moteris.lt - naujienos

Pažvelkite, mielosios, į savo santykius su mama. Ar užjaučiate, kai patiria nesėkmę, slaugote sergančią? Pastebėkite, kuri – duktė ar marti dažniau atskuba į pagalbą? Atsakymas aiškus. Kodėl mamos auginamą mergaitę kartais taip negailestingai kritikuoja ar net žemina? Kaip nuo mažų dienų elgtis su savo mergaite, kad abi jaustumėte poreikį kartu pasidžiaugti, viena su kita bendrauti ir jei reikia, viena kitai padėti?

Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė, tel. 8-657 88 878 , www.tugali.lt

Kodėl mamos ir dukters santykiai dažnai būna kur kas sudėtingesni, nei dukters ir tėčio, kuris kartais net nesuvokia, kas ir kodėl vyksta moterų „stovykloje“?

Greičiausiai taip yra toje šeimoje, kurioje tėtis nusišalinęs nuo santykių su vaikais, kurioje mama labiau domisi vaikų gyvenimu ir juos auklėja.

Ar tiesa, kad mergaitė save, kaip moterį, pradeda suvokti dar ankstyvoje vaikystėje? Kuo tai pasireiškia?

Dažnai vaikas pirmą kartą įsimyli darželyje. Ir nuo to, ar rimtai suaugusieji į tai žiūri, ar suvokia kaip būsimą vyrą (moterį), priklauso, kaip vėliau jis save vertins atlikdamas šį vaidmenį.

Mergaitė labai anksti pradeda matuotis mamos aukštakulnius, sukneles, dažnai pasislėpusi pasidažo kaip mama. Tad kaip savo moteriškumą išreiškia mama, taip reikš ir dukrytė, bent jau iki paauglystės. Paskui pati ieško saviraiškos būdų, kurie, priklausomai nuo santykių su mama, gali būti ir visiškai kitokie.

Kada mergaitė pradeda tapatintis su mama, stengtis būti į ją panaši?

Nuo pat gimimo, dar nemokantis kalbėti, vaikas jau kopijuoja suaugusiųjų mimiką, dėlioja lūpytes, kai jį kalbina. Mėgdžioja ir taip mokosi. Vėliau, sugebėjimams vystantis, kopijuoja ir sudėtingesnius suaugusiųjų veiksmus ar bruožus.

Kodėl mergaitė daug dažniau priešgyniauja mamai, o ne tėčiui? Ar todėl, kad mama labiau dalyvauja auklėjant ir nustato ribas, kurias vaikui maga peržengti? O gal dukrelė pavyduliauja tėčio? Ar gali taip anksti pasireikšti moteriška konkurencija?

Mergaitė labiau priešgyniauja tam šeimos nariui, kuris nustato ribas. Tai gali būti ir tėtis, jeigu mama švelnesnė, o tėtis griežtesnis.

Yra tokia teorija, kuri sako, kad mergaitė konkuruoja su mama dėl tėčio, o berniukas – su tėčiu dėl mamos. Tokiu atveju vaikas jaučia labai dviprasmiškus jausmus tam pačiam asmeniui: ir pyktį, kaltę ir meilę vienu metu. Mergaitė – mamai, o berniukas – tėčiui. Tai sudėtingas laikotarpis vaiko gyvenime. Ir nuo tėvų sąmoningumo priklauso, kaip vaikas įveiks šį etapą, koks taps užaugęs. Kantrūs ir išmintingi tėvai nekovos su savo vaiku, neįrodinės, kas stiprus, o kas silpnas ir yra pralaimėtojas (nes mažas, menkas). Svarbu, kad tėtis aiškiai, garsiai pasakytų: „Aš labai myliu dukrytę ir žmoną.“ Sakinys paprastas, bet jame aiškiai sudėliota: „Tu – dukrytė ir myliu tave kaip tokią, o mama man yra žmona ir myliu ją kaip žmoną. Laimėjote abi.“ Tai pasakius visi pasijunta šiek tiek saugiau, ramiau, nes nustatomos šeimos taisyklės, elgesio ribos.

