina prie Seimo susideginti dėl visų kenčiančių moterų. O išėjo po pusmečio - atsigavusi ir laisva nuo savo smurtaujančio vyro. Gailėdamasi tik dėl to, kad nesiryžo ieškoti pagalbos anksčiau.

*Herojų vardai jų prašymu pakeisti.

**Čia ir toliau pateikiami Moterų informacijos centro, 1999 metų tyrimo „Smurtas prieš moteris Lietuvoje" duomenys.

Pagalbos visada galima kreiptis į:

Moterų informacijos centrą (Olandų g. 19-2, Vilnius), tel. (8 5) 262 950;

Motinos ir vaiko pensioną (Vytenio g. 45, Vilnius), tel. (8 5) 2332508.

Patyrei prievartą? Reikalinga psichologo, teisininko konsultacija? Čia Tau nemokamai patars ir padės:

Moterų informacijos centras/Women's Issues Information centre