Prie vieno stalo – ne vien prisivalgyti (1)

Susėsti prie bendro stalo – didžiųjų švenčių tradicija. O ar daug šeimų kartu valgo kiekvieną dieną? Ką šeimai duoda valgymas prie vieno stalo?

Augau kaime, kur tradicija kartu su visa šeima pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti atrodė tokia savaime suprantama, kad niekas to net nelaikė tradicija. Kai kuris nors šeimos narys vėluodavo grįžti iš darbų, maistas būdavo šiltai padedamas priekrosnyje ir laukiama, kol susirinks visi. Kodėl sakau „būdavo“? Taip yra iki šiol. Visada valgoma nustatytomis valandomis, visada – prie valgomojo stalo, visada pietūs – iš trijų patiekalų. Tėvai vis tiek kasdien tuo pačiu metu, nors dažniausiai valgo dviese ir laisvai galėtų išsitekti virtuvėje, sėda prie ilgo, 8 asmenims skirto stalo. Tėvas tokių mamos pasiteisinimų kaip „norėjau baigti ravėti lysvę“ dėl vėluojančių pietų nesupranta – negi ji nesugeba atsirinkti, kas yra svarbiau?

Ankšti komunaliniai butai su 6 kv. m virtuvėlėmis, kuriose geriausiu atveju telpa (priremtas prie lango) staliukas ir trys taburetės, padiktavo kitokį valgymo stilių. Mano vyro šeimoje buvo tikras maisto kultas. Valgoma buvo daug, skaniai, maistas visada šiltas. Tačiau atskirai – pirma pavalgydavo vaikai, paskui likučių pabaigti sėsdavo tėvai. Toks, sakyčiau, maisto kultas be valgymo ritualo. Kai pagalvoji, gal nėra taip blogai, kad šiais laikais nebesureikšminami ne tik ritualai, bet ir naminis maistas? Kiekvienas paskubomis nusičiumpa tai, ko randa šaldytuve, sukemša žiūrėdamas televizorių ir bėga toliau.

Nėra stalo – nėra šeimos

Didelę gražią šeimą užauginusi menininkė Auksė Žukienė įsitikinusi – vietos stoka čia niekuo dėta. Į pastabą, esą senų butų virtuvės labai mažos, atkerta: „O kam reikalingi tie negyvenami svečių kambariai?“ Ji teisi – mano vyro tėvų namuose svečių kambarys buvo tarsi muziejus, šio šiukštu buvo negalima teršti ne tik maistu, bet ir savo buvimu. Atrakindavo jį tik ypatingomis progomis ir tik atvykus itin svarbiems svečiams.

„Stalas yra šeimą jungiantis daiktas. Gali nebūti sofų, fotelių, daugybės kitų baldų, bet jei namuose nėra didelio stalo, tai nėra ir namų, – įsitikinusi Auksė Žukienė. – Ir nesvarbu, ką prie to stalo darai (kartais galima ant jo ir kompiuterį pasidėti), svarbiausia – tai yra vieta šeimai susirinkti. Šeimos ritualai išplauti iš mūsų kultūros. Buvusi sistema ištrynė šeiminio jaukumo pradą, net skatinta, kad vyras ir žmona atostogautų atskirai – taip susilpnintus žmones lengviau valdyti. Nieko panašaus nėra nei Prancūzijoje, nei Brazilijoje, nei kitose šalyse. Pažiūrėkite geriausią mūsų gyvenimo atspindį – lietuviškus serialus. Kur valgo jų herojai? Prie baro, voliodamiesi fotelyje, bet ne prie stalo. Jei manysime, kad serialus dažniausia žiūri namų šeimininkės, tai kokį supratimą apie šeimą jie ugdo?

Dažnai tenka konsultuoti žmones dėl interjero. Užeini ir matai – nors šeimoje 5 žmonės, virtuvėje stovi staliukas ar baras, prie kurio gali susėsti vos trys. Kartais akivaizdu, kad stalas neatlieka savo funkcijos, jie tiesiog stovi kaip interjero detalė. Ką tai reiškia? Kad ta šeima niekada nesusėda kartu. Žmonės turi retkarčiais susėsti šalia ir pažiūrėti vienas kitam į akis. Todėl, padėdama žmonėms kurti interjerus, visada sakau: „Pirmiausia ieškokite stalo. O visa kita aplink jį susidėlios savaime.“ Nėra stalo, nebus ir šeimos.“

Priežasčių, kodėl toks fiziologinis procesas kaip valgymas ritualizuotas, sociologai pateikia daug. Viena svarbiausių – maistas yra energijos ir gyvybės šaltinis, o visa tai, kas susiję su gyvybe, visada buvo šiek tiek paslaptinga, mistiška, vertinta pagarbiai. Ir nors raide „E“ žymimi maisto priedai šiandien mus jaudina labiau nei jo ritualinė prasmė, vis dėlto tam tikri patiekalai liko bene vieninteliu skiriamuoju įvairių švenčių požymiu. Visi žinome, kad per Kūčias valgomi kūčiukai su aguonų pienu, per Užgavėnes – blynai, o per Velykas – dažyti kiaušiniai, nors ir ne visi žinome kodėl. Etnologė Gražina Kadžytė, paklausta apie su maistu susijusius ritualus, sako, kad kur kas svarbiau yra ne tai, kaip daryta ar kaip derėtų daryti, o tai, kokios tradicijos puoselėjamos šiandien. „Nebūtina, kad ateitų etnologas ir kaip kunigas iš sakyklos aiškintų, kas yra gerai ar blogai. Nūdienos žmonių patirtis verta ne mažiau dėmesio. Juk ne veltui sakoma, kad žodžiai moko, o pavyzdžiai traukia“, – sako ji. Juolab kad bendrų pietų ar vakarienių ritualas reikšmingas ne tiek istoriškai, kiek psichologiškai.

Stalas – dar ne viskas

Deja, viskas, kas susiję su užstale, mūsų šalyje įgijo neigiamą atspalvį. Pasigirsta balsų, kad dėl to savo apsirijimo iškrentame iš Europos ir kitų civilizuotų šalių konteksto. Ta silkė, tos mišrainės, tie kepsniai... Fu, kaip provincialu! Galbūt tokių gilių gurmaniškų tradicijų, kokios yra Prancūzijoje ar Italijoje, ir neturime, tačiau tai nereiškia, kad mums apskritai nereikėtų sėsti prie stalo. Maistas, žinoma, svarbu, bet bendravimas – dar svarbiau. Kas sakė, kad valgant cepelinus neįmanoma pasikalbėti iš širdies taip pat smagiai, kaip ir skanaujant žąsų kepenėlių paštetą?

Verslininkė, keturių vaikų mama Eglė Grėbliauskaitė su nostalgija prisimena savo senelių namus, kur bendri pietūs buvo šventas reikalas. „Kiekvienas turėjo savo vietą prie stalo. Egzistavo netgi tam tikros valgymo taisyklės, hierarchija. Tos taisyklės suteikdavo man saugumo. Šiuo metu mūsų namuose vyksta įsikūrimo darbai. Valgomojo stalo dar neturime, bet kiekvieną vakarą – 8 valandą – stengiamės visi susėsti bendros vakarienės. Norėčiau, kad tai taptų tvirta tradicija. Einame link to. Man labai svarbu, kad kiekvienas vaikas bent kartą per dieną gautų pavalgyti mamos pagaminto maisto. Jau tai, kad mama ruošia valgį savo atžaloms, yra meilės ir rūpesčio atspindys.“