Pasakyk, ko nekenti, pasakysiu, koks esi (7)

Pastebėjot, kad žmonės kituose labiausiai baisisi tomis savybėmis, kurių turi patys? Net liaudies atmintyje tai užfiksuota: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“. Man asmeniškai labiau patinka kitas posakis: „Kuo pats kvepi, tuo ir kitą tepi“. Galėčiau dar pridurti – kuo labiau kvepi, tuo labiau tepi.

Turiu vieną kaimynę – neprilygstamą diagnostikę. Vos tik imam kalbėti apie kokį nors mūsų bendrą pažįstamą ar šiaip viešą asmenį, ji beregint diagnozuoja jam kokią nors psichikos ligą. Nors, jei man reikėtų skubiai per 10 sekundžių nurodyti labiausiai išprotėjusį žmogų iš savo aplinkos, pirmiausiai pagalvočiau būtent apie ją. Jei nepavyksta pripiešti psichinės ligos, tuomet ji atranda traumuotą vaikystę. Nors kaip neseniai prisipažino, pati vaikystėje kentėjo nuo motinos šaltumo, tėvo lepšiškumo ir vyresnio įbrolio seksualinių priekabių. Daugumai ji diagnozuoja ir viena, ir kita.

 
Kaip atpažinti žmogų, neturintį humoro jausmo? Tai labai paprasta – jis nesijuokia iš jūsų pokštų. Žiauri likimo ironija, bet su tokiais žmonėmis kažkodėl dažniausiai tenka susidurti humoristams, valgantiems iš to duoną. Savo neprilygstamos gelmės sąmojus jie priversti tarsi perlus kiaulėms barstyti pustuštėse buvusių kultūros namų salėse, droviai kikenant bilietų pardavėjai ir salės valytojai, nes likimas jiems lėmė gimti šalyje, kurios piliečiai visiškai neturi humoro jausmo. Lėkštuose televiziniuose šou jie laido vulgarius užstalės folkloro pokštus, nes kitokių niekas nesuprastų. Jie prarado viltį užauginti tautą iki savo lygio.

Kadaise tokią pat viltį turėjo ir viena mano kolegė. Pamačiusi, kad nemoku reaguoti į jos sąmojus, ji mane paguodė: „Nieko tokio, humoro jausmas – išlavinamas dalykas. Pabendravusi su manim, turėtum šiek tiek prasilaužti ir tu.“ Mėgstamiausias jos anekdotas buvo šis: „Troleibuse vyras atsistoja užleisdamas vietą damai. „Atleiskit, bet man nemalonu sėdėti prišildytoje vietoje“, – atsako ši. „Gal dėl tamstos malonumo aš turėčiau ledą kelnėse nešiotis?“ – nesutrinka vyras.“ Kaskart pasakodama šitą anekdotą ji raitosi iš juoko. Bijau, kad niekada nepasieksiu tokių sąmojingumo aukštumų.

Juokingiausia, kad žmonės nė neįtaria turintys tų pačių savybių, kaip jų nekenčiamieji objektai. Labiausiai kitų skleidžiamu prastu kvapu piktinasi tie, kurie patys kvepia nekaip. Bet tai gali suprasti – savęs juk neužuodžiame. Kas kita, kai kalbame apie savybes, kurios tiesiog akis bado. Tokiems liaudis turi dar vieną gerą posakį: „Svetimoje akyje ir šapą mato, o savoje ir rąsto nepastebi“. Turiu vieną giminaitę – kartais man atrodo, kad šis posakis buvo sukurtas specialiai jai. Ji nė kiek nesivaržo flirtuoti su svetimais vyrais, bet jei pamato ką nors flirtuojant su josios brangenybe, be ceremonijų prieina ir išvadina kale. Ji nemato nieko bloga švystelėti pro važiuojančios mašinos langą tuščią plastikinį butelį, bet siaubingai piktinasi užterštomis pamiškėmis ir paežerėmis.