Prašau, nedovanokite man šiemet nieko

Naujausia kalėdinių dovanų tendencija – jokių dovanų! Labai ja džiaugiuosi. Manau, kad tai vienas iš nedaugelio gerų dalykų, kuriuos padovanojo krizė.

Anksčiau būčiau buvusi pavadinta šykštuole ir egoiste, dabar – kovotoja su vartotojiška visuomene. Tačiau mano kova su vartojimu čia niekuo dėta. Net ir tada, kai turėjau ką ir už ką vartoti, kalėdinių dovanų idėja man atrodė ne itin vykusi. Tikriausia dėl to kalta mano sužalota vaikystė – mat pas mus nebuvo Kalėdų Senio. Dėl to šiek tiek gailiuosi – ne tiek dėl negautų dovanų, kiek dėl nepatirto stebuklo. Vis dėlto gražu matyti, kaip vaikai jo laukia, kaip rytą skuba prie eglutės ir kaskart nuoširdžiai nustemba ten ką nors radę. Dėl to negaila ir pasistengti. Bet svarbu nepersistengti – dažniausiai per Kalėdas vaikai po dovanomis tiesiog skandinami, kaip gobšuolis tame rusiškame filmuke apie auksinę antilopę – todėl auksas beregint virsta moliu.

„Gerai, jei nenori, nepirk man nieko, bet aš tau vis tiek ką nors padovanosiu, nes man labiau patinka dovanoti nei gauti!“ – turbūt teko girdėti šią „dosniųjų“ litaniją. Pasijunti toks menkysta! O jie jaučiasi išskirtiniai, pateptieji. Turiu juos nuvilti – absoliučiai daugumai žmonių labiau patinka dovanoti nei gauti. (Man, beje, – taip pat.) Negana to, manau, kad noras dovanoti gali būti didesnio egoizmo išraiška nei noras gauti.

Pažįstu ne vieną tokį uolų dovanotoją ir pasakysiu atvirai – nenorėčiau daugiau iš jų gauti jokios dovanos. Kodėl priimdama jų dovanas turiu tenkinti jų tuščiagarbiškumą ir poreikį jaustis svarbiam? Kodėl turiu būti amžinai skolinga ir dėkinga, straksėti iš džiaugsmo ir bučiuoti kojas? Nepelnytos dovanos, už kurias negali atsilyginti, dažniausiai verčia jaustis nejaukiai, žemina žmogaus orumą ir net kainuodamos tūkstančius atrodo kaip išmalda. O kuris iš mūsų bent trumpam norėtų tapti elgeta?

Turėjau vieną tokią kolegę – net ir atidavusi dėvėtus vaiko rūbelius jausdavosi taip, tarsi būtų įteikusi pusę karalystės. Nuolankiai dėkodavau maišą paimdama, paskui ditirambus giedodavau jį išpakuodama. Kitą dieną turėdavau papasakoti, ar vaikui jie tiko ir patiko – detaliai, apie kiekvieną atskirai. Ji įsiterpdavo su pastabomis: „O pastebėjai, tie batukai buvo „Bartek“? O ta striukytė „Puma“? Ta suknelė – ją parvežiau iš Amerikos...“ Atsikratyti šitos dovanotojos įstengiau tik pareiškusi, kad mano dukra klaikiai išstorėjo ir į jos lieknos dukrelės drabužius paprasčiausiai neįtelpa. Vienądien ji netyčia sutiko mano dukrą – nežinau, ką pagalvojo... Tikiuosi, nutarė, kad atradom stebuklingą dietą. Bet gal ir ne.

Iš pradžių bandydavau atsilyginti tokiems panašios vertės dovanomis, bet jų veido išraiška dovaną gavus tapdavo tokia nelaiminga, kad iškart būdavo aišku – nepataikiau. „Pataikyti“ tokiems beveik neįmanoma, nes jie apskritai nemėgsta gauti dovanų, taigi ir taviškę priims atsainiai: „Ak, nereikėjo, tikrai tikrai...“ Ir tai tiesa – akivaizdžiai matosi, kad jam tos dovanos nereikėjo, nes dabar lyg ir esate viename lygmenyje, o jis norėtų jaustis kiek aukštėliau tavęs – dosnesnis, geresnis ir dvasingesnis. Galiausiai lioviausi tai daryti. Netgi lioviausi perdėtai dėkoti. Atsainiai paimu net ir pačią brangiausią dovaną, santūriai pasakau „Ačiū“ ir... viskas. Dovanotojas kurį laiką nustebęs žiūri. Tada paprašo prie jo akių išpakuoti. Prašau, negaila – išpakuoju. „O, fainas“, – sakau. Jis laukia dar ko nors, bet išgraužk.

Pastebėjot, kad visada nutinka taip – mes kitiems perkame tokias puikias, brangias ir originalias dovanas, o gaunam visada tokį šlamštą... Jei taip iš tiesų manote, vadinasi, esate pernelyg susireikšminęs. O blogiausia yra tai, kad tomis jūsų dovanomis, net jei jos tikrai geresnės, niekas nuoširdžiai nesidžiaugia. Nes dovanojimo džiaugsmas – tai mainų džiaugsmas. Kuo jie lygiavertiškesni, tuo džiaugsmas yra didesnis. Atkreipkite kada nors dėmesį į veidus žmonių, išpakuojančių kalėdines dovanas – juos labiau domina ne tai, ką gavo patys, o tai, kaip į jų dovanas reaguoja apdovanotieji. „Na, kaip, ar tiko? – puola klausinėti vos išvydę abejonę gavusiojo veide ir net nežvilgterėję į savąją dovaną. – Aš taip ilgai ieškojau. Vis galvojau, kokios spalvos norėtum... Turbūt per mažas? Jei ką, galiu pakeisti...“

Prašau, nedovanokite man šiemet nieko (32)