Prašau tylos! Bent vieną dieną per savaitę...

Šįvakar pas mus rusiškos popmuzikos vakarėlis. Nesakau, kad labai mėgstu tokią muziką. Tiksliau – nemėgstu visai. Tačiau kaimynystėje įsikūrė porelė, kuri tokią muziką dievina.

Kiekvieną mielą vakarą jie plačiai atveria savo mašinos dureles ir visu garsu suka vis tą patį diską už širdies griebiančios rusų kalėjimo klasikos. Neturiu teisės netgi prašyti, kad jie ją pritildytų – juk dar ne dešimta valanda, ir jie yra ne viešoje vietoje, o savo kieme. Tuo tarpu aš į savo kiemą negaliu išeiti – nuostabiai gražius, šiltus ir ilgus vasaros vakarus leidžiu namuose, aklinai užsidariusi langus, virdama iš įniršio.

Iki šiol dievinau gyvenimą užmiestyje. Grįžusi iš miesto šurmulio atsiguldavau į savo hamaką ir klausydavausi paukščių čiulbesio. Kartais jį nutraukdavo tolimas šuns lojimas, praeinančių pro šalį žmonių pašnekesys ar pravažiuojančių mašinų ūžesys, žaidžiančių vaikų juokas ar verksmas. Visi šie garsai harmoningai susiliedavo į tobulą užmiesčio simfoniją. Bet dabar vos per 10 metrų nuo mano hamako prasidėjo rusiškos muzikos vakarėliai. Mat, kaimynei išvykus į Londoną, jos sodybą pasišovė prižiūrėti giminaitė su savo draugeliu.

Kažkada čia buvo sodai. Žmonės atvykdavo čia ravėti morkų arba audringai pasilinksminti. Dabar čia gyvena žmonės, kurie kas rytą eina į darbą, leidžia į mokyklą vaikus, o vakarais nori ramybės ir poilsio. Tačiau tiems, kurie atvyksta, čia ir toliau yra tik sodai, todėl šią zoną jie suvokia kaip triukšmingo poilsio vietą, ir nieko daugiau.

Nors gal ne. Gal tik bandau juos teisinti. Žmonės tiesiog nesuvokia, kad jų skleidžiamas triukšmas yra tokia pat agresijos forma kaip šiukšlinimas, gėrimas viešose vietose, muštynės, priekabiavimas.

Negana to, daugelis jų įsitikinę, kad daro kitiems gera – vargšai žmonės, iki šiol gyvenę tokioje spengiančioje tyloje ir galėję pasiklausyti nebent paukščių čiulbesio, pagaliau gavo progą pasimėgauti normalia muzika! Todėl jie vaišingai atveria savo mašinos dureles ir išdidžiai vaikšto po kiemą – prašom, prašom, dėkoti nereikia, mėgaukitės iki valios...

Tikrai nesu nusiteikusi prieš kokias nors tautybes, tačiau pastebėjau, kad toks vaišingumas itin būdingas slaviškos kilmės piliečiams. Štai kitas kaimynas policininkas kaskart grįžęs iš naktinės pamainos, maždaug 4 valandą ryto visada pavaišina mane gera muzikos porcija – jis irgi atveria mašinos dureles, o jo galinga, pora tūkstančių litų kainavusi aparatūra priverčia mane pašokti iš lovos ir laukti, kol kaimynas atsidarys vartus, susineš į namus pirkinius, atsirakins namo duris... Jis niekur neskuba, kartais dar pagarsina savo imtuvą, kad muzika jį lydėtų net įėjusį į namus ir niekaip nesupranta, kodėl kitą rytą mano veidas toks rūškanas. Tiesa, kai pas mus vyksta vakarėliai, jis nevengia pareikšti pretenzijų – gal todėl, kad mūsų muzika ne tokia gera?

Prašau tylos! Bent vieną dieną per savaitę... (10)