Netikite burtais? Visai be reikalo! (14)

Man labai patinka burtai. Tikiu burtininkais net labiau nei astrologais. Nežengiu nei vieno svarbesnio žingsnio, prieš tai neišsibūrusi.

Štai ir dabar, prieš sėsdama prie šio teksto, sudėliojau kompiuterinį pasjansą, klausdama, ar verta jį rašyti. „Ne“, – ramiai atsakė kortos, susigrūsdamos į neišnarpliojamą kombinaciją. Kaip supratote, mūsų jausmai nėra abipusiai – nors ir kaip aš mėgstu burtus, jie manęs nemėgsta.

Kartais netgi ima atvirai iš manęs tyčiotis. Kadangi prieškalėdinis laikotarpis labai tinkamas ateities spėjimams, mėgstu uždavinėti esminius klausimus. Sulaukusi pilnaties, užsidegu žvakę, ir nukreipusi visas savo įsivaizduojamas antenas į kosmoso platybes, sprendžiu svarbiausią problemą – ar kitais metais mano finansinė padėtis bus geresnė nei šiemet? „Taip!“ – užtikrina darnia eilute sukrisdamos kortos. „Ar tai reiškia, kad mano mėnesinės pajamos bus didesnės nei šiemet?“ – tikslinu. „Ne,“ – kiek paabejojusios atsako jos. „Tai bent jau tokios pat?“ – gundau likimą. „Irgi ne,“ – nenusileidžia kortos. „Mažesnės?!“ – įnirštu. Šįkart kortos sukrenta dailia vorele – atseit, atspėjau. Bandau ieškoti loginio paaiškinimo, kaip susikurti geresnę finansinę padėtį, gaunant mažesnes mėnesines pajamas – gal gausiu palikimą, laimėsiu loterijoje? Kortos vis tvirtina, kad ne ir ne. „Tai gal ši diena išvis netinkama burtams?“ – susiprotėju paklausti. „Visai netinkama...“ – apgailestaudamos praneša kortos.

Prisiekiu daugiau jų neimti į rankas. Bet po poros dienų ir vėl patikiu jų pažadais, kaip nuolat maustoma žmona tiki savo chroniškai neištikimu vyru.

Tikiu ir būrėjomis. Didžiausią įspūdį man paliko legenda tapusi Baba Tonia (taip ją visi vadino) nuo Minsko plento. Kas burtų reikaluose ne naujokas, tikrai prisimena šitą vardą – net jos konkurentės būrėjos, išgirdusios jį, pagarbiai nudelbdavo akis ir imdavo klausinėti, ką ji man išpranašavo, bijodamos pranašauti kitaip.

Toji Baba Tonia garsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Plūdo pas ją žmonės iš Rusijos, Latvijos ir Baltarusijos, traukiniais ir prabangiais mersedesais, ir eilė prie jos trobelės nusidriekdavo tokia, kad rytą į ją atsistojęs, negalėjai būti tikras, ar iki kito ryto būsi aptarnautas.

Kai pirmą kartą pas ją lankydamasi pusę penkių ryto įsukau į jos kiemą, pamaniau, kad būsiu paklydusi – standartinis namukas, vištų pridergtas kiemas ir sukiužusi lauko virtuvėlė, kurioje, beje, ir vyksta garsieji seansai. Prie virtuvėlės sėdi dvi moterėlės – matyt, užsilikusios nuo vakar. Sėdu už jų. Į kiemą įsuka prabangi „Audi“. Iš jos išlipa kostiumuotas vyriškis, pro prasegtus marškinius blykčiodamas aukso grandinėmis. Paskui jį atrieda pora prastesnių mašinų, greta jų įsitaiso juodas naujutėlis mersedesas rusiškais numeriais, ateina pora būrėjos kaimynių, krapštydamos iš panagių žemes – iki 10 val. kiemas prisipildo įvairiausio plauko veikėjų.

Pagaliau pasirodo ir Baba Tonia. Neskubėdama pašeria vištas, katinus ir šunis, tada atsirakina lauko virtuvėlę ir užkandžiauja. Paskui permeta akimis klientus ir kviečiasi juos nepaisydama jokios eilės.

Iš pradžių į virtuvėlę užeina kaimynė. Kiek pavyko išsiaiškinti belaukiant, ji nori paklausti, ar šiandien jos vyrelis ir vėl grįš įkaušęs. Dar jai rūpi, ar verta parduoti savo seną moskvičių, ar palaukti geresnio pirkėjo? Babai Toniai nėra nereikšmingų klausimų – ji tiek pat laiko skiria ir senam moskvičiui, ir kelių milijonų dolerių skolai, kurios mersedeso savininkui kažkodėl neskuba grąžinti partneris. Jai nerūpi ir atlygis – vieni atneša šios dienos laikraštį, kiti maisto katėms, treti uogienės stiklainį...