„Skelbiu jus vyru ir žmona 5 metams!“ (6)

Sutikite, gyventi su tuo pačiu žmogumi, kol mirtis išskirs – gana baugi perspektyva. Ar nebūtų geriau, jei santuokos, kaip ir visos sutartys, turėtų ne tik aiškią pradžią, bet ir pabaigą?

Šiais laikais, kai viskas taip greitai keičiasi ir taip spėriai šuoliuoja į priekį, sutartis iki gyvos galvos atrodo kiek senamadiškai. Net jei ta sutartis sudaroma iš meilės. O gal – ypač dėl to. Juk meilė – toks efemeriškas dalykas – čia buvo, čia nėra.

Terminuotos santuokos idėja nėra nei labai nauja, nei revoliucinga. Dar Senovės Romoje tokios buvo sudarinėjamos. Santuoka buvo traktuojama kaip civilinės teisės sutartis, be jokių moralinių ir religinių skrupulų.

Net islamas ir tas į santuokas kurį laiką žiūrėjo gana liberaliai. „Muta“ tipo (arba laikinosios) santuokos ten buvo tokios pat legalios kaip ir poligamija ir tarp šiitų yra legalios iki šiol. Besituokiantys vedybų kontrakte, be visų įprastinei santuokai būdingų sąlygų, numato ir santuokos pabaigos laiką. Ji gali trukti nuo kelių minučių iki keliasdešimt metų. Suėjus terminui, vyras ir moteris automatiškai laikomi išsiskyrusiais.

O toliau – laisvė! Jei nori, gali susituokti iš naujo. Argi ne smagu – vėl balta suknelė, svečiai, žiedai, balandžiai, šakočiai... Arba nieko. Pasakai „atia“ ir eini savo keliu be jokių širdį draskančių kaltinimų dėl sugriautos santuokos ir išardytos šeimos. Turint omenyje mūsų skyrybų skaičių, manau, kad pastarųjų būtų kur kas daugiau nei tų, kurie sumanytų sudaryti naują sutartį su tuo pačiu žmogumi.

Kodėl mes net po kelių dešimtmečių nuo lengvabūdiško „taip“, jau žylančiais smilkiniais ir girgždančiais sąnariais, vis dar turim mokėti už jaunystėje padarytas klaidas ir kvailystes? Visiems, net patiems žiauriausiems, nusikaltimams egzistuoja senaties terminas, o santuokai – ne, iki gyvos galvos ir baigta.

Kad būtų daugiau tvarkos, galima būtų nustatyti bendrą terminą visiems. Tarkim, 5 metus. Pakankamai ilgas, gal galėtume pažinti vienas kitą ir suprasti, ar mums pakeliui, ir pakankamai trumpas, kad įstengtum jį pratempti. Terminui suėjus, susėdi kur nors ir dalykiškai apsvarstęs visus „už“ ir „prieš“ sprendi, pratęsti sutartį ar palikti kaip yra.

Įdomu, ką būčiau nusprendusi po pirmojo penkmečio? Hmm... Tuomet auginau metų neturinčią dukrą, niekur nedirbau, sėdėjau namie ir ruošiausi savo didžiajam karjeros šuoliui. Santuoka man buvo naudinga – vyras ne tik mane išlaikė, bet ir prižiūrėjo vaiką, kol laksčiau po visokius tobulinimosi kursus ir pokalbius dėl darbo. Nutarta – pratęsti.

Kitas penkmetis – kitas vaikas. Auginti vienai du vaikus, iš kurių vienas – dar kūdikis? Na, jau ne. Gal pratęskim.

Trečias penkmetis – pagaliau įvyko mano ilgai planuotas karjeros šuolis. Buvau viršūnėjė – tokia žavi, protinga, sėkminga ir charizmatiška. O, tąsyk pasiūlymų turėjau daug... Turbūt būčiau susigundžiusi sudaryti naują sutartį. Su kitu. O vyrui tuomet, kaip tyčia, ne itin sekėsi. Naujai pradėtas jo versliukas niekaip nenorėjo įsibėgėti, atrodė toks nusmurgęs, nusiminęs, beveik nevykėlis...

Ketvirtas penkmetis – situacija apsivertė aukštyn kojomis. Čiūžtelėjau žemyn gerai susitrenkdama užpakalį, o vyro verslas kaip tik įsibėgėjo. Šeimos išlaikymo našta vėl gulė ant jo pečių. Mano gerbėjų ratas susiaurėjo, gyvenimo džiaugsmas sumažėjo, ėmė pjauti rutina. Jaučiau, kad reikia ką nors keisti, bet nežinojau ką. Gal iš tos nevilties būčiau tą sutartį ir nutraukusi. Tik nežinau, ar būtų tai išėję į gera.

Kitas sutarties peržiūrėjimo terminas – po 3 metų. „Tegul pasistengia, gražuolis, – trinu rankas įsijautusi. – Pasportuoja, išmoksta valgyti gaminti, komplimentus sakyti ir nuperka kailinius. Galėtų ir į šiltus kraštus kartą kitą nusivežti... Puikus dalykas tokios sutartys – jos priverčia žmones pasitempti. O tai „įsigyja“ žmoną visam gyvenimui, guli ant lovos ir augina sau pilvą...“