Labiausiai savo gimtadienių nekenčia... egoistai

Šiandien portalas moteris.lt švenčia trečiąjį savo gimtadienį. Balionai, tortas, gėlės, sveikinimai... Ar kada nors susimąstėte, kodėl žmonėms tokie svarbūs tie gimtadieniai?

Neprisimenu savo trečiojo gimtadienio. Bet spėju, kad jis buvo toks pat puikus, kaip ir visi vaikų gimtadieniai – daug saldumynų, dovanų, dėmesio ir jokių rūpesčių.

13- tas gimtadienis jau buvo labiau komplikuotas. Jaučiausi negraži, nemylima, nesulaukiau sveikinimo iš JO. Kaip ir visos paauglės, tikėjau pasaka apie bjaurųjį ančiuką ir tikėjausi vieną dieną pavirsti gulbe. Norėjau gauti dovanų stebuklingą veidrodį, kuriame galėčiau pamatyti save po 10 metų.

Gerai, kad jo negavau – vaizdas tikrai nebūtų nudžiuginęs. 23-ejų buvau neseniai pagimdžiusi, sutrikusi, išblukusi ir kupina nevilties, kad nerūpestingas ir žavus gyvenimas truko vos 5 metus ir, galima sakyti, baigėsi nė neprasidėjęs.

Bet nelauktai 33-aisiais jis vėl prasidėjo iš naujo. Vėl jaučiausi jauna, graži, žydinti, seksuali, dirbau mėgstamą darbą, turėjau visiškai sukomplektuotą šeimą, nuosavą butą ir daug nuostabių metų prieš akis.

43-ojo dar laukiu. Bet turiu negerą nuojautą, kad pakilimo nejusiu. Neseniai skaičiau, kad dauguma vyrų mano, jog po 40 metų moteris pradeda nebetekti patrauklumo. Taigi aš neteksiu patrauklumo, o gyvenimas šviežumo – čia būta, tai matyta, šitas dirbta, anas nebeįdomu... Apie ką svajoti? Dievaži, jau pūsdama pastarojo gimtadienio torto žvakutes nebesugebėjau sugalvoti jokio noro.

53 –ąjį norėčiau praleisti, o 63-asis, jei ne ta prakeikta pensijų reforma, jau galėtų prilygti 3–ajam. Darbai baigėsi, jokių rūpesčių (šventę organizuoja vaikai), vien dovanos ir sveikinimai.
Toliau viskas tik gerės. Kol taps taip gerai, kad liausiuosi prisiminti savo metus.

Džiaugtis ar neigti?
Štai koks trumpas tas gyvenimas, kai šuoliuoji dešimtmečiais. Nenuostabu, kad kai kurie žmonės gimtadienių nekenčia, nes nuo 18 metų kiekvienas iš jų – tai dar vienas žingsnis senatvės link.
Yra tokių, kurie bando guostis, neva, kiekvienas amžius savaip gražus, senėjimas – natūralus procesas, ir bla bla bla... Kas belieka? Tik džiaugtis tuo, ką turi. Arba tiksliau – apsimesti, kad džiaugiesi. „ Oi, nė už ką nenorėčiau būti 20-ties. Dabar pats gražiausias mano laikas“, – tikina kokia nors žvaigždė botulino pripūstom lūpom ir kakta. Jeigu jai dar nėra 40-ties, tuo gal ir galima patikėti, bet kai tokius niekus tauškia 60-metė, net nejuokinga. Jei prie jos durų vieną dieną sustotų tviskanti laiko mašina ir pasiūlytų grįžti į 20-uosius metus, įsigrūstų į ją per 3 sekundes, net dantų protezus pamirštų pasiimti.

Kiti elgiasi priešingai – išvis nešvenčia gimtadienių, stengiasi nuo jų pabėgti, apie juos nekalbėti. Tarsi tokia stručio taktika galėtų atitolinti senatvę. Kad ir kaip sumaniai slėpsi savo žylančią galvą smėlyje, laikas vis tiek sučiups už plinkančios uodegos.

Inventorizacija
Kokia išeitis? Keisti požiūrį į gimtadienius. Aš jau seniai gimtadienių nelaikau metų skaičiavimo sistema. Man jie yra tarsi vienų metų ataskaita. Kiekvienais metais tą dieną pasidarau išsamią savo išvaizdos, pasiekimų ir socialinių kontaktų inventorizaciją.

Kad ji eitųsi sklandžiau, prieš tai nusiperku butelį vyno. Tada atsisėdu ramiai viena kokiame nors kamputyje ir siurbčiodama vynelį apmąstau, kuo buvęs mano gimtadienis skiriasi nuo šio – ką įdomaus per tuos metus nuveikiau, ką pamačiau, su kuo susipažinau, ką išmokau, praturtėjau (ne vien dvasiškai) ar nuskurdau, kokių savo planų neįvykdžiau, o kuriuos viršijau.

Per kiekvieną gimtadienį pasidarau dvi nuotraukas – visos figūros ir veido stambiu planu, be jokio makiažo. (Kasmet šiai procedūrai prireikia vis daugiau drąsos). Palyginu su praėjusiais metais. Paskui – su praėjusiu dešimtmečiu. Tada einu pirkti antro vyno butelio.

Vakare susumuoju visus gautus sveikinimus – jei jų tiek pat kiek pernai, viskas tvarkoj. Stipriai sumažėjęs kiekis rodo, kad apleidau savo socialinį gyvenimą.

Labiausiai savo gimtadienių nekenčia... egoistai (12)