Ar mergaitei augant moteriška konkurencija dar labiau sustiprėja, jei tėčio vietą šeimoje užima patėvis?

Būna visaip. Jeigu mama su dukterimi pratusios konkuruoti, kovoti dėl to, kuri stipresnė, patėvis tampa dar viena galimybe laimėti. O jeigu duktė su mama bendradarbiauja, viena kitą palaiko ir padrąsina, tada santykiai klostosi kitaip.

Kas rodo, kad mama turi dukteriai skirti daugiau dėmesio? Ar reikia kaip nors kištis į dukters ir patėvio santykius, jei jie neperžengia ribų, bet duktė šiuo labai žavisi?

Jeigu duktė nerodo iniciatyvos bendrauti su mama, neieško emocinio ryšio, ši turėtų pasvarstyti, kaip sušildyti santykius, kaip kreiptis į savo dukterį, kad ji mielai atsilieptų. Kaip rasti tokį bendravimo būdą, emocinį kontaktą, kurio ši vėliau pati ieškotų. O jeigu duktė gražiai bendrauja su patėviu, galima iš to pasimokyti, kaip geriau ją suprasti, kaip patenkinti jos emocinius poreikius ir pačiai tapti patrauklesnei. Kad ne mamos įsikišimas, bet pačios dukters noras trauktų ją labiau būti su mama.

Kaip mama gali padėti savo dukteriai, kad ši užaugusi galėtų didžiuotis savo moteriškumu, patirti malonumą būti moterimi? Ar tuo rūpintis paauglystėje, kai pradeda keistis kūnas, ar kur kas anksčiau?

Manau, kad kur kas anksčiau. Jeigu mama pati didžiuojasi savo moteriškumu, savo elgesiu tai perduoda ir dukteriai. Aišku, reikia apie tai dar ir kalbėtis. Ne kalbėti vaikui, tarsi skaitant paskaitą ar moralą, bet kalbėtis su pirmiausia išsiaiškinant, kas domina vaiką, kokie klausimai svarbūs, atsargiai pasitikrinant, kiek atvirai ir giliai viską jis nori išgirsti.

Paauglystėje mergaitė nori prieštarauti, maištauti ir neretai nepaiso mamos patarimų. Kaip apsaugoti dukterį ir tuo pačiu metu leisti jai būti savarankiškai, pačiai atskleisti savo individualumą, moteriškumą, kurti save?

Patarimai, sakoma, tam ir duodami, kad jų nepaisytų. Geriausia kalbėtis ne tiesiogiai liepiant: „Daryk, kaip sakau, nes aš geriau žinau“, bet netiesiogiai, pavyzdžiui: „Aš daryčiau, apsirengčiau, pasidažyčiau taip, bet manau, kad tu sugalvosi dar geriau.“ Taip mes nenuvertiname vaiko, o jį padrąsiname, tuo pačiu metu neišprovokuojame gynybos, kuri dažnai paskatina vaiką elgtis priešingai. Kartais reikia dukteriai leisti išeiti apsirengusiai gal net juokingai ar nestilingai, ne itin gražiai pasidažiusiai, kad natūralios pasekmės (pavyzdžiui, draugų komentarai) atliktų savo darbą.

Ne viena mama sako, kad savo dukteriai nori būti vyresnė draugė. Tačiau gal toks noras tarsi sumažina atsakomybę už vaiką? Kur riba tarp draugystės, moteriško solidarumo ir pagarbių mamos bei dukters santykių?

Jeigu vaidmenys susipainioję, šeimos nariai jaučiasi blogai. Jeigu tapsite dukteriai drauge, gali būti, kad ateis laikas, kai ši imsis atsakomybės už jus, pradės mokyti, kaip gyventi. Jūs pyksite, o duktė jaus nuoskaudą ir atsakomybę išgelbėti jus nuo gyvenimo negandų, kas vaikui yra per sunku. Jeigu jau taip atsitiko, sustatykite viską į savo vietas, pavyzdžiui, tokiu sakiniu: „Tu mano vaikas, o aš – tavo mama.“ Galima pradėti sakinį: „Aš, kaip tavo mama...“ arba „Tu, kaip mano duktė...“ Ir nebūtina tėvams žinoti visas visas vaikų paslaptis. Jiems reikia turėti savo gyvenimo dalį, kurioje nėra tėvų. Gerbkime vaikų poreikius ir jiems bus lengviau gerbti mus.

Kai kurios mamos bręstant dukterims pradeda nevalingai ir nesąmoningai lygintis ir, suvokusios, kad laikas nėra draugas, bando pabrėžti savo viršenybę. Kaip mamai įveikti tokias savo emocijas? O gal stengtis jų išvengti?

Emocijų, jeigu jų jau kilo, geriau ne vengti, bet jas įsisąmoninti. Galima tiesiog pasakyti sau: „Pykstu, kad veidrodėlyje jau kitas veidas gražiausias. Senstu. Prarandu savo grožį“, ir atrasti kitų savo vertybių. Pavyzdžiui, turite daugiau išminties, kantrybės, geresnį stiliaus pojūtį ar dar kažką, ką gera įgijote gyvendama savo gyvenimą. Nebijokite garsiai tai pabrėžti, kad duktė mokytųsi ne tik būti graži, bet siekti ir kitų vertybių. Tuomet ji bus dėkinga atėjus tokiam laikui, koks dabar yra jūsų.

Pernelyg glaudus mamos ir dukters ryšys gresia dviejų asmenybių susiliejimu, savasties praradimu, abiejų gyvenimus griaunančia priklausomybe. O viena nuo kitos nutolusios motina ir dukterimi gali susvetimėti. Kur yra tas aukso viduriukas, kaip jį rasti? Kokie mamos ir dukters santykiai yra arčiausiai tobulybės?

Bet koks dviejų žmonių susiliejimas slepia savyje baimę prarasti tapatybę, o per didelis nutolimas – baimę netekti ryšio. Ir nėra universalaus „recepto“, kuris tiktų visiems atvejams, nes kiekvienam žmogui priimtinas gali būti vis kitoks artumo laipsnis. Idealūs santykiai yra tada, kad abiejų žmonių artumo poreikis sutampa. Ir nesvarbu, ar tai beveik susiliejimas, nepasiliekant praktiškai nieko sau, ar tik trumpos bendrumo akimirkos. Puiku tada, kai abiem gerai. O jeigu mamai norisi daug bendrumo, o dukteriai – tik truputėlio (ar priešingai), tada viena nuolat jaus nuoskaudą, o kita – pyktį. Išmintingesnė turėtų būti mama. Ji turėtų atrasti tokį santykį, kad gerai jaustųsi abi.

Palinkėjimai dukrelių mamoms

* Ne kariauti, o bendradarbiauti. Nes kai jūs laimite (t. y. yra taip, kaip norite jūs), duktė pralaimi. Ar norite užauginti pralaimėtoją?

* Ne priversti, o nukreipti. Tuomet duktė ne priešinsis, bet jaus dėkingumą.

* Ne kritikuoti, bet padrąsinti. Tikėkite dukterimi net tada, kai ji pati savimi netiki. Taip ugdysite jos pasitikėjimą sunkiomis gyvenimo akimirkomis. nevykėlė.

* Gerbkite bent jau kai kuriuos dukters norus, poreikius. Taip išmokysite gerbti savo norus ir poreikius.

* Svarbiausia, kai auklėjate ar nustatote ribas, darykite tai su meile, ne su pykčiu ar nuoskauda